kariai
Rumunijos fronto lietuvių karių Rusijos kariuomenėje suvažiavimas 1917 m. lapkričio 1 d.

Iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvų

LIETUVOS KARŽYGIAI RUSIJOS CIVILINIAME KARE

DONATAS JANUTA
 
,,Pranešk tėvams ir giminėms Lietuvoje... ”
,,Pranešk žmonai... ”

Iššauktieji su pasiliekančiais karštai bučiuojasi, spaudžia rankas, puola vienas kitam į glėbį. Apsupti kardais apsiginklavusių bolševikų partizanų, jie vedami į artimus kapus. Liepia nuogai nusirengti. Bolševikai kardais puola ir sukapoja tuos aštuonis lietuvius. Paskui, atlikę žmogžudystę, dalijasi sukapotųjų rūbais.

Šią istoriją pasakojo karininkas Petras Linkus-Linkevičius. 1919 m. gruodžio 9 d. Čeremuškio bažnytkaimyje, Sibire, amžiną poilsį rado kareiviai ir karininkai: Alfonsas Navakas, Vytautas Kasakaitis, Jonas Maleris, Bronius Šukevičius, Jonas Eidukas, Kazys Norvilaitis, Turskis ir Silevičius. Jie visi priklausė atskiram lietuvių Vytauto Didžiojo vardo batalionui, kovojusiam ,,baltųjų” pusėje prieš bolševikus. Tas batalionas buvo suorganizuotas Sibire karininko Linkaus-Linkevičiaus, kuris liko gyvas, bet paimtas į bolševikų nelaisvę. (Mirė Čikagoje 1981 m. birželio 16 d., palaidotas lietuvių Tautinėse kapinėse.)

 Bolševikų partizanų vadas, kuris organizavo ir vadovavo šioms žudynėms, buvo Juozas Steponaitis. Steponaitis, klajodamas per pasaulį, buvo gyvenęs Anglijoje, Škotijoje ir Kanadoje. Kurį laiką dirbo Škotijos lietuvių socialistų laikraštyje ,,Rankpelnis”, skirtame ten dirbantiems lietuviams angliakasiams. ,,Rankpelnio” pirmasis redaktorius buvo Kleopas Jurgelionis (1907 m.), vėliau jis JAV redagavo ,,Tėvynę”, dirbo ,,Naujienose”, išleido savo poezijos rinkinį ,,Glūdi liūdi” ir kt. raštus. Mirė 1963 m. gruodžio 24 d. California, palaidotas Čikagos lietuvių Tautinėse kapinėse. Ilgainiui ,,Rankpelnis” perėjo į lietuvių komunistų rankas.

 Steponaitis grįžo į Rusiją 1917 m. ir įsijungė į bolševikų partizanų būrį, kuriame buvo ir kažkiek kitų lietuvių. 1918 m. ,,baltųjų” Semionovo armija sumušė šią bolševikų gaują, ir Steponaitis ir dar 94 lietuviai bolševikai prisistatė į Vytauto Didžiojo vardo lietuvių batalioną, kovojusį prieš bolševikus. Progai pasitaikius, Steponaičio vadovaujami bolševikai iš pasalų užklupo visus miegančius bataliono karininkus, perėmė nuginkluotą lietuvių batalioną, o minėtus vyrus sukapojo kardais.

* * *

Per Pirmąjį pasaulinį karą tūkstančiai lietuvių tarnavo Rusijos kariuomenėje. Kai 1915 metais vokiečiai okupavo Rusijos vakarines žemes – Lenkiją ir Baltijos šalis – Rusija pasiūlė lenkams ir latviams autonomiją, jeigu Rusijos kariuomenėje esantys lenkai ir latviai padės išlaisvinti tas žemes. Rusai tikėjo, kad už tokius pažadus jie narsiau kariaus prieš vokiečius. Lenkai ir latviai skubėjo atrinkti savo tautiečius, išblaškytus po visą rusų kariuomenę, ir sudaryti atskirus savus pulkus. Latviai ypatingai pasižymėjo narsumu, jau 1916 m. buvo išvadavę nemažai Latvijos.

Lietuviai rusų kariuomenėje liko užmiršti. Bendrai, lietuvius rusai sutapatino su lenkais. Majoras Petras Gudelis (mirė 1985 m. gegužės 21d. Lubecke, Vokietijoje), ieškodamas ir rinkdamas lietuvius karius ir karininkus iš rusų kariuomenės, 1917 m. tam tikslui padaręs du atskirus žygius į Kaukazo sritį, pasiekęs net rusų dalinius Persijoje (dabar Iranas) ir Turkijoje, aiškino, kad dažnai rusų karininkams ,,galėjai valandomis aiškinti ir negalėdavai išaiškinti skirtumo tarp lenko, lietuvio ir kataliko”.

 Iš pradžių didžiuma lietuvių karių stojo arba buvo įtraukti į lenkų dalinius. Tie, kurie mokėjo latviškai, – į latvių. Bolševikų agitatoriai pradėjo burti partizanines gaujas – vieni valstiečiai patikėdavo jų pažadais, kitus įtraukdavo grasinimais. Todėl Rusijos civiliniame kare tarp bolševikų ir baltųjų kai kur lietuviai kovojo prieš lietuvius. Lenkų pulkuose lietuviams buvo sunku, nes tuos, kurie menkai mokėjo lenkiškai, karininkai pajuokdavo jų kalbą ir tautybę, o lenkai kareiviai iš jų tyčiodavosi ir kitaip niekino.

Pagaliau 1917 m. Rusijos revoliucijos ir civilinio karo chaose kariuomenėje drausmė pašlijo, ir lietuviams pasisekė pradėti steigti savo atskirus dalinius. 1917 m. gegužės pradžioje Bobruiske, Gudijoje (Baltarusijoje), visi lietuviai, apie 300, kurie buvo lenkų 2ame pulke, nesutikus pulko vadui formuoti atskirą lietuvių batalioną, savo valia su savo ginklais išėjo iš lenkų pulko. Po kiek laiko prie jų prisidėjo dar apie 400 lietuvių iš kitų pulkų, ir susidarė apie 700 ginkluotų lietuvių kareivių.

Lietuviai dar mėgino tartis su kitais karininkais. Generolas Bezkrovny paliepė lietuviams išsiskirstyti atgal į lenkų pulkus ir pareiškė, kad, jeigu įsakymas nebus įvykdytas, jis atsiųs kazokus, kurie visus sušaudys. Generolas Archveolovas irgi atsisakė sukurti atskirą lietuvių batalioną, sakydamas, kad nėra lietuvių karininkų jiems vadovauti (,,lietuvių karininkų neišperėsiu”), nors beveik kiekvienas lietuvis kareivis nurodė, kuriame pulke yra lietuvių karininkų.

Lietuviai, nieko nelaimėję, pradėjo ruoštis kazokų užpuolimui, kasti apkasus, pastatė sargybinius. Tačiau lietuvių delegatams nuvykus pas vyriausiąjį kariuomenės vadą Brusilovą, jie pagaliau gavo leidimą kurti atskirą lietuvių batalioną. Kurį laiką šio bataliono vadas buvo karininkas Antanas Juozapavičius, kuris vėliau 1919 m. vasario 13 d. per savo 25tąjį gimtadienį žuvo Alytuje, kovoje prieš bolševikų Raudonąją armiją – pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas, žuvęs Nepriklausomybės kovose.

Čeliabinske, Sibire, 1918 m. rugsėjo 19 d. buvo įsteigta atskira lietuvių kuopa su maždaug 150 kareivių, kuri išaugo į minėtą Vytauto Didžiojo vardo lietuvių batalioną su 460 karių ir 16 karininkų. Lietuvių kuopai, vėliau batalionui, teko kovoti prieš bolševikus kelis kartus. Lapkričio 10 d. lietuviai buvo pasiųsti gelbėti lenkų batalioną, kurį stipresnis bolševikų pulkas beveik visiškai išblaškė. Lietuviams pasisekė sulaikyti bolševikus. po kovos išsirikiavusiai kuopai lenkų divizijos vadas pulkininkas Kazimierz Rumsza (Kazimieras Rumša) viešai padėkojo lietuviams.

Kazimierz Rumsza gimė 1886 m. rugpjūčio 29 d. Švėkšnos vls., Tauragės aps. Mokėsi Palangoje, kur laikėsi prie lietuvių. 1909 m. baigė Vilniaus karo mokyklą. 1918–1919 m. vadovavo lenkų divizijai, kuriai priklausė Vytauto Didžiojo vardo lietuvių batalionas. Jis buvo vienas iš nedaugelio lenkų kariuomenės karininkų, parodžiusių simpatijų lietuviams. Pasižymėjo kovose prieš bolševikus. 1920 m. sausio m. prie Krasnojarsko jo divizija buvo Raudonosios armijos apsupta, bet jis atsisakė pasiduoti. Rumsza lenkų karius išvedė per Manchuriją, paskui laivu jie nuplaukė į Lenkiją. Tais pat metais nuo Raudonosios armijos gynė Varšuvą. Paskui Rumsza, patekęs į kito sulenkėjusio, lietuvių kilmės kariškio, maršalo Josefo Pilsudskio nemalonę, buvo atleistas iš lenkų kariuomenės. Po Antrojo pasaulinio karo gyveno Anglijoje. Mirė Londone 1970 m. sausio 28 d.

Lietuvių atskira kuopa kokį pusmetį prieš bolševikus kovojo kaip dalis Rumszos lenkų divizijos. Po laiko, atsiradus daugiau lietuvių kariškių, kuopa buvo karininko LinkausLinkevičiaus pertvarkyta į Vytauto Didžiojo batalioną, kurį iš pasalų, iš vidaus minėto Steponaičio vadovaujami bolševikai perėmė, kardais sukapojo parinktus karininkus.

Iš viso, ligi karo pabaigos rusų kariuomenėje buvo įkurti 5 atskiri lietuvių daliniai, viena lietuvių lauko
ligoninė, juose tarnavo daugiau nei 3,000 kareivių ir daugiau nei 100 karininkų. Vieni lietuvių daliniai rusų buvo pasitelkti kovojant prieš vokiečius, kiti – prieš bolševikus. Nėra nustatyta, kiek dar daugiau tūkstančių lietuvių tarnavo kituose rusų kariuomenės daliniuose. Savuose daliniuose tarnavę lietuviai karininkai ir kareiviai tikėjosi rasti progą grįžti į Lietuvą ir padėti atstatyti savo tėvynę.

Tačiau dalyvavus kovose prieš vokiečius ir bolševikus nė vienam lietuvių daliniui neteko grįžti Lietuvon.
linkus Ligi karo pabaigos rusųvokiečių frontas atskyrė juos nuo tėvynės. Norint pereiti frontą, bolševikai pastodavo ginklu, o kitoje pusėje vokiečiai irgi taikydavo savo ginklus į lietuvius, kaip į priešus. Vėliau, bolševikams laimėjus civilinį karą, o lietuvių daliniams atsisakius įsijungti į Raudonąją armiją, bolševikai neleido jiems grįžti į Lietuvą, visus dalinius nuginklavo ir išskirstė.

Po to lietuviai kariškiai pavieniui arba grupėmis 1918 m. grįžo į Tėvynę kaip karo pabėgėliai ar tremtiniai, dauguma jų stojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Karininkas P. Linkus-Linkevičius, paleistas bolševikų iš kalėjimo, 1920 metais grįžo į Lietuvą pasikeitus belaisviais tarp Sovietų Rusijos ir Lietuvos. Lietuvoje tapo advokatu, teisėju ir Šiaulių miesto burmistru. Kurį laiką po Antro pasaulinio karo Čikagoje buvo ,,Margučio” redaktorius, bendradarbiavo spaudoje, buvo vienas iš Amerikos lietuvių tautinės sąjungos steigėjų.  





 Petras Linkus-Linkevičius,
Sibiro lietuvių Vytauto Didžiojo bataliono vadas