Spaudos baliaus klumpakojis, 1939 m.

Kada keliaujama žvaigždynais

Raimundas Marius Lapas

Dailės istorijos knygose, kritikos straipsniuose kasdienei periodikos grafikai – karikatūroms, šaržams, grožinių kūrinių iliustracijoms, įvairioms vinjetėms – paprastai skiriamas likutinis dėmesys, ši kūryba visad lieka lakštinės ir knygų iliustravimo grafikos šešėlyje. Nors jai savo talentą yra paskyręs ne vienas dailininkas.

Vartydamas pageltusius mano asmeninėje bibliotekėlėje esančius tarpukario Lietuvos spaudos puslapius, ne kartą ,,užkliuvau” už pikantiškų, guviu humoru dvelkiančių meistriškų šaržų ir karikatūrų, prie kurių figūravo Juozo Penčylos pavardė. Talentinga dailininko ranka piešti šaržai yra ne tik meno kūriniai, bet ir ano meto istorinė bei socialinė ikonografija. Spaudos veterano ir Penčylos kūrybos tyrinėtojo vilniečio Domo Šniuko bei velionio dailininko našlės ir dukros dėka visa tai prabyla naujoje šviesoje. Štai š. m. lapkričio 27 d., ketvirtadienį, 5:30 val. v. Pasaulio lietuvių centre (14911 127 Street Lemont, IL) esančiose Lietuvių dailės muziejaus patalpose bus atidaryta pirmoji išeivijos istorijoje Juozo Olinardo Penčylos šaržų paroda.

Tikras suvalkietis, gimęs 1908 m. gruodžio 29 d. Kudirkos Naumiestyje, Penčyla buvo iš tų, kuriems mokslas nelipo prie kūno. Tiesa, 1927 m. jis baigė gimnaziją. Paskui blaškėsi po universiteto koridorius – tai Technikos, tai Teisių fakultetuose. Lyg 1934 m. ir atsiėmė brandos atestatą, bet buvo jau tada akivaizdu – Juozas pasuks dailės link. Iš pradžių mokėsi pas Dobužinskį, vėliau – pas Vienožinskį. Tai, kad Penčyla per vienerius mokslo metus sugebėjo įveikti visą Vienožinskio studijos kursą, be abejonės, lėmė tiek įgimtas talentas, tiek ir Dobužinskio studijoje sukaupta patirtis.

Taigi, 22 metų amžiaus jaunuolis, tebenešiojąs kišenėje Vytauto Didžiojo universiteto studento knygutę, jau turėjo dviejų žymių dailininkų ir pedagogų įskiepytus meno pagrindus. O kas toliau? Studijuoti teisę ar tobulintis mene? Mokslui reikia ,,babkių” ir reikia ,,zubrinti”, o jau tada buvo akivaizdu, kad tai – ne Penčylos charakteriui. Ir štai tarsi Aukščiausiojo Apvaizda atėjo atsakymas – Juozas sulaukė sėkmės ir populiarumo iš pirmosios šaržų parodos bei jų publikacijos gimtojoje Suvalkijoje.

Retas kūrybinis ginklas rankoje – spalvotas pieštukas!

Kaip karžygis mūšių laukuose, Penčyla visad būdavo apsiginklavęs – tik ne kardu, o bloknotu ir juodu pieštuku. Pirmiausia jis piešdavo eskizą – kuo tikslesnį pasirinkto asmens portretą, bloknoto pakraščiuose pasižymėdavo įvairiausias pastabas bei detales: veido bei plaukų charakteristiką, drabužių, kaklaraiščio spalvas ir t.t. Eskizą vėliau modeliuodavo ir laikraščio redakcijai paprastai pateikdavo patobulintą variantą atliktą tušu. Prisitaikydamas prie iškiliosios spaudos galimybių, juodas plokštumas paįvairindavo guašu.

Kartais tų pačių asmenų šaržų norėdavo kelios redakcijos. Tąsyk Penčyla kurdavo variacijas. Labiausiai pageidaujamus darbus jis labai kruopščiai su tušu ir akvarele piešdavo solidaus formato (dažniausiai 42 x 35 cm) lapuose. Tokius šaržus pateikdavo parodoms ar parduodavo užsakovui. Pavyzdžiui, jam buvo užsakytas prancūzų meno istoriko Burando šaržas, už kurį Lietuvos dailininkų sąjunga sumokėjo 20 litų honorarą. ,,Žydų balso” bendradarbiai užsakė jų redaktoriaus Rubenšteino šaržuotą, ant sienos kabinamą kaukę, dėl kurios net buvo kilęs skandalas. Mat redaktorius įsižeidė, ir bendradarbiai nebenorėję už ją sumokėti. Tai padarė tik dailininkui pagrasinus teismu ir istorijai patekus į spaudą.

Šaržai buvo pagrindinis Penčylos pajamų šaltinis. Nevengdavo tuos darbus tiražuoti atvirukų formate, ypač per Felikso Vaitkaus transatlantinį skrydį, per Tautinę olimpiadą ar 1939 m. Europos krepšinio pirmenybes. Eskizai buvo jo aistra. Daugelio per minutę, dvi, o gal tik per kelioliką sekundžių nupieštų darbų jis neplėtodavo. Jis vadovavosi impulsu. Eskizai, ypač nupiešti kavinėse bei kitose viešose vietose, tokie pat pikantiški, nebaigti, kartais net labiau patrauklūs, negu parašu patvirtinti darbai. Penčyla vis juokdavosi, kad su žmogumi jis būna nepažįstamas tol, kol nesukuria jo šaržo.

Produktyviai karikatūrų ir šaržų srityse ketvirtajame dešmtmetyje Kaune dirbo M. Ginzburgas, L. Kaganas, B. Jermolajevas, rygietis S. Civinskis. Visi jie aktyviai reiškėsi satyrinėje (,,Spaktyva”, ,,Vapsva”, ,,Kuntaplis”) bei pramoginėje spaudoje (,,Sekmadienis”, ,,Diena”). Tuo tarpu pagrindiniai šalies laikraščiai ,,Rytas”, ,,Lietuvos aidas”, ,,Lietuvos žinios”, ,,Ūkinininkas” gana ilgai šaržų nespausdino. Trečiajame dešimtmetyje tai buvo galima pateisinti cinkografijos stoka, o ketvirtajame, deja, redaktorių konservatyviu požiūriu į dienos aktualijas. Nauji vėjai pradėjo pūsti, kai 1936 m. pasirodė kiek moderniškiau laužiamas ir spausdinamas dienraštis ,,XX amžius”. Jis, beje, nevengdavo spausdinti ir Telesforo Kulakausko šmaikščių šaržų.

1938 m. ,,Lietuvos žinios” paskelbė apie savo didesnius užmojus – dailininką jie nutarė naudoti kaip korespondentą, į dienos aktualijas opervatyviai atsiliepiantį vaizdu. To meto spaudos fotografų negalėtume šiandien pavadinti korespondentais ar reporteriais. Technika buvo gremėzdiška, aparatūra buvo sunki ir nelengvai pervežama ir t. t., tiesiog nebuvo normalių salygų fotografuoti. O dailininkui buvo kur kas paprasčiau – užteko pasiimti bloknotą bei pieštuką ir keliauti į įvykio vietą. Rimtesnį pranešimą buvo galima pakomentuoti karikatūra. Taigi, Penčyla su fotografu galėjo drąsiai varžytis, juolab, kad šaržo ir fotoportreto vertė buvo nelygi. Žmonėms vis dėlto labiau patikdavo tai, kas keldavo pašaipą. Tiesa, kitaip negu fotografai, spaudos dailininkai, ypač karikatūristai ir šaržistai, ranka lengvai pasiekiami nebuvo. Čia reikėjo talentingų ir spaudos grafikai pasiaukojusių žmonių. Jų buvo nedaug, užtat buvo Penčyla.

Gal vaizdelis šiek tiek iškraipytas?

Kaip taikliai pastebėjo Penčylos darbų tyrinėtojas Domas Šniukas, 1939 m. ,,Lietuvos žinios” pradėjo nuolat spausdinti ir karikatūras visuomenėmis, socialinėmis ir tarptautinio gyvenimo temomis. Dažnai redakcija tai skelbdavo pirmutiniame puslapyje. Atsiskleidė dar viena dailinininko talento pusė.

Karikatūra (itališkai ,,caricao” – perkrauti, iškreipti) – humoristinis ar satyrinis vaizduojamosios dailės (dažniausia grafikos) kūrinys. Tai pašiepiami, išjuokiami neigiami gyvenimo reiškiniai, žmonių ydos, kaprizai. Pagal tematiką karikatūros skirstomos į buitines, socialines, politines, portretines. Karikatūrai būdingi hiperbolės, grotesko, ironijos, metaforų elementai. Šis žanras Penčylai nebuvo nieko nauja. Dar 1931 m. jis buvo sukūręs karikatūrų iš Marijampolės savivaldybės gyvenimo. 1933 m. ,,Sekmadienis” išspausdino bene pirmą jo karikatūrą vidaus politikos tema ,,Pasikeitimas diplomais”. 1938– 1940 m. jo karikatūros jau liudija didžiulę temų ir meninių priemonių įvairovę – naują profesinio brandumo pakopą.

Penčyla vidaus klausimus dažniausiai pateikia kaip temą susimąstyti ar kaip neišvengiamą ir su atlaidžia šypsena palydimą dalyką. Tai ir sutrumpintomis kelnėmis į laukus paleisti redaktoriai (,,Prasideda vasaros sezonas”), tai ir liūdna gyvenimo realybė, neleidžianti pasinauduoti gydytojų patarimais važiuoti į kurortus ,,Kalnų oras”). O kur dar garsioji ,,Išmintingoji provincija”, kurios atstovai dėl kainų brangumo į laikinąją sostinę vežasi maisto iš namų? Paskutiniais nepriklausombės metais Penčyla paskelbė daug karikatūrų tarptautinėmis temomis. Tai ypač paryškėjo prasidėjus Antrajam pasauliniui karui. Labai apibendrinta, smerkianti karą yra karikatūra – groteskas. Jo karikatūroms, ko gero, trūksta grotesko, sąmojingo teksto. Kartais joms būdingas literatūriškumas, iliustratyvumas, tačiau logiškos temos apgalvotos, linija virtuoziška, realistinis piešinys – jo teisė ir savitumas.

Vietoj paskutinio šaržo

Penčyla šaržavo valstybės, visuomenės, kultūros, mokslo žmones, kariškius, sportininkus. Jis buvo tiek ministrų, tiek apskričių valdininkų kabinetuose. Jis puikiai su bloknotu jautėsi ir teatrų premjerose, ir Palangos pliaže. Suspėdavo visur pasireikšti – gamyklose, akcinėse bendrovėse, spaudos baliuose, kavinėse. Grįždavo namo netuščiomis, o pilnomis kišenėmis nupieštų šaržų. Jis įamžino visus 1939 m. Europos krepšinio čempionato dalyvius bei organizatorius. Neretai visa Lietuvos komanda, vykdama į varžybas užsienyje, užsukdavo papozuoti Penčylai. Bręstančio karo Europoje akivaizdoje kūrė aktualias politines karikatūras, įžvalgiai nuspėjo būsimuosius tragiškus Lietuvos vykius.

Dailininkas mums yra palikęs per penkis tūkstančius piešinių, kurie, be meninės, turi ir didžiulę istorinę, dokumentinę vertę. Jo kūryba liudija to meto žmonių santykius, tradicijas, madas, valstybės ir visuomenės žingsnius. Kai kurių to meto žmonių atvaizdai jo šaržuose tik ir išliko.

Mirė jis toli nuo savo gimtinės Kudirkos Naumiesčio ramumos ir pamėgtos Konrado kavinės šurmulio laikinojoje sostinėje Kaune – kažkur egzotiškoje Bogotoje. Tai buvo lapkritis Kolumbijoje – pavasario mėnuo su pastoviu šaltu lietumi.

,,Visos laiduotuvės liūdnos, bet Juozo buvo liūdnos ypatingai. Žemė buvo permirkusi, įdubusios vietos užsemtos. Kapo duobė iki pusės taip pat apsemta vandens. Nuleidžia karstą, ir lietuvių kolonija atsisveikina su Juozu, užpildama jį svetimos žemės žiupsneliais. Sūnus Rimas įmeta raudoną rožę. Visi skirtosi, o dangus verkia toliau. Yra ko verkti, nes vyras, kuris savo gyvenimą paskyrė menui, kėlė Lietuvos vardą ir aukojosi kitiems, mirė toli nuo Tėvynės ir turtų nesusikrovęs. Kapo vietą jo šeimai padovanojo Didžiulių šeima, laidojimo išlaidas iš dalies padengė Bogotos lietuvių kolonija. Mirties angelas, pridėjęs pirštą prie lūpų, tesaugo šio kilnaus tautiečio kapą ir tebūnie lengva jam senovinė indėnų čibčų žemė” – savo atsiminimuose rašė dr. Vytautas Stasiukynas.

Jo kapą žymi užrašas ant marmuro plokštelės: ,,Dic.29 de 1908 – Nov. 27 de 1979. Juozas Olinardas Pencyla.”

Ne, nereikia lieti ašarų. Šaržų karalius vis dar gyvas. Lai jo piešti 1939 m. Europos krepšinio pirmenybių herojai juokauja, laksto po Kauno sporto halės aikštę ir garsiai šaukia: ,,Mes – tikri pasaulio čempionai! Mes, lietuviai, irgi mokame juoktis ir šaipytis – ne tik iš kitų, bet ir iš savęs...”

Karaliau, susitinkam Padėkos dienos savaitgalį Lemonte? Jūsų garbei ir taurę pakelsime!