Audriaus V. Plioplio autoportretas jo paveikslo ,,Non-Isolation / Displacement / Memory (2011)’’ fone.
,Supratau vieną dalyką –
menas ir neurologija nėra du atskiri pasauliai”
Audrius V. Plioplys – 2011-ųjų ,,Metų žmogus’’
Šiais metais Balzeko lietuvių kultūros muziejus ,,Metų
žmogumi’’ išrinko Čikagoje gyvenantį gydytoją ir
menininką Audrių Plioplį už pasiekimus neurologijos ir meno srityse bei
veiklą siekiant skleisti informaciją visuomenei apie lietuvius
tremtinius po Antrojo pasaulinio karo.
Kaip teigia Plioplys, du dalykai jo gyvenime visą laiką ėjo drauge
– menas ir medicina. Daugiau nei 30 metų jis gydė vaikus ir
suaugusiuosius, sergančius įvairiomis neurologinėmis ligomis –
nuo autizmo ir cerebralinio paralyžiaus iki Alzheimerio ligos. Tuo
pačiu visus šiuos metus jis atsidėjęs kūrė meno darbus.
Sveikatai pablogėjus, mediko karjeros teko atsisakyti.
– Medicinai atidavėte 30 metų.
Ar įvyko pasikeitimų per šiuos dešimtmečius neurologinių
ligų gydyme? Ko negalėjote daryti prieš 30 metų, tačiau galite
daryti dabar?
– Per šį laikotarpį vaikų neurologijos srityje atsirado
daug naujų dalykų. Pavyzdžiui, atsirado daug naujų vaistų, kuriais
gydomi traukuliai. Tai yra labai didelis pasikeitimas. Kalbant apie
cerebralinį paralyžių, taip pat atsirado naujų vaistų ir naujų gydymo
būdų. Kadangi aš prižiūrėjau daug vaikų, sergančių cerebraliniu
paralyžiumi, dariau keletą studijų, kurios prisidėjo prie to, kad vaikų
sveikatos būklė būtų pagerinta. Labai džiaugiuosi, kad galėjau pats
prisidėti, kad padėtis gerėtų. Dar reikia paminėti, kad labai pagerėjo
psichiatrų vaikams skiriami vaistai. Kadangi neurologinėmis ligomis
sergantys vaikai neretai turi vartoti ir psichiatrų skiriamus vaistus,
labai svarbu, kad vaistai būtų geri, turintys kuo mažiau
šalutinių poveikių.
– Ar šiais laikais daugiau vaikų serga neurologinėmis ligomis, ar mes tik daugiau apie tai turime informacijos?
– Aš manau, kad nedaug kas pasikeitė. Pavyzdžiui,
cerebraliniu paralyžiumi jau daug dešimtmečių serga apytikriai
tiek pat žmonių. Taip pat yra ir su traukuliais – serga labai
panašus skaičius žmonių. Tačiau pasikeitė gydymo metodai, ir gal
todėl mes viešumoje dažniau matome sergančius žmones, nes jie
gali daug daugiau daryti savo gyvenime, daugiau dalyvauti
viešumoje. Viena liga, apie kurią dabar daug diskutuojama medikų
bendruomenėje, yra autizmas. Stengiamasi nustatyti, ar sergančiųjų
šia liga padaugėjo, ar tik pagerėjo ligos nustatymas ir todėl
daugiau sergančiųjų yra atrandama.
– Kas Jūsų darbe Jums suteikė
daugiausiai profesinio džiaugsmo, kas Jums atrodo yra svarbiausia
iš Jūsų nuveiktų darbų?
– Žinoma, kad daug džiaugsmo teikė tai, kad galėjau padėti
sergantiems vaikams ir jų šeimoms – gydyti,
išaiškinti problemas. Tai buvo gydytojo kasdienybė, per
daug nieko nesiskirianti nuo kitų gydytojų kasdienybės. Tačiau be
kasdienio darbo dariau daug įvairių tyrinėjimų. Man svarbiausi ir
daugiausiai džiaugsmo atnešę buvo klinikiniai tyrinėjimai, kurie
įgalino mane padėti vaikams, sergantiems sunkia cerebralinio
paralyžiaus forma. Paskutinė mano tyrinėjimų studija buvo
išspausdinta visai neseniai, prieš mėnesį. Džiaugiuosi,
kad mano atlikti tyrimai pasitarnaus ir kitiems gydytojams, nes juose
parodau, ką daryti, kad sergantieji cerebraliniu paralyžiumi mažiau
sirgtų plaučių uždegimais ir apskritai sumažėtų jų mirtingumas. Taigi
padėti galima ne tik kasdieniniame darbe. Suvesta bei
išspausdinta klinikinių tyrimų informacija gali padėti
gydytojams ir sergantiesiems visame pasaulyje. Džiaugiuosi, kad prie to
prisidėjau.
– Ar esate domėjęsis, kokia padėtis neurologijos srityje yra Lietuvoje?
– Asmeniškai pažįstu keletą neurologų Lietuvoje, skaitau
Lietuvos neurologų straipsnius ir knygas. Labai gerai žinau, kad
naujausia profesinė informacija juos pasiekia, jie dalyvauja įvairiose
tarptautinėse konferencijose. Lietuvos neurologai yra tikrai informuoti
apie naujausias neurologijos nustatymo ir gydymo priemones. Galbūt
sunkiau dėl finansinių apribojimų, tačiau nelengva ir čia, Amerikoje.
– Pakalbėkime apie kitą, Jums ne mažiau svarbią sritį – meną. Kaip Jūs atradote menininką savyje?
– Menas – dalis mano sielos. Tai kaip liga, kuria
,,susirgau’’ dar vaikystėje Toronto mieste, kur aš
augau. Vienas mano pažįstamas Algis Česėkas, kuris buvo dvejais metais
už mane vyresnis, buvo labai išdykęs vaikas. Jis blogai mokėsi,
kėlė daug problemų savo tėvams. Vieną vasarą tėvai jį įrašė į
meno pamokas, kad jis būtų užsiėmęs ir nechuliganautų. Aš jį
kelis kartus per savaitę aplankydavau ir žiūrėdavau, kaip jis tapo
paveikslus. Tuomet man buvo gal devyneri. Bežiūrint į draugo
aliejiniais dažais tapomus darbus, mano susidomėjimas menu augo. Tuomet
ir buvo pasėta sėkla. O vėliau, jau būdamas medicinos studentu,
pradėjau pats tapyti. Tapiau daug ir kuo daugiau tai dariau, tuo labiau
norėjau tai daryti. Kai pabaigiau medicinos mokyklą, patyriau didelę
krizę, nes negalėjau pasirinkti, ar toliau mokytis mediciną, ar pasukti
į meno pusę. Draugai patarė bent jau pabaigti internatūrą, ką aš
ir padariau University of Wisconsin ligoninėje, Madison mieste. Metinis
mano atlyginimas tuomet buvo 10,000 dolerių. Taupiau kiekvieną centą.
Susitaupęs šiek tiek pinigų, persikrausčiau į Washington, DC ir
ten trejus metus kūriau meną. Tuo pačiu metu ėmiau tyrinėti Čiurlionio
darbus, parašiau daug straipsnių, kurie vėliau buvo
išleisti vienoje knygoje. Po trejų metų atsitiko du dalykai:
pirmiausia pasibaigė pinigai, o antra ėmė graužti sąžinė, kad nedirbu
darbo pagal įgytą specialybę. Juk įgijau specialybę University of
Chicago Medicinos mokykloje, kuri tuo metu buvo antra geriausia
medicinos mokykla šalyje. Taigi pradėjo graužti sąžinė, kad
negydau žmonių. Tuomet parašiau laišką į Mayo kliniką ir
buvau priimtas tęsti studijas neurologijos srityje. Tuo metu supratau
dar vieną dalyką – aš dariau esminę klaidą, galvodamas,
kad menas ir neurologija yra du atskiri pasauliai. Suvokiau, kad
šias dvi sritis galima suderinti. Tai ir darau jau 30 metų. Mano
menas atspindi mano neurologinius tyrinėjimus. Šios dvi sritys
po truputį man ėmė sietis ir siejasi iki dabar.
– Kiek teko matyti Jūsų darbų
parodose per paskutinius keletą metų, Jūs naudojate įvairias technikas.
Papasakokite apie tai.
– Esu ir tapęs. Aliejiniais dažais nutapyti paveikslai kabo mano
namuose. Tačiau per pastaruosius 10 metų daug dirbu su kompiuteriu.
Naudoju ,,Photoshop’’ programą, tačiau kiekvienas
paveikslas yra pradedamas nuo nuotraukų. Aš savo meną
angliškai vadinu ,,neoconceptual transformed
photography’’ – neokonceptuali transformuota
fotografija. Į vieną meno darbą įtraukiu labai daug skirtingų
nuotraukų, tarp kurių yra žmonių smegenų neuronų brėžiniai, mano paties
smegenų nuotraukos, MRI skanai, mano paties elektroencefalogramos. Taip
įtraukiu savo paties smegenų struktūros nuotraukas ir savo smegenų
elektrinės veiklos kreives, kurios buvo padarytos tuo metu, kai
aš galvojau apie konkrečias su menu susijusias temas. Taip pat
naudoju vaizdų nuotraukas. Visa tai suderinu, pakeičiu. Vaizdų
pakeitimas daromas labai sąmoningai. Mūsų galvose yra pilna įvairių
vaizdų prisiminimų, tačiau mūsų smegenys nėra stalčiai,
prikimšti nuotraukų. Tie vaizdai yra pakeisti į kitą formą. Taip
ir aš pakeičiu visas nuotraukas ir sukuriu naują vaizdą.
Spausdindamas naudoju archyvinės kokybės pigmentuotą rašalą,
kuris išlieka visiems laikams, kaip ir aliejiniai dažai.
Mažesnius darbus spausdinu ant popieriaus, o didesnius – ant
drobės. Esu sukūręs visą seriją didelių darbų, kurių dydis yra 5 pėdos
ant 12 pėdų.
– Į ką patartumėte žiūrovui atkreipti dėmesį Jūsų kūriniuose?
– Manau, kad kiekvienas žiūrovas randa tai, kas jam reikalinga ar
įdomu. Jei atsiranda žmonių, kuriems mano darbai prie širdies,
paveikia jų sielą, vadinasi, darbai pasisekę. O informaciją apie
kiekvieną darbą aš visuomet parūpinu – parodose galima
rasti katalogėlį ar programą, kurioje būna paaiškinta apie mano
kūrinius. Taip pat informacijos galima rasti mano internetinėje
svetainėje.
– Šiais metais Jūs
užsiėmėte dar vienu darbu – kuravote keletą parodų ir renginių
Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Šie renginiai ir parodos,
angliškai pavadinti ,,Hope and Spirit’’, skirti
lietuvių tremties į Sibirą 70-mečiui paminėti. Kaip pasisekė Jūsų
sumanymas?
– Pradėjome nuo nulio, o dabar muziejaus trečiame aukšte
ir dalyje pirmojo aukšto išdėstytos įvairios parodos.
Manau, kad sumanymas labai pasisekė. Mano tikslas buvo kiek galima
plačiau ir daugiau informuoti amerikiečių visuomenę apie šį
skaudų Lietuvos istorijos puslapį, nes apie Stalin įvykdytus žiaurumus
po karo mūsų amerikietiškoji visuomenė beveik nieko nežino. Mūsų
surengtos parodos ir kiti renginiai tikrai patraukė amerikiečių
žiniasklaidos dėmesį. Straipsnius spausdino ir ,,Chicago
Tribune’’ dienraštis, ir ,,Streetwise’’
žurnalas, ir ,,South Town Star’’ laikraštis,
kalbėjome per WBEZ radiją, tapome University of Chicago rengiamos
programos ,,Soviet Art Experience’’ dalimi. Manau, kad mums
tikrai labai pasisekė. Ir parodos, ir programos bus tęsiamos iki
balandžio mėnesio, tad manau, jog dar daugiau visuomenės galėsime
informuoti.
– Žinau, kad Jūsų susidomėjimas
šia tema prasidėjo nuo to, kad Jūsų paties šeimoje buvo
žmonių, ištremtų į Sibirą. Ką Jums asmeniškai davė
parodos organizavimas?
– Man buvo įdomūs žmonių laiškai, kuriuos jie rašė
iš Sibiro savo artimiesiems į įvairias šalis. Aš
ir pats turėjau progos peržiūrėti savo šeimos istoriją ir
daugiau sužinoti apie savo šeimą, tačiau kitų žmonių
šeimų istorijos, kurios atsispindi laiškuose, man padarė
didelį poveikį. Apie šiuos laiškus aš dar kalbėsiu
sausio mėnesį atskiroje programoje.
– Kokie ateities planai?
– Planuoju daugiau savo meno parodų. Sausio ir vasario mėnesį bus
atidaryta mano darbų paroda Lubeznik Art Center, Michigan City mieste,
balandžio ir gegužės mėnesį – Georgia Institute of Technology,
Atlanta mieste. Turiu pakvietimų rodyti savo darbus ir kitose vietose.
Projektų tikrai netrūksta.
– Pašnekėkime apie emigraciją. Ar Jums kada nors gyvenime trukdė ar padėjo tai, kad buvote emigrantų vaikas?
– Iš tikrųjų Amerikoje jaučiuosi emigrantas, nes užaugau
Kanadoje. Iki šiol jaučiuosi taip, lyg viena koja stovėčiau
Amerikoje, o kita – Kanadoje. Dažnai nuvykstu į Kanadą įvairiais
profesiniais reikalias. Kanadoje augau keistoje aplinkoje, nes mano
tėvai, atvykę į Kanadą po karo, visiškai neturėjo jokios minties
pasilikti Kanadoje. Jie visuomet tikėjo, kad ateis laikas, kai
grįš į Lietuvą. Žinoma, jie galvojo, kad tas laikas ateis
greitai. Todėl kai man reikėjo pradėti eiti į mokyklą, aš
nežinojau nė vieno angliško žodžio. Atsimenu pirmąją dieną
mokykloje kaip didžiausią katastrofą: ėmiau klykti, staugti, bet antrą
dieną jau nusiraminau ir supratau, kad reikės mokintis
angliškai. Tuomet tėvas iš karto nupirko televizorių, ir
televizorius buvo mano anglų kalbos mokytojas. Žiūrėdavau vaikų
programas ir taip išmokau anglų kalbą. Todėl mano anglų kalba
dabar yra tokia prasta (juokiasi). Tad augau pačioje tikriausioje
emigrantų šeimoje. Visi tėvų draugai buvo lietuviai, į svečius
ateidavo tik lietuviai, negirdėjai nė vieno angliško žodžio.
Mano vaikystė emigrantų šeimoje buvo labai apribota. Buvau tarsi
kalėjime užrakintas, nes ankstyvoje vaikystėje negalėjau bendrauti su
kitais vaikais. Mano bendravimas su anglakalbiais prasidėjo gana vėlai.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Kai nieko neturi, o nori ką nors
veikti, turi būti kūrybingas. Turi visą savo gyvenimą pats sukurti, nes
kitaip – ką darysi? Negi žiopsosi į sieną visą dieną? Manau, kad
dėl to aš turiu tiek daug kūrybingos dvasios. Ir medicinos
srityje aš visą laiką buvau kūrybingas – visuomet
troškau atrasti, suprasti, tyrinėti. Negalėčiau būti tik
gydytoju, kuris rašo receptus ir nieko daugiau neveikia. Tai
aš suprantu kaip visišką laiko gaišinimą. Visuomet
siekiau daug daugiau. Jei būčiau augęs normalioje šeimoje, gal
būčiau nebuvęs toks kūrybingas.
– Ar turite motto, kuriuo bandote gyvenime vadovautis?
– Joseph Campbell yra pasakęs: ,,Follow your bliss’’
– daryk, ką Dievas tau sako, ką širdis tau liepia.
Aš visą savo gyvenimą bandžiau tai daryti. Tai nėra taip
paprasta, kaip gali iš pradžių pasirodyti. Žinoma, svarbu, kad
tai darytum ne kvailai, o labai apgalvotai.
– Ką Jums reiškia Balzeko
lietuvių kultūros muziejaus Jums šiemet skirtas ,,Metų
žmogaus’’ apdovanojimas?
– Tai buvo labai netikėta. Mes grįžome gyventi į Čikagą
prieš 20 metų ir nuo to laiko esame Balzeko lietuvių kultūros
muziejaus nariai. Kadangi šiemet buvau labiau susijęs su
muziejumi dėl jame rengtų parodų, daviau muziejui keletą pasiūlymų, ką
jie galėtų išrinkti ,,Metų žmogumi’’. Tačiau į mano
pasiūlymus nebuvo atsižvelgta, po to sužinojau, kad pats esu
išrinktas ,,Metų žmogumi’’. Žinoma, man yra didžiulė
garbė, nes Balzeko lietuvių kultūros muziejaus ,,Metų
žmogaus’’ titulas yra aukščiausias apdovanojimas
lietuviui užsienyje, skirtas ne Lietuvos valdžios. Tad man tai –
didžiulė garbė.
Kalbėjosi Karilė Vaitkutė
Aušrinė, Andrius ir Sigita Pliopliai. Jono Kuprio nuotr.