Lietuvių rūšiavimas
VITALIJA DUNČIENĖ
Spalio 27 dienos Lietuvos internetiniame dienraštyje Delf.lt
perskaičiusi apie Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkės Irenos
Degutienės išeivių kokybinį rūšiavimą į grupes,
pasiunčiau jai laišką. Sulaukusi iš jos atsakymo ir
gavusi sutikimą laišką spausdinti, dalinuosi jo turiniu su
visais ,,Draugo’’ skaitytojais.
Gerb. Seimo pirmininke
Degutiene,
Aš visada buvau Jūsų politinės veiklos palaikytoja ir
pritarėja. Deja, šios dienos ,,Delfi.lt’’
internetiniame laikraštyje pacituotos Jūsų mintys mane nuvylė ir
nuliūdino.
Ten rašoma: „Ir visiškai kitokį matau tą vadinamą
naujųjų emigrantų elgesį, kurie šiandien gyvena užsienyje. Jie
šiandieną yra galbūt ir neblogai įsitvirtinę, bet jiems yra gėda
kalbėti lietuvių kalba. Aš tuo buvau tikrai labai nustebinta. Ir
tada pati sau uždaviau klausimą, kodėl? Kodėl taip
atsitiko?’’ – stebėjosi parlamento vadovė.
Aš, vadovaujantis Jūsų rūšiavimu, priklausyčiau
naujiesiems išeiviams. Esu Vinco Krėvės lituanistinės mokyklos
Philadelphia mieste mokytoja ir tokių naujųjų emigrantų, apie kuriuos
kalbate Jūs, man neteko sutikti. Tikiu, kad tokių yra, bet jie su
kitais lietuviais nebendrauja ir todėl apie juos mes nežinome.
Bet aš galiu Jums papasakoti apie tuos naujuosius
išeivius, kuriuos aš pažįstu kaip didžiulius savo
gimtinės patriotus. Mūsų mokyklėlėje yra 29 mokiniai ir tik 3 iš
jų yra ankstesnių išeivių palikuonys. Visos mokytojos mūsų
mokykloje yra iš naujųjų ateivių. (JAV yra 35 lituanistinės
mokyklos ir visose yra panaši padėtis.) Naujieji ateiviai,
dažnai dirbdami 6 dienas per savaitę, sekmadienį keliasi paryčiais ir
suveža vaikus net iš trijų valstijų į lituanistinę mokyklą, kad
jų atžalos galėtų pabendrauti su bendraamžiais tėvų kalba, kad
išmoktų mylėti lietuvišką žodį, didžiuotis Lietuva, jos
istorija ir gerbti jos žmones. Jie savo sunkiai uždirbtais pinigėliais
moka už mokslą, patalpas. Jie šelpia savo gimines Lietuvoje.
Mano akyse šitie žmonės yra tikri šios dienos Lietuvos
patriotai, ne skambiais šūkiais, o konkrečiais darbeliais
mylintys Lietuvą.
Mes nesitikėjome iš Lietuvos vadovų nei pagalbos, nei pagarbos,
nei padėkos puoselėjant lietuvybę išeivijoje, bet tokios
paniekos irgi nelaukėme.
Jūsų žodžiai buvo išgirsti viso pasaulio lietuvių ir jie, be
jokios abejonės, prisidės prie didesnės nesantaikos ir didesnio
susiskaldymo tarp skirtingu laiku iš Lietuvos išvykusiųjų.
Su pagarba,
Vitalija Dunčienė,
naujoji išeivė, V. Krėvės
lituanistinės mokyklos mokytoja
Gerb. p. Vitalija Dunčiene,
Nuoširdžiai dėkoju Jums už laišką ir atsiprašau,
kad mano pasisakymas apie pilietiškumo ugdymą mokyklose užgavo
Jus ar kitus lietuvybę emigracijoje puoselėjančius lietuvius.
Sutinku, kad iš konteksto išimtos atskiros nuostatos ir
ypač straipsnio pavadinimas nuskambėjo kaip apibendrinantis kaltinimas
visai naujajai emigrantų bangai, tačiau aš tikrai nemanau, kad
visi naujos kartos emigrantai gėdinasi savo gimtos kalbos ar Tėvynės.
Kita vertus, neseniai lankiausi JAV lietuvių bendruomenėse, susitikau
ir kalbėjausi su dešimtimis emigravusių lietuvių ir iš jų
pačių girdėjau vertinimus, kaip skiriasi pokario ir naujų laikų
emigrantų nuostatos savo Tėvynės atžvilgiu – gal iš dalies
todėl, kad senieji emigrantai traukėsi nuo sovietinių okupantų, o
naujieji – dėl geresnių gyvenimo sąlygų. Taigi ta nuomonė, kurią
konferencijoje išsakiau, yra pirmiausia suformuota pačių
lietuvių emigracijoje, nors ir man pačiai ne kartą tiek užsienyje, tiek
Lietuvoje teko patirti, kaip kai kurie naujos emigracijos lietuviai
gėdinasi savo Tėvynės ir kalbos.
Savo kalbose esu ne kartą klaususi, kodėl pagal pragyvenimo lygį
Lietuva nėra prasčiausia valstybė Europoje, juolab pasaulyje, tačiau
pagal emigracijos mastus (procentaliai) yra viena pirmaujančių ne tik
Europoje, bet ir pasaulyje: kas lemia tokį lietuvių nusivylimą savo
Tėvyne ir pačiu savimi? Kodėl pagal Londone Legatum instituto sudarytą
naujausią Gerovės indeksą Lietuva užėmė 44ąją vietą pasaulyje iš
110 įvertintų šalių, nes aukščiau pakilti Lietuvai
neleido ne pragyvenimo lygis, o visuomenėje esantis „perdėtas
pesimizmas’’? Pasak tyrimo autorių, lietuviai, gyvenantys
geriau nei latviai, rusai, baltarusiai, bulgarai, rumunai, turimas
sąlygas vertina prasčiau nei daugelis neturtingesnių Afrikos, Amerikos
ar Azijos šalių žmonių.
Gerb. p. Vitalija, dėkoju Jums asmeniškai ir Jūsų kolegoms
iš lituanistinės mokyklos už lietuvybės puoselėjimą ir
prašau suprasti mano pasisakymą ne kaip vienų menkinimą
prieš kitus, bet kaip didelį susirūpinimą dėl savo Tautos,
valstybės ir kalbos išlikimo.
Pagarbiai –
Seimo pirmininkė
Irena Degutienė
* * *
Skaitant Seimo pirmininkės Degutienės atsakymą mano dėmesį patraukė
šis jos paaiškinimas: ,,ta nuomonė, kurią konferencijoje
išsakiau, yra pirmiausia suformuota pačių lietuvių emigracijoje
(…)”. Gaila, kad Jūs, bendravusieji su Seimo pirmininke,
nekalbėjote tik apie savo, savo vaikų, savo anūkų santykį su Lietuva.
Gaila, kad manęs neatsiklausę, nei mano įpareigoti bandėte nusakyti
mano (ir visų naujųjų ateivių) santykį su Lietuva. Mes visi esame
skirtingi ir mūsų požiūris į tėviškę, tėvus, draugus skiriasi.
Bet, įtikinėdami Seimo pirmininkę, kad visi ,,naujos
bangos’’ išeiviai ,,gėdinasi lietuviškai
šnekėti”, jūs apšmeižėte daugybę dorų įvairių bangų
ateivių, kurie puikiausiai sutaria, darbuodamiesi bendruomenėse,
mokyklose, lietuviškose šventėse. Gaila, kad dėl kai
kurių garbėtroškų didelio noro save aukštinti ir savo
kaimyną žeminti, šiandien mes negalime didžiuotis esantys tik
lietuviais (išeivijos lietuviais), kad didelė mūsų dalis tapome
antrarūšiais.
Kai kitą kartą pastebėsite, kad ,,naujosios bangos’’
ateiviai nesišlieja taip gausiai prie bendruomenės, neateina į
renginius ir net nutautėja, prisiminkite savo pastangas juos
sumenkinti. Žmonėms nepatinka jaustis antrarūšiais.
Spėju, kad nepagarba žmogui, juntama panieka iš valdžios,
valdininkų, viršininkų ir yra viena iš priežasčių, kodėl
nemaža dalis lietuvių palieka Lietuvą. Ir kai kurie iš jų,
atvykę į svetimą kraštą, renkasi nutautėjimą. Gal jaustis
antrarūšiu lietuviu jiems paprasčiausiai yra per daug
skausminga?
Manau, kad Degutienės mintys, paskelbtos lietuviškoje
žiniasklaidoje, apie lietuvių kokybinius skirtumus turės neigiamos
įtakos būsimiems Seimo rinkimams. Jau atsirado ne vienas politinis
šnekėtojas, kuris bando išnaudoti šį žmonių
pasipiktinimą savo naudai.
Belieka tikėtis, kad greitu laiku mūsų tautoje atsiras ryškių
asmenybių, kurios sugebės savo išmintimi, pagarba kiekvienam
žmogui, kantrumu, meile savo artimui ir pavyzdžiu suvienyti visus
pasaulio lietuvius į draugišką būrį – vardan tos Lietuvos,
vardan visų mūsų išlikimo.