Prel. Ignui Urbonui – 100 metų!
VIDA MALEIŠKIENĖ
Prel. dr. Ignas Urbanavičius-Urbonas gimė 1910 m. gruodžio 5 d.
Valėniškių km., Nemunaičio valsč., Alytaus apskr. Nuo 1923 m.
lankė Vabalių pradžios mokyklą, Merkinės progimnaziją, kurią baigęs
įstojo į Alytaus gimnazijos 5 klasę. Gimnaziją baigė per trejus metus
(išlaikęs egzaminus iš 5 kl. į 7 kl.) ir 1930 metais
įstojo į Kauno kunigų seminariją ir Vytauto Didžiojo universiteto
Teologijos fakultetą. Jį baigė 1935 m. su diplominiu darbu ,,A.
Jakštas – Apologetas”. Tų pačių metų birželio 15 d.
Kauno katedroje arkiv. Juozas Skvireckas suteikė jam kunigystės
šventinimus.
Pirmasis paskyrimas prelatą atvedė į Želvą (bažnytkaimis prie
Ukmergės), jis išdirbo dvejus metus, vėliau aštuonis
mėnesius laikinai ėjo klebono pareigas Varėnoje. Tačiau prelatui labiau
prie širdies buvo mokykla, pastoracinė ir kultūrinė veikla, o ne
klebono pareigos, kurios buvo labiau susijusios su ūkio administravimu.
Gal todėl vyskupas J. Kutką 1938 metų birželio mėnesį jį pakvietė į
Kaišiadoris, kur šiokiadieniais jis tvarkė parapijų
archyvus, o savaitgaliais dirbo su vyskupijos jaunimo ir kitomis
organizacijomis.
1939 metų rugpjūčio mėnesį kartu su Studentų ateitininkų delegacija
dalyvavo tarptautiniame katalikų studentų ,,Pax Romana” kongrese
Washington, DC Amerikoje. Tuo metu prasidėjo Antrasis pasaulinis karas,
ir kongreso dalyviai jau sugrįžo į bolševikų okupuojamą Lietuvą.
Nuo 1940 m. kun. Urbonas dirbo Aukštadvario progimnazijos ir
Mergaičių Žemės ūkio mokyklos kapelionu, iš kurios 1944 metais,
paties prelato žodžiais tariant, ,,širdyje verkdamas”,
turėjo pasitraukti į Vakarus. Savo knygoje prelatas rašė: ,,Buvo
graži ir šilta vasaros diena, liepos 3ioji. Ir aš
pravirkau... Juk nesu niekam blogo padaręs ir turiu palikti
tėvynę.” Atvykęs į Vokietiją jis dirbo Freiburgo vyskupijoje:
iš pradžių Wyl parapijoje vikaru, vėliau –
Švarcvaldo kalnuose Klosterhofo seselių vienuolių kapelionu.
1945–1949 m. studijavo Bonos (Bonn a/Rhein) (Rheinische Friedrick
– Wilhelms – Universität Bonn) universiteto
filosofijos fakultete, kurį pabaigė istorijos ir filosofijos daktaro
laipsniu.
1949 m. gruodžio 13 d. kun. dr. Antano Deksnio kvietimu, dar rankose
turėdamas Nepriklausomos Lietuvos užsienio pasą, atskrido į Ameriką.
Pirmuosius ketverius metus dirbo vikaru East St. Louis lietuvių
parapijoje ir kitose Bellville vyskupijos amerikiečių parapijose.
1954 metų rugsėjo 26 dieną atvyko į Gary, Indiana lietuvių Šv.
Kazimiero parapiją, kur pradžioje dirbo vikaru, o vėliau perėmė klebono
pareigas. Net 44 savo kunigavimo metus prelatas nenuilstančiai
darbavosi Šv. Kazimiero parapijoje. Prelato darbai neapsiribojo
tik parapijos veikla, jis greit prisijungė prie Čikagos lietuvių
veiklos ir aktyviai dalyvavo tokiose organizacijose kaip Lietuvių
istorijos draugija, Katalikų mokslo akademijos židinys ir kitose. Daug
dirbo su lietuvišku jaunimu, ypač su Moksleiviais ateitininkais
ir Sendraugiais, būdamas jų centro valdybose ir dalyvaudamas
renginiuose bei kartu stovyklaudamas. 1964 m. su prel. (vėliau vysk.)
Antanu Deksniu atstovavo pavergtos Lietuvos Bažnyčiai tarptautiniame
eucharistiniame kongrese Bombėjuje, Indijoje. Kelionės metu aplankė
Izraelį, Libaną, Iraną, Indiją, Tailandą, Japoniją, o į Čikagą sugrįžo
per Hawaii ir Los Angeles.
Prel. Urbonas rašė straipsnius meno ir religinėmis temomis į
žurnalus ,,Aidai”, ,,Naujas gyvenimas”, ,,Lux
Christi”, ,,Lietuvių praeitis”. Taip pat
lietuviškuose laikraščiuose ,,Draugas”,
,,Tėviškės žiburiai” buvo spausdinami jo straipsniai meno
ir istorinėmis temomis. Už savo įnašą lietuviškai spaudai
buvo pakviestas į ateitininkų rašytojų ,,Šatrijos”
draugiją. Kai 2006 metais buvo išleista jo atsiminimų knyga
,,Ilga mano kelionė”, jis buvo pakviestas ir į Amerikos Lietuvių
rašytojų draugiją.
1990 metų spalio 7tą dieną (pa-rapijiečių pastangomis) jam
iškilmingai buvo suteiktas prelato titulas. Pirmą kartą
Šv. Kazimiero bažnyčios istorijoje šv. Mišiose
dalyvavo net penki vyskupai.
1998 metų gegužės 17 dieną prelatas aukojo paskutines šv.
Mišias Gary Šv. Kazimiero bažnyčioje. Rašydamas
apie atsisveikinimą su parapija prelatas prisimena: ,,sakiau pamokslą,
sunkiausią per 60 kunigystės metų. Pasakiau daug pamokslų laidojant
parapijiečius, bet šis buvo pirmas laidojant parapiją! (...)
išėjęs į kiemą pasakiau ’sudie’ bažnyčiai, medžių
alėjoms, paukščiams, kuriuos čia, sodely, ant didelio stalo
lesindavau... pagaliau ištariau ‘sudie’ ir visai
parapijos sodybai...”. Lydimas kelių artimiausių draugų atsikėlė
į Lemontą, kur jo ,,su šypsena ir gera širdimi”,
anot prelato, laukė kun. Algirdas Paliokas, SJ, tuometinis misijos
kapelionas. Kapelionas, pasitaręs su misijos taryba, įrengė trijų
kambarių butelį šalia bažnyčios. Ir taip mielas prelatas tapo
neatsiejama Pal. Jurgio Matulaičio Katalikų misijos, Lemont, Illinois,
dalimi.
Šį pavasarį mūsų mylimas prelatas atšventė savo
kunigystės 75 metų jubiliejų, o dabar švenčia 100 metų
jubiliejų! Jo linksma šypsena, žaismingos akys ir šiltas
dzūkiškas būdas tarsi pavasario saulutė šildo misijoje
besilankančius žmones. Jis nuostabus ir šviesus žmogus. Savo
išsilavinimu, apsiskaitymu ir sugebėjimu diskutuoti
įvairiausiomis temomis gali būti geru pavyzdžiu daugumai. Turbūt nerasi
temos, apie kurią jis nežinotų ir negalėtų diskutuoti, tik paklausk
apie Katalikų Bažnyčios ar Lietuvos istoriją! Artėjant
šimtmečiui mūsų mylimas prelatas negali pasidžiaugti gera
sveikata, bet vis tiek kiekvieną rytą ateina koncelebruoti šv.
Mišias su kun. Antanu Saulaičiu, SJ.
Norint pagerbti prelatą ir atšvęsti šią brandžią ir
gražią sukaktį susibūrė nemažas būrelis aktyvių parapijiečių,
vadovaujamų Irenos Kazlauskienės ir Irenos Kriaučeliūnienės. Šia
gražia ir iškilminga švente padėkosime prelatui už jo
nuopelnus Bažnyčiai ir lietuvybės išlaikymui. Tad visus
kviečiame 2010 metų gruodžio 5 d. 11 val. ryte šv.
Mišioms į Pal. Jurgio Matulaičio misiją padėkoti Dievui už
prelato buvimą su mumis. Po šv. Mišių rinksimės Pasaulio
lietuvių centro didžiojoje salėje iškilmingai programai ir
pietums.