Rumunijos fronto lietuvių karių Rusijos kariuomenėje suvažiavimas 1917 m. lapkričio 1 d.
Iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvų
LIETUVOS KARŽYGIAI RUSIJOS CIVILINIAME KARE
DONATAS JANUTA
,,Pranešk tėvams ir giminėms Lietuvoje... ”
,,Pranešk žmonai... ”
Iššauktieji su pasiliekančiais karštai bučiuojasi,
spaudžia rankas, puola vienas kitam į glėbį. Apsupti kardais
apsiginklavusių bolševikų partizanų, jie vedami į artimus kapus.
Liepia nuogai nusirengti. Bolševikai kardais puola ir sukapoja
tuos aštuonis lietuvius. Paskui, atlikę žmogžudystę, dalijasi
sukapotųjų rūbais.
Šią istoriją pasakojo karininkas Petras Linkus-Linkevičius. 1919
m. gruodžio 9 d. Čeremuškio bažnytkaimyje, Sibire, amžiną poilsį
rado kareiviai ir karininkai: Alfonsas Navakas, Vytautas Kasakaitis,
Jonas Maleris, Bronius Šukevičius, Jonas Eidukas, Kazys
Norvilaitis, Turskis ir Silevičius. Jie visi priklausė atskiram
lietuvių Vytauto Didžiojo vardo batalionui, kovojusiam ,,baltųjų”
pusėje prieš bolševikus. Tas batalionas buvo
suorganizuotas Sibire karininko Linkaus-Linkevičiaus, kuris liko gyvas,
bet paimtas į bolševikų nelaisvę. (Mirė Čikagoje 1981 m.
birželio 16 d., palaidotas lietuvių Tautinėse kapinėse.)
Bolševikų partizanų vadas, kuris organizavo ir vadovavo
šioms žudynėms, buvo Juozas Steponaitis. Steponaitis, klajodamas
per pasaulį, buvo gyvenęs Anglijoje, Škotijoje ir Kanadoje. Kurį
laiką dirbo Škotijos lietuvių socialistų laikraštyje
,,Rankpelnis”, skirtame ten dirbantiems lietuviams angliakasiams.
,,Rankpelnio” pirmasis redaktorius buvo Kleopas Jurgelionis (1907
m.), vėliau jis JAV redagavo ,,Tėvynę”, dirbo
,,Naujienose”, išleido savo poezijos rinkinį ,,Glūdi
liūdi” ir kt. raštus. Mirė 1963 m. gruodžio 24 d.
California, palaidotas Čikagos lietuvių Tautinėse kapinėse. Ilgainiui
,,Rankpelnis” perėjo į lietuvių komunistų rankas.
Steponaitis grįžo į Rusiją 1917 m. ir įsijungė į bolševikų
partizanų būrį, kuriame buvo ir kažkiek kitų lietuvių. 1918 m.
,,baltųjų” Semionovo armija sumušė šią
bolševikų gaują, ir Steponaitis ir dar 94 lietuviai
bolševikai prisistatė į Vytauto Didžiojo vardo lietuvių
batalioną, kovojusį prieš bolševikus. Progai pasitaikius,
Steponaičio vadovaujami bolševikai iš pasalų užklupo
visus miegančius bataliono karininkus, perėmė nuginkluotą lietuvių
batalioną, o minėtus vyrus sukapojo kardais.
* * *
Per Pirmąjį pasaulinį karą tūkstančiai lietuvių tarnavo Rusijos
kariuomenėje. Kai 1915 metais vokiečiai okupavo Rusijos vakarines žemes
– Lenkiją ir Baltijos šalis – Rusija pasiūlė
lenkams ir latviams autonomiją, jeigu Rusijos kariuomenėje esantys
lenkai ir latviai padės išlaisvinti tas žemes. Rusai tikėjo, kad
už tokius pažadus jie narsiau kariaus prieš vokiečius. Lenkai ir
latviai skubėjo atrinkti savo tautiečius, išblaškytus po
visą rusų kariuomenę, ir sudaryti atskirus savus pulkus. Latviai
ypatingai pasižymėjo narsumu, jau 1916 m. buvo išvadavę nemažai
Latvijos.
Lietuviai rusų kariuomenėje liko užmiršti. Bendrai, lietuvius
rusai sutapatino su lenkais. Majoras Petras Gudelis (mirė 1985 m.
gegužės 21d. Lubecke, Vokietijoje), ieškodamas ir rinkdamas
lietuvius karius ir karininkus iš rusų kariuomenės, 1917 m. tam
tikslui padaręs du atskirus žygius į Kaukazo sritį, pasiekęs net rusų
dalinius Persijoje (dabar Iranas) ir Turkijoje, aiškino, kad
dažnai rusų karininkams ,,galėjai valandomis aiškinti ir
negalėdavai išaiškinti skirtumo tarp lenko, lietuvio ir
kataliko”.
Iš pradžių didžiuma lietuvių karių stojo arba buvo
įtraukti į lenkų dalinius. Tie, kurie mokėjo latviškai, –
į latvių. Bolševikų agitatoriai pradėjo burti partizanines
gaujas – vieni valstiečiai patikėdavo jų pažadais, kitus
įtraukdavo grasinimais. Todėl Rusijos civiliniame kare tarp
bolševikų ir baltųjų kai kur lietuviai kovojo prieš
lietuvius. Lenkų pulkuose lietuviams buvo sunku, nes tuos, kurie menkai
mokėjo lenkiškai, karininkai pajuokdavo jų kalbą ir tautybę, o
lenkai kareiviai iš jų tyčiodavosi ir kitaip niekino.
Pagaliau 1917 m. Rusijos revoliucijos ir civilinio karo chaose
kariuomenėje drausmė pašlijo, ir lietuviams pasisekė pradėti
steigti savo atskirus dalinius. 1917 m. gegužės pradžioje Bobruiske,
Gudijoje (Baltarusijoje), visi lietuviai, apie 300, kurie buvo lenkų
2ame pulke, nesutikus pulko vadui formuoti atskirą lietuvių batalioną,
savo valia su savo ginklais išėjo iš lenkų pulko. Po kiek
laiko prie jų prisidėjo dar apie 400 lietuvių iš kitų pulkų, ir
susidarė apie 700 ginkluotų lietuvių kareivių.
Lietuviai dar mėgino tartis su kitais karininkais. Generolas Bezkrovny
paliepė lietuviams išsiskirstyti atgal į lenkų pulkus ir
pareiškė, kad, jeigu įsakymas nebus įvykdytas, jis atsiųs
kazokus, kurie visus sušaudys. Generolas Archveolovas irgi
atsisakė sukurti atskirą lietuvių batalioną, sakydamas, kad nėra
lietuvių karininkų jiems vadovauti (,,lietuvių karininkų
neišperėsiu”), nors beveik kiekvienas lietuvis kareivis
nurodė, kuriame pulke yra lietuvių karininkų.
Lietuviai, nieko nelaimėję, pradėjo ruoštis kazokų užpuolimui,
kasti apkasus, pastatė sargybinius. Tačiau lietuvių delegatams nuvykus
pas vyriausiąjį kariuomenės vadą Brusilovą, jie pagaliau gavo leidimą
kurti atskirą lietuvių batalioną. Kurį laiką šio bataliono vadas
buvo karininkas Antanas Juozapavičius, kuris vėliau 1919 m. vasario 13
d. per savo 25tąjį gimtadienį žuvo Alytuje, kovoje prieš
bolševikų Raudonąją armiją – pirmasis Lietuvos kariuomenės
karininkas, žuvęs Nepriklausomybės kovose.
Čeliabinske, Sibire, 1918 m. rugsėjo 19 d. buvo įsteigta atskira
lietuvių kuopa su maždaug 150 kareivių, kuri išaugo į minėtą
Vytauto Didžiojo vardo lietuvių batalioną su 460 karių ir 16 karininkų.
Lietuvių kuopai, vėliau batalionui, teko kovoti prieš
bolševikus kelis kartus. Lapkričio 10 d. lietuviai buvo pasiųsti
gelbėti lenkų batalioną, kurį stipresnis bolševikų pulkas beveik
visiškai išblaškė. Lietuviams pasisekė sulaikyti
bolševikus. po kovos išsirikiavusiai kuopai lenkų
divizijos vadas pulkininkas Kazimierz Rumsza (Kazimieras Rumša)
viešai padėkojo lietuviams.
Kazimierz Rumsza gimė 1886 m. rugpjūčio 29 d. Švėkšnos
vls., Tauragės aps. Mokėsi Palangoje, kur laikėsi prie lietuvių. 1909
m. baigė Vilniaus karo mokyklą. 1918–1919 m. vadovavo lenkų
divizijai, kuriai priklausė Vytauto Didžiojo vardo lietuvių batalionas.
Jis buvo vienas iš nedaugelio lenkų kariuomenės karininkų,
parodžiusių simpatijų lietuviams. Pasižymėjo kovose prieš
bolševikus. 1920 m. sausio m. prie Krasnojarsko jo divizija buvo
Raudonosios armijos apsupta, bet jis atsisakė pasiduoti. Rumsza lenkų
karius išvedė per Manchuriją, paskui laivu jie nuplaukė į
Lenkiją. Tais pat metais nuo Raudonosios armijos gynė Varšuvą.
Paskui Rumsza, patekęs į kito sulenkėjusio, lietuvių kilmės
kariškio, maršalo Josefo Pilsudskio nemalonę, buvo
atleistas iš lenkų kariuomenės. Po Antrojo pasaulinio karo
gyveno Anglijoje. Mirė Londone 1970 m. sausio 28 d.
Lietuvių atskira kuopa kokį pusmetį prieš bolševikus
kovojo kaip dalis Rumszos lenkų divizijos. Po laiko, atsiradus daugiau
lietuvių kariškių, kuopa buvo karininko LinkausLinkevičiaus
pertvarkyta į Vytauto Didžiojo batalioną, kurį iš pasalų,
iš vidaus minėto Steponaičio vadovaujami bolševikai
perėmė, kardais sukapojo parinktus karininkus.
Iš viso, ligi karo pabaigos rusų kariuomenėje buvo įkurti 5 atskiri lietuvių daliniai, viena lietuvių lauko ligoninė, juose tarnavo daugiau nei 3,000 kareivių ir daugiau nei 100 karininkų. Vieni lietuvių daliniai rusų
buvo pasitelkti kovojant prieš vokiečius, kiti –
prieš bolševikus. Nėra nustatyta, kiek dar daugiau
tūkstančių lietuvių tarnavo kituose rusų kariuomenės daliniuose.
Savuose daliniuose tarnavę lietuviai karininkai ir kareiviai tikėjosi
rasti progą grįžti į Lietuvą ir padėti atstatyti savo tėvynę.
Tačiau dalyvavus kovose prieš vokiečius ir bolševikus nė vienam lietuvių daliniui neteko grįžti Lietuvon.
Ligi karo pabaigos rusųvokiečių frontas atskyrė juos nuo tėvynės.
Norint pereiti frontą, bolševikai pastodavo ginklu, o kitoje
pusėje vokiečiai irgi taikydavo savo ginklus į lietuvius, kaip į
priešus. Vėliau, bolševikams laimėjus civilinį karą, o
lietuvių daliniams atsisakius įsijungti į Raudonąją armiją,
bolševikai neleido jiems grįžti į Lietuvą, visus dalinius
nuginklavo ir išskirstė.
Po to lietuviai kariškiai pavieniui arba grupėmis 1918 m. grįžo į Tėvynę kaip karo pabėgėliai ar tremtiniai,
dauguma jų stojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Karininkas P.
Linkus-Linkevičius, paleistas bolševikų iš kalėjimo, 1920
metais grįžo į Lietuvą pasikeitus belaisviais tarp Sovietų
Rusijos ir Lietuvos. Lietuvoje tapo advokatu, teisėju ir
Šiaulių miesto burmistru. Kurį laiką po Antro pasaulinio karo
Čikagoje buvo ,,Margučio” redaktorius, bendradarbiavo spaudoje,
buvo vienas iš Amerikos lietuvių tautinės sąjungos
steigėjų.