I. Pivoriunienė ruošiasi laidai.

Grįžtu į Lietuvą pilna gerų įspūdžių, laiminga

LAIMA APANAVIČIENĖ

Daugiau nei dvidešimt metų dirbusią Lietuvos televizijoje, paskui — kituose kanaluose, o šiuo metu „Lietuvos ryto” televizijos laidos „Sveikatos kodas” vedėją Ireną Pivoriūnie­nę Lietuvoje pažįsta daug kas. Beveik tris dešimtmečius televizijos eteryje dirbanti gydytoja, sveikatos laidų vedėja yra populiari, mat sveikata domisi visi – ir jauni, ir seni.

O ką I. Pivoriūnienė veikia Čikagoje? Pasirodo, populiarioji televizijos sveikatos laidų vedėja renka medžiagą apie trečios kartos Amerikos lietuvį Antaną Juozą Rudį, garsų Amerikos lietuvių visuomenės veikėją ir fi­antropą. Ją su Marija ir Antanu Rudžiais dar 1988 metais, pirmą kartą jai lankantis JAV, supažindino Albinas Dzirvonis, gydytojos mamos brolis, kaip ir M. Rudienė daug metų atidavęs BALF’ui. Užsimezgusi pažintis vėliau peraugo į draugystę, kuri tęsiasi jau daug metų. ,,Dažnai pasiskambiname su A. Rudžiu. Šį kartą jis mane pakvietė atvažiuoti į Čikagą, juolab kad kaip tik sukanka metinės nuo M. Rudienės mirties”, – paklausus apie sumanymą atvykti atakė I. Pi­voriūnienė.

,,Kaip teigia žinomas Lietuvos rašytojas Saulius Šaltenis atsisveikinimo su anapilin išėjusiu savo pusbroliu Siliūnu laiške: ‘Lietuviui yra brangios trys vietos: Lietuva, Sibiras ir Čikaga.’ Ačiū Dievui, Sibire neteko būti, likimas apsaugojo, o atvažiavus į Čikagą, gal todėl, kad čia daug gi­minių, jaučiuosi puikiai, kaip namuo­se. Man Amerika patinka. Kartais, išgirdę mane taip kalbant, kiti sako: ‘Ar tu Amerikos ambasadorė?’ Iš tikrųjų tai yra šalis, iš kurios mes galime daug ko pasimokyti”, – toliau tęsia Irena.

Jau seniai kilo sumanymas parašyti knygą apie A. Rudį. Svečiuo­antis Čikagoje planas rašyti knygą apie daug Lietuvai ir lietuviams nusipelniusį žmogų ne tik nepasikeitė, tačiau vis didėja, tampa apčiuopiamesnis, gilėja. Kuo daugiau I. Pivoriūnienė su juo bendrauja, tuo labiau įsitikina, kad tai yra nepaprastas žmogus. ,,Jis tikra enciklopedija, bet kokiu klausimu turi savo nuomonę. Jam 98-eri, o jis turi tiek informacijos, kad su juo gali kalbėti bet kokia tema – medicinine, buitine, po­litine. Gaila, kad Lietuvoje apie jį per mažai žmonių žino, – apie būsimą savo knygos herojų kalba. I. Pivoriūnienė. – Tokie žmonės kaip A. Rudis yra tautos vertybė. Jis tikras žemaitis, nors ponia Rudienė pakeitė jo kalbą į suvalkietišką (juokiasi). Man malonu kalbėti su A. Rudžio sūnumi irgi Antanu, kuris kalba žemaitiškai, nes jį taip išmokė jo močiutė. Smagu, kad tiek metų išgyvenę čia, jie kalba tarmiškai.”

Mintis apie tai, kad daugelis žmonių Lietuvoje per mažai žino apie čia gyvenančius lietuvius jos neapleidžia nuo pat pirmojo jos atvažiavimo į JAV 1988 m. dienos. Ji dažnai pagalvoja, jog jei lietuviai Lietuvoje būtų daugiau pasinaudoję čia esančia patirtimi, gal nebūtų padaryta tiek daug klaidų. Jos nuomone daugelio negerovių būtų buvę galima išvengti, jei būtų buvęs stipresnis ryšys su čia esančiais lietuviais.

Kodėl nepasinaudota, kodėl to nepadaryta – Irena nežino. Todėl būdama čia ji nori surinkti kuo daugiau medžiagos apie čia gyvenančius žmones ir apie juos papasakoti Lietuvos žmonėms. ,,Nebuvo lengva jiems toje Amerikoje, bet jie tikrai labai daug padarė. Jų Amerikoje užmegzti ryšiai buvo didelė pagalba Lietuvai iškovojus nepriklausomybę. Apie tai ne kar­ą yra minėjęs ir Vytautas Landsbergis, kurį aš labai gerbiu. A. Rudis jau gimęs čia, jis galėjo įeiti į Kongresą ar kitas val­džios įstaigas. Be jo pagalbos lietuvių niekas nebūtų nie­kur priėmęs, – sako Irena. – Ne mažesni ir a. a. Marijos Rudienės nuopelnai Lietuvai. Tad turiu 2 tikslus: vienas – surinkti kuo daugiau medžia­gos apie Rudžius ir ją sukonkretinti, kitas – nufilmuoti ir Lietuvoje parodyti tuos puikius lietuvius, kurie gyvena čia, papasakoti, ką jie daro, kad Lietuvos vardas skambėtų Amerikoje.”

Populiari sveikatos laidų vedėja sako, kad labai mėgsta mūsų laikraštį, skaito jį jau seniai. Dar sovietiniais laikais Vilniuje ji domėdavosi ,,ką jie rašo?”. Anot jos, tais laikais lietuviška spauda ne viską galėdavo rašyti, o ,,Draugas” buvo laisva dvasia.

Sakoma, kad Lietuva – maža ir neturtinga šalis. Ji su tuo sutinka ir žavisi Rudžiais, kurie visada pa­brėždavo, jog jie yra lietuviai. Viešnia pasakojo, kad žiūrėdama vaizdo juostą apie Loyola University suteiktą Antanui Rudžiui garbės vardą, negalėjo sulaikyti ašarų. ,,Tokio universiteto rektorius susirinkusiems studentams, dėstytojams pusę valandos pa­sa­koja apie Lietuvą. Ir visi ten esantys išgirdo, kad yra tokia Lietuva. Mane sužavėjo grafo Tolstojaus iš Londono per regalijų įteikimą pasakyti žodžiai: ‘Aš didžiuojuosi, kad mano protėviai yra kilę iš mažos ir garbingos tautos’”, – pasakojo savo įspūdžius Irena.

I. Pivoriūnienė nori parodyti Lietuvai kuo daugiau žmonių, kurie savo gerus darbus skiria Lietuvai. Ir nebūtinai tie pasakojimai bus apie lietuvius. Puikus pavyzdys gydytojas J. Lu­bicky, o ir daugelis kitų, kurie nebūdami lietuviais daug padeda Lietuvai ir jos žmonėms.

,,Ar nekada nesigailėjote, kad baigusi mediciną nuėjote į TV?” – klausiu savo pašnekovės. Ji nusišypso ir sako: ,,Tiesiog taip susiklostė likimas. Gavau paskyrimą į Sveikatos ministeriją. Mano misija ministerijoje buvo – sveikatos švietimas, tad pa­kviesta nuėjau dirbti į televiziją. Per 30 metų užsiauginau jau 2 kartas žiūrovų. Deja, deja, sergamumas didžiulis. O ir ligos tos pačios.

Atsiranda viena kita nauja – AIDS ar kiaulių gripas, tačiau pagrindinės – širdies kraujagyslių ligos, vėžys – taip ir lieka. Taip kad reikia kalbėt, kalbėt, kalbėt. Nesu tokia naivi, kad galvočiau, jog TV gali išgydyti nuo kokios nors ligos. Bet jei man pavyko, kad po mano laidos žmogus laiku kreipėsi į gydytoją, reiškia aš savo misiją atlikau. Lietuvoje žmonės dar labai dažnai į gydytoją kreipiasi per vėlai. Lietuviai be galo kantrūs. Vis kenčia, o kai atveža vargšelį į ligoninę, jau būna per vėlu.

Smagu, kai buvę mano kolegos pasako, jog po mano vestos laidos juos užplūdo lankytojai. Mano širdies skausmas – alkoholio problema Lietuvoje. Žinoma, sveikatos laidai atsilaikyti prieš didžiulę reklaminę kampaniją sunku, bet mes turime kalbėti šia sunkia tema.”

Irenai didelį įspūdį paliko pasikalbėjimas su kardinolu Francis George. Ji sakė, kad prieš eidama pas kardinolą ,,naktelę viena akim temiegojau”. Niekada nebuvo kalbinusi tokias aukštas pareigas užimančio žmogaus, tad prieš eidama tarėsi su kunigu Jonu Kuzinsku ir su kitais asmenimis, kokius klausimus jam užduoti. Jai labai patiko, kad paklausus, lengva ar sunku vadovauti įvairiatautėms parapijoms, kardinolas atsakė: ,,Labai lengva, nes lengviausia yra žmonės, ir labai sunku, nes sunkiausia yra žmonės”. Įstrigo viešniai ir kardinolo žodžiai, kad mes vieni kitiems turime dovanoti ne tik materialines gėrybes, kurios labai greitai užsimiršta, bet ir žodį, laiką, šypseną, gerumą. Tai tokios vertybės, kurios nepasimiršta. Irena sakė, kad kardinolo lietuviškai ištarti ,,ačiū”, ,,labas”, taip pat ją sušildė. Pokalbio su kardinolu įrašas bus rodomas per TV Lietuvoje prieš Kalėdas.

Jai smagu, kad visur, kur lankydavosi, rasdavo dienraštį ,,Draugas”. ,,Ir dr. Meškauskas man sakė, kad jis viską sužinąs iš ‘Draugo’ laikraščio.

Lankėmės pas Antaniną Vasiukevičienę. Mano televizijos laidoje yra skyrelis ‘Skanus ir sveikas maistas’. Tad smalsavau, kaip Čikagoje gaminamas Andriulio sūris. Ten ant stalo taip pat matėme ‘Draugo’ laikraštį. Jūsų skilčiai apie maistą galėčiau pa­rekomenduoti Andriulio sūrio receptą, nes jis yra gerokai pigesnis, nei pirktas parduotuvėje. Ypatingai sveika baltą sūrį valgyti su pomidoru. Tai idealus duetas, kurį įsisavina organizmas – baltymai ir pomidore esantis likopenas. O ir patiekti gražiai gali – riekelė balto sūrio, riekelė raudono pomidoro, o papuošimui žalią salotos lapą pridėti. Ir greitai, ir pigu, ir skanu. O svarbiausia – sveika. Krizės laikotarpiu – puikus maistas, – dalijosi paskutinių dienų Čikagoje įspūdžiais I. Pivoriūnienė. – Grįžtu į Lietuvą pilna gerų nuotaikų, įspūdžių, laiminga, pabuvusi labai geroje aplinkoje, pabendravusi su išmintingais žmonėmis. Vienintelio ko gailiuosi, kad per mažai bendravau su savo srities žmonėmis – gydytojais. Bet viliuosi, kad su jais artimiau susipažinsiu kitos mano viešnagės metu. Noriu padėkoti visiems, kurie geranoriškai mane globojo, o ypatingai Aušrelei Sakalaitei ir Arvydui Reneckiui už didžiulę pagalbą visos mano viešnagės metu.”

Atsisveikindama Irena dar pasakė: ,,Nepaprastą įspūdį paliko ‘Draugo’ jubiliejus, labai graži šventė. ‘Draugas’ darė ir daro labai daug, tad naudodamasi proga dar kartą noriu pasveikinti leidėjus, redakciją ir visus, kurie prisideda prie laikraščio leidimo, su šia gražia švente. Linkiu, kad jūs kuo ilgiau išsilaikytumėte.”

O mes su I. Pivoriūniene neatsi­sveikiname, bet tariame: ,,Iki pasimatymo”.