APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

Kas Lietuvos — Lietuvai

Juozas Gaila
gaila1@verizon.net


Bevartydamas senus „Draugo” numerius radau savo kalbą, pasakytą kaip baigiamąjį žodį II Mokslo ir kūrybos simpoziume 1973 m. lapkričio 25 d. Chicago. Įdomu, kas per 35 metus pasikeitė ir kas pasiliko nepakitę. Štai kaip tada kalbėjau:

Džiugu yra ne tik LB vadovybei, bet ir visai lietuvių išeivijai, kad lietuviai mokslininkai, intelektualai, daugiausia šio krašto augintiniai, susibūrę, lietuviškai tariant, derliaus šventėje pasidalinti mintimis, painformuoti vieni kitus apie savo laimėjimus mokslo šakose ir supažindinti visuomenę su savo pasiekimais. Tačiau, kaip ir visi geri dalykai, taip ir šis mokslinio derliaus savaitgalis baigiasi. Ištuštėjo vakar nakties banketo šampano taurės, dingo moterų balinių suknių blizgesys, nutilo muzika... Vėl grįšite į mokslo įstaigas, laboratorijas, įmones. Laimingi esate, kad savo gabumų ir darbštumo dėka galite dirbti mėgiamą darbą, jausti pasitenkinimą, kraunant ne tik šiam kraštui, bet ir visam pasauliui mokslinį kraitį. Be abejo, esate lietuvių išeivijos pažiba – elitas. Tačiau kam daugiau duota, iš to daugiau ir reikalaujama. Ką padėtų žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, bet prarastų savo sielą? Ką padėtų lietuviui mokslininkui, jei jis pasiektų mokslo aukštybes, bet užmirštų esąs lietuviu? Ir kas iš to, jei lietuvio mokslininko genijaus dėka žmogus pasiektų planetas: Marsą, Jupiterį, jei 20-tame amžiuje lietuvis negali nuvykti į tėvynę ir aplankyti gimtojo kaimo, nepagarbinęs šėtono. Ir kas iš to, jei lietuvio skulptoriaus, dailininko kūriniais puoštųsi garsiausios pasaulio galerijos, muziejai, jei šiandieną Lietuvoje iš kiekvienos aikštės ir parko į praeivį žvelgia niūrios bolševikinių bonzų statulos. Ir kas iš to, jei lietuvis mokslininkas laboratorijoje išaugintų gyvybę. Jis tos gyvybės niekada nesugrąžins kalbininkui Jonui Kazlauskui, Romui Kalantai ir kitiems kankiniams...

Ar šių simpoziumų sumanytojai ir ruošėjai tada tikėjo, kad ateis diena, kai šie simpoziumai jungs laisvos Lietuvos ir išeivijos mokslininkus? Ir apskritai, ar mes tikėjome, kad savo amžiuje sulauksime dienos, kai galėsime laisvai vykti į Lietuvą, ne tik važinėti skersai išilgai jos, bet net atgauti savo turėtas nuosavybes ir apsigyventi joje? Sulaukėme. Iš aikščių ir parkų nežvelgia į mus bolševikinių bonzų statulos, išskyrus tas ant Žaliojo tilto. O jei dar norime jas pamatyti, kad primintų mums tą baisųjį laikotarpį, turime sumokėti už įėjimą į tų statulų parką, įrengtą tremtinių sūnaus. Keisčiausia, kad tų bonzų lipdytojai ne tik nesigėdi jas lipdę, bet per teismus reikalauja atlyginimo už jų rodymą. Toliau savo kalboje reiškiau nuogąstavimą išeivijos ateitimi:

Šiandieną mūsų išeivijos lietuviškasis gyvastingumas yra žymiai susilpnėjęs. Sunkiai sulipdomos organizacijų valdybos. Jų egzistencija dažnai remiasi tik vienu kitu parengimu metuose. Kultūrines šventes pakeitė banalūs banketai. Periodinės spaudos skaitytojų skaičius kasmet mažta, išleidžiamųjų knygų tiražas nukritęs iki juokingumo ribos. Pergyvename kultūrinį nuosmukį. Išsiblaškėme svetimųjų jūroje ir regimai pavargome, nes per paskutinius 20 metų tie patys žmonės vilko lietuviškumo naštą. Amžius pagaliau prislėgė juos. Jų idėjos išsisėmė, kūrybingumas išblėso. Su nekantrumu ir viltimi žiūrime į vidurinę ir jaunąją kartą. Laukiame iš jų žymiai aktyvesnio įsijungimo į lietuvišką gyvenimą. Vargiai ar ateities kartos išeivijoje sukurs lietuviškos literatūros perlų. Tūlas pasiges jų dailėje, o muzikoje – tautinių motyvų, tačiau būkime praktiški: mokėkime keisti veikimo formas, keičiantis sąlygomis. Šiandieną džiaugiamės, kad lituanistinis švietimas jau beveik jaunųjų rankose, bet jaunosios kartos pasigendame organizaciniame darbe. Pasigendame finansinės talkos iš viduriniosios kartos, palyginti gerai įsikūrusios šiame krašte. Juk visi žinome, kad vyresnieji, prakaituodami fabrikuose, įgalino lietuviškosios enciklopedijos išleidimą, pritempė Lietuvių fondą netoli milijono ir iki šiol pinigine prasme išlaiko laisvinimo darbą. O štai dabar angliškoji enciklopedija įklimpusi, o didesnis jaunųjų dėmesys jos baigimą lengvai užtikrintų. Su jaunųjų finansine talka ir Lietuvių Fondas ūmai pasiektų milijoną...

 Kaip žinome, visi šeši angliškos enciklopedijos tomai išvydo šviesą anais laikais, o Lietuvių Fondas ne tik pasiekė milijoną, bet jau skaičiuoja keliolika milijonų. Naujai atvykstančiųjų dėka lituanistinių mokyklų tinklas tebeveikia, tačiau gausūs išeivijos laikraščiai, žurnalai vienas po kito mus apleido. Iš tikro, ne jie mus apleido, bet mes – skaitytojai juos apleidome ir dar likusius tebeapleidžiame. Žinia, įsigalėjus internetui sunkiai ir šio krašto didieji laikraščiai išsilaiko. Drastiškai mažėja jų tiražas, menkėja ir mažinamas turinys, tai ką bekalbėti apie etninę spaudą! Šiandieną beveik juokingai skamba mano prieš 35 metus išsakyti nuogąstavimai dėl silpnėjančios organizacinės veiklos, o juk tada dar virte virė lietuviškas gyvenimas. Kūrėme net antras bendruomenes, nepasidalinome veiklos sritimis, spaudoje daug rašalo išliejome gindami ar piršdami savąsias ideologijas, politines pažiūras. Savo kalboje gyniau darbuotojus:

Dažnai Lietuvių Bendruomenei yra priekaištaujama, kad ji pakankamai nesirūpinanti kultūra ir apskritai kultūrininkais, nesudarydama jiems sąlygų kurti, reikštis. Štai spaudoje stebimasi, kad drįstama kreiptis į dailininką, menininką prašant prisidėti prie ruošiamų minėjimų, parengimų nepasiūlant jiems honoraro. O kas gi honorarą pasiūlo visuomenininkui, organizatoriui, kuris savo poilsio valandas skiria organizaciniams reikalams? Nesistebėkime, kad mūsų radijo valandėlių, minėjimų, švenčių kultūrinis lygis kritęs. Juos ruošia ne kultūrininkai, bet inžinieriai, chemikai...

Kalbėdamas simpoziumo uždaryme pasisakiau prieš vadinamą „kultūrinę koegzistenciją”, kviesdamas aktyviau kelti pavergtos Lietuvos reikalus šio krašto spaudoje, motyvuodamas, kad amerikiečių spaudoje sieksniniai laiškai su žymiausių mokslininkų parašais, smerkiančiais Amerikos remiamas karines chuntas, reikalaują žydų intelektualams laisvės ir teisės išvykti iš Sovietų sąjungos, bet nė žodžio apie laisvę ten likusiems ne žydams ir visiems pavergtiesiems. Savo kalbą baigiau šiais žodžiais:

Neseniai įvykusiame laisvojo pasaulio ukrainiečių kongrese jų statistikos parodė, kad tik 10 proc. ukrainiečių tesidomi savo kultūra ir veikla, likusieji jau nutautėję ar absoliučiai pasyvūs. Ar nebus panaši padėtis ir pas mus? Niekad nebuvome gausi tauta, bet turėjome gausią išeiviją, kuri, deja, dingo, kaip ir visų kitų kraštų. Šiandieną nesame gausūs nei ten, nei čia. Išliksime, jei būsime intelektualiai stiprūs ir jei mokėsime savo mokslines ir profesines pozicijas panaudoti lietuviškam reikalui. Atiduokime, kas ciesoriaus – ciesoriui, kas mokslo – mokslui. Kas Lietuvos – Lietuvai.