Jaunimo kongreso alėja Dainavoje

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Neseniai iš Algio Zaparacko gavau el. laišką, kuriame jis prisiminė, kaip prieš 45 metus vienintelį kartą į Dainavą suvažiavo ateitininkai, akademikai skautai, Neolituanai ir santariečiai. Atstovai iš 17 kraštų palei takelį, vedantį nuo valgyklos į seselių namelį, pasodino eglaites. Zaparackas rašo, kad eglaičių sodinimas buvo pačių stovyklautojų sumanymas. Iš savo pusės noriu pridurti, kad renginys – jaunimo stovykla – buvo dalis Pirmojo Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso (PLJK) programos, kurios ruošos komiteto pirmininku ir buvo Zaparackas. ,,Kai man pranešė apie šį projektą, mes su (kun.) Antanu Saulaičiu nusprendėme, kad, [norint] geriausiai išspręsti Lietuvos jaunimo atstovavimą, [reikėjo paruošti] specialiai jiems skirtą atsišaukimą, ir naktį dviese pasodinome aštuonioliktą eglutę, skirtą Lietuvos jaunimui už geležinės uždangos”, – laiške rašo Zaparackas.

Tolimesnę informaciją atrinkau iš ,,Aidų” žurnalo redakcijos paruoštos Jaunimo kongreso apžvalgos, kurią radau Kretingos pranciškonų sukurtame interneto tinklalapyje. Pirmąjį Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą 1966 m. vasarą sušaukė Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, rengimo darban sutelkusi lietuvių jaunimo organizacijas. Kongreso pagrindinis tikslas buvo suburti išeivijos jaunimą į vieną vietą pabendrauti ir susigyventi. Norėta jaunimui duoti tinkamą tautiškumo sampratą, uždegti jį naujiems darbams ir dar didesnei kovai už Lietuvos laisvę.

Kongresas buvo atidarytas birželio 30 d. ,,Conrad Hilton’’ viešbutyje Čikagoje. Po atidarymo susikaupimo buvo prisiminti Lietuvos laisvės kovotojai – partizanai. Po sveikinimų sekė poeto Henriko Nagio paskaita ,,Jaunimo reikšmė tautoje ir išeivijoje”. Vakare vyko Lietuvių jaunimo metų ,,Miss Lithuania” rinkimai, kur Gintaro vainiką laimėjo Giedrė Galinytė iš Boston. Susipažinimo vakare vyko šokiai.

Kongrese dalyvavo 140 atstovų iš 17os kraštų: Australijos, Naujosios Zelandijos, Argentinos, Brazilijos, Kolumbijos, Uragvajaus, Venesuelos, Vokietijos, Austrijos, Belgijos, Italijos, Švedijos, Šveicarijos, Anglijos, Prancūzijos, Kanados ir JAV. Išgirsti kraštų pranešimai.

Kongresas išklausė Vytauto Černio pranešimą ,,Kaip mes keičiamės?” Antros dienos popietę tuo pačiu laiku vyko 9 simpoziumai. Antros dienos vakare vyko naujai sukurtos Dariaus Lapinsko operos ,,Lokio” premjera. Operai libretą parašė poetė Vitalija Bogutaitė.

Trečioji kongreso diena pradėta Stasio Lozoraičio, jaunesniojo paskaita ,,Žvilgsnis į pavergtą Lietuvą”. Toliau buvo gvildenama Lietuvos ir Rytų Europos padėtis. Aptartas tautinis pasireiškimas krašte, tautinė ištikimybė svetur ir kitos temos. Baigiamajame posėdyje dalyvavo apie 700 dalyvių. Dr. Antano Sužiedėlio paskaita buvo turtinga idėjų, verčianti mąstyti, ne tik klausytis.

Nutarimuose pareikštas tikėjimas lietuvių tauta, žmonijos istorijoje turinčią savo vietą ir misiją, ypač kai pasaulio tautos suartėja bendriems žmonijos tikslams. ,,Todėl kongresas didžiuojasi visais tais lietuviais, kurie su nepalaužiama viltimi ir pasiaukojimu dirbo ir dirba savo tautos gerovei ir ateičiai, ypač Lietuvos jaunimu, savo valią išreiškusiu 1941 metų sukilimu prieš okupantą, didvyriškomis partizanų kovomis, rezistenciniu pasipriešinimu ir kitais žygiais”, – rašoma nutarimuose. Tęsdamas tautinius darbus svetur, išeivijos lietuvių jaunimas išsakė ištikimybę savo tautai.

Nutarta, kad Pasaulio lietuvių jaunimo kongresai ir toliau turi būti ta vieta, reguliariai telkianti ir apjungianti jaunimą bendram tautiniam darbui. Kongresas manė, jog reikia plataus politinės vadovybės sudėties pakeitimo, kuris leistų imtis lietuvių politinės veiklos, atitinkančios dabarties laiko reikalavimus. ,,Ilgalaikėje laisvės kovoje šalia politinio elemento iškyla ypač svarbus kultūrinis tautinės sąmonės išlaikymo tikslas. Didžioji dalis pastangų turi būti skirta tautinės kultūros ugdymui, kad, nežiūrint laisvės kovos ilgio, liktų sąmoninga tauta tautinei nepriklausomybei atstatyti.” Išreikštas noras padėti savai tautai laisvės kovoje: ,,Santykiuose su okupuota Lietuva reikia skirti lietuvių tautą nuo jėga primesto sovietinio režimo… Tai, kas šiandien teigiamo Lietuvoje pasiekiama, yra lietuvių tautos kūrybingumo pasireiškimas, o ne okupantų darbai.”

Pareiškime Lietuvos jaunimui sakoma, kad už vis brangesnis laikomas savas ryšys su bendraminčiais Lietuvoje, ,,kartu trokš[tant] laisvai kurti, mokytis, melstis, praleisti laisvalaikį, kurti šeimą, ieškoti asmeninės laimės”.

Pasirodo, jog galėjo būti ir taip, jog pats kongresas nebūtų įvykęs. Štai kaip tai prisimena Zaparackas. 1965 m. University of Michigan lankėsi Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius, parodęs susidomėjimą Lietuvių studentų sąjungos veikla. Zaparackas su juo susitiko Čikagoje G. Procutos bute jo gimtadienio proga. ,,Savaitę po šio susitikimo ‘Darbininkas’ pirmame puslapyje paskelbė žinutę, kad PLJK pirmininkas susitiko su Komunistų partijos ir Centro komiteto nariu prof. Jonu Kubiliumi ir nesilaikė Cleveland rezoliucijos dėl bendravimo su Lietuva. Buvo PLB valdybos narių, kurie norėjo, kad aš atsistatydinčiau, – rašo Zaparackas. – Jau buvau pasiruošęs taip padaryti, tačiau SantarosŠviesos atstovas Valdas Adamkus specialiai atvyko iš Čikagos su pareiškimu, kad jeigu Zaparackas pasitraukia, Kongresas neįvyks. Valdo Adamkaus ir SantarosŠviesos organizuota akcija išgelbėjo kongreso eigą (…). [Vėliau] daugiausia laiko praleidau tikindamas, kad jokių delegatų iš okupuotos Lietuvos nedalyvaus Jaunimo kongrese, kur pagrindinis šūkis buvo ‘Mūsų jėgos, mūsų žinios laisvai Lietuvai tėvynei’.”

Savo atsiminimų žiupsnelį Zaparackas, dabartinis LR garbės konsulas Detroit mieste, baigia su pageidavimu dabartinei Dainavos administracijai, kad prie eglaičių alėjos būtų įrengta lenta, primenanti šių jau suaugusių eglių svarbą išeivijos lietuvių jaunimo istorijoje. Mano manymu, tiktų kad ir toks užrašas: ,,Alėja Pirmajam Pasaulio lietuvių jaunimo kongresui 1966 m. prisiminti” arba ,,PLJK alėja – 1966”.