Šokėjos ir bendruomenės moterys buvo nepakeičiamos.
,,Cepelinų pietūs’’: tikrai buvo verta!
BIRUTĖ PRIŠMANTIENĖ
Jūs jau turbūt ne kartą esate girdėję, jog Omaha lietuvių telkinys nėra
didelis. Tačiau to nebūtumėte pasakę, jeigu jums būtų tekę lankytis
Šv. Antano parapijoje šių metų lapkričio 13 dieną. Tą
sekmadienį Kunigo A. Zarkauko salėje žmonių knibždėte knibždėjo. Čia
buvo galima sutikti ir kiekvieną sekmadienį bažnyčioje besilankančius,
ir tuos, kurie retai į ją beužsuka. O ir prijaučiančių lietuviams
užteko. O viskas prasidėjo…
Daug metų iš eilės skautai, vadovaujami Laimutės Antanėlienės,
džiugina Omaha lietuvius cepelinų pietumis. Laimutei mirus, cepelinus
tenka virtis patiems. Čikagoje juos galima rasti kavinėse ar
restoranuose, o va, Omaha mes jų nei kavinėse, nei restoranuose
neturime. Valgyti tai dauguma mėgstame, bet, prisipažinkime, verdame
namuose retokai, o gal ir visai neverdame.
Didelei visų nuostabai, tarsi tęsdama mamos tradicijas, šiais
metais šokių grupės ,,Aušra’’ vadovė Danguolė
AntanėlytėHanson į Omaha LB darbo kalendorių įtraukė ir ,,Cepelinų
pietus”. Suprasdama, kad pagalbos reiks daug, o jaunimo yra
mažai, Danguolė kreipėsi į Omaha LB komitetą. Pati būdama jo nare,
Danguolė pasiūlė ,,Aušrai” kartu su bendruomene
ruošti pietus. Juk vien tik bulvių nuskusti reiks apie 800
svarų. O kur dar visa kita…
Bendruomenės komiteto ilgai įkalbinėti nereikėjo. Ir taip
asmeniškai kiekvienas narys ruošėsi
,,Aušrai” padėti. Taip viskas ir prasidėjo.
Skanūs cepelinai – tai tik didesnė dalis sėkmės, o pridėjus
malonią aplinką, tai – jau tikra sėkmė! Pasirūpinti sale, kaip
paprastai, buvo patikėta Irenai Šarkaitei-Matz. Čia ji mūsų dar
niekada nenuvylė. Ir šį kartą salė, skirta pietums, atrodė
puikiai!
Bendruomenės pirmininkei ir šauniai šeimininkei Kristinai
Jonikaitei buvo patikėta pasirūpinti mėsa, na, o Danguolei teko
rūpintis visu kitu. Žinoma, padedant Omaha LB komitetui ir
šokėjams.
Pagalbos tikrai netrūko. Beveik visi, į kuriuos buvo kreiptasi, sutiko
padėti. Daug kas pasisiūlė ir patys. Visų ir neišvardysi. Net ir
Romas Mickevičius, kuris gyvena Michigan valstijoje, mielai prisidėjo.
Kadangi
Danguolei atiteko sunkiausias – vadovės – vaidmuo, ji
pirmiausia įdarbino savo šeimą. Dirbo visi, pradedant 80-mečiu
tėvu, baigiant sūnumi ir net jo drauge. Pagaliau ir pagrindiniu
,,šefu” – cepelinų virėju tapo Danguolės vyras Owen
Hanson, kuirs beveik ir neatsitraukė nuo puodų tol, kol paskutinis
cepelinas nebuvo išvirtas.
Dar šeštadienį 12 žmonių grupė skuto bulves, kiti
ruošė salotas, rūpinosi spirgučiais ir saldumynais. Sekmadienį 2
val. r. užvirė tikras darbas. Sunkiausias vaidmuo teko vyrams, kurie
tarkavo, spaudė ir maišė bulvinę tešlą. Aišku, čia
jau nebuvo apsieita be šį darbą gerai išmanančių ir daug
metų šį darbą dirbusių: Stasio Petrulio, Algio Starkevičiaus,
Eugenijaus Radžiūno, Rimo Reškevičiaus, Chas ir Owen Hanson.
Suprantama, jog formuoti cepelinus yra kur kas lengviau, nors ir čia
reikia patyrimo. Šokėjos ir bendruomenės aktyvistės moterys čia
irgi buvo ne naujokės. Dabar jau galime drąsiai sakyti, kad jos buvo
nepakeičiamos ir šį darbą atliko nepriekaištingai.
Pietų metu buvo pranešta, jog buriama nauja vaikų šokėjų
grupė. Susirinkusius pralinksmino viena ketverių metų būsimoji
šokėja E. Lizdaitė, kuri mėgsta šokti ir yra
pasiruošusi šokti jau dabar! Visiems kartu mums teko
sudainuoti ,,Suk, suk ratelį”, o jaunoji šokėja mielai
sukiojosi scenoje. Menas neliko neįvertintas – plojimai buvo
audringi.
Dirbant visiems vieningai, tų didelių rūpesčių tarsi ir nebūta. Žinau,
kad Danguolei dėl to teko nemiegoti keletą naktų. Bet, manau, dėl mūsų
visų, dėl bendrų tikslų buvo verta, Danguole. Juk pietūs pasisekė ir
praėjo gana sklandžiai.
Omaha LB komiteto ir šokių grupės ,,Aušra” vardu
norėtume nuoširdžiai padėkoti visiems, prisidėjusiems prie
pietų. Ir nesvarbu, kiek padėjote – truputį ar daug, mums tai
buvo didelė pagalba. Ačiū visiems skutusiems bulves, gaminusiems
cepelinus, dalinusiems maistą, rinkusiems ir plovusiems indus. Ačiū
visiems už bet kokią pagalbą. Išskirtinis ,,ačiū”
skiriamas Danguolei ir jos šeimai, kurios nariai pirmieji atvyko
ir paskutinieji paliko mūsų bendruomenės salę. Ypač esame dėkingi Owen.
Tuo pačiu norėtume padėkoti visiems svečiams, atvykusiems į mūsų pietus
ir mus parėmusiems. Be Jūsų mūsų triūsas būtų bevertis! Iki kito karto,
mielieji!