Pieninga karvė – neskerdžiama

ROMAS ŠILERIS

Šią ir kitas tetos Zelmos gyvenimo taisykles girdėjau nuo vaikystės. Nedvejodamas galiu patvirtinti, kad jos mano gyvenime padėjo suprasti daugelį reiškinių, padėjo veikti.

Kai mane pasiekė žinios apie Lietuvos banko ,,Snoras” veiklos laikiną sustabdymą ir apie jo mokumą, naiviai tikėjau, kad banko reikalus ims tvarkyti žmogus, gerai žinantis šią mano tetos taisyklę – kad pieninga karvė neskerdžiama. Laikui bėgant, kaip ir daugelis mano pašnekovų, ypač verslininkų, supratau dėl banko tvarkymo apsirikęs. Bankas likviduojamas, apdrausti indėliai išmokami iki Kalėdų iš įsiskolinusio valstybės iždo – taip nusprendė Lietuvos bankas. Taigi pinigai bus išmokami iš visų Lietuvos žmonių kišenės.

Prisiminkime, kad Lietuvos Respublikos Seimas skubos tvarka priėmė įstatymų papildymus steigti valstybinį banką, į kurį turėtų būti pervestas bankas ,,Snoras”. Bet kas po to įvyko? Brangus administratorius surinko banko ,,Snoras” duomenis: rado 4,6 milijardus litų iš 8 milijardų jame turėjusio būti turto. Kiti Kanaruose, neva deponuoti kitų bankų. Tikrai negrąžinamas, nurašytinas turtas siekia daugiau nei pusę milijardo litų. Apdraustiems banko klientų indėliams apmokėti reikia 4,1 milijardo litų.

Turėdamas tokius duomenis prieš akis ir Seimo priimtą įstatymą su teise kurti gerą ir blogą valstybinį banką, man niekuomet nebūtų kilusi mintis paskelbti bankui ,,Snoras” bankrotą, priešingai, būtų tekę galvoti, kaip kuo greičiau jį pertvarkyti, nuraminti eilinius klientus, susigrąžinti žmonių pasitikėjimą bankais ir tuo pačiu valdžia.

Nesuprantu, kokiame pasaulyje gyvena Lietuvos bankas, Vyriausybė ir Prezidentė. Per pastaruosius kelerius metus nemažai bankų JAV, Vokietijoje, Airijoje, Islandijoje, Graikijoje dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo atsidūrę kritiškoje būklėje. Daug prastesnėje nei bankas ,,Snoras”. Vienintelis, kuriam buvo leista bankrutuoti, buvo investicinis bankas ,,Lehman Brothers Holdings Inc.” Su iki šios dienos jaučiamomis pasekmėmis visi kiti bankai buvo išgelbėti, sujungti, ir eiliniai klientai, ne tik apdraustieji, nenukentėjo.

Kodėl negalima Lietuvoje įkurti valstybinio banko kitu pavadinimu ir pervesti į jį visas eilines sąskaitas, kaip tai padarė Islandija, sugriuvus jos komerciniams bankams? Kodėl negalima būtų suteikti valstybinę paskolą ar garantiją dėl likvidumo? Ar į tą banką perkelti buvusio banko turto, pavyzdžiui, investicinio banko „Finasta”, ,,Lietuvos ryto” dalis, su tikslu jį parduoti. O jeigu tos įmonės neš pelną, jos bus garantija kreditams bankui. Aišku, galima būtų prijungti prie kito banko, kaip tai padarė vokiečiai ir kiti. Galiausiai tie bankai baigia išsimokėti valstybinę paskolą...

Nereikia pamiršti ir JAV, Europos, Anglijos ir kitų centrinių bankų veiklos. Jie mažiausiomis palūkanomis skolino bankams grynuosius pinigus, kad jie liktų mokūs, kad nenukentėtų jų klientai, kad nesutriktų ekonominė veikla. Jeigu, pavyzdžiui, įmonė negali išmokėti savo darbuotojams algų, mokėti mokesčių, pirkti gamybai reikalingų prekių, sutrinka visa ekonominė veikla. To niekas nenorėjo, todėl ir nerizikavo. Tik Lietuvos bankas, palaikomas Lietuvos valdžios ir Prezidentės, galvoja kitaip – „lietuviškai”...

Dabartinis Lietuvos pasirinktas variantas yra baisiausias. Norint iki Kalėdų išmokėti apdraustus indėlius, reikės pasiskolinti 4 milijardus litų. Paskolų palūkanos šiuo metu Italijai – 7 proc., Graikijai – 30 proc. Rinkų naujienomis besidomintis žmogus gali nesunkiai suskaičiuoti, kiek už tai mokės Lietuva. Kitas kelias būtų pasiskolinti iš Tarptautinio valiutos fondo pigesnėmis palūkanomis. Bet, kaip žinome, šis Fondas taip pat reikalauja nemažos dalies. Lietuvai, kad galėtų susimokėti palūkanas ir grąžinti paskolą, reikės įvesti papildomus žemės, automobilių, nekilnojamojo turto mokesčius, gal dar kitus.

Kita medalio pusė – dingęs žmonių, ypač verslininkų, pasitikėjimas Lietuvos dabartine valdžia, valstybinėmis įstaigomis. Jaučiama baimė dėl ateities. Pasitikėjimą susigrąžinti bus sunku, gal apskritai nepavyks to padaryti.

Dėl nevykusių sprendimų ypač kenčia verslas. Prieš gerus metus priėmus neapdairius mokesčių įstatymus, daug smulkiu verslu užsiimančių žmonių savo veiklas likvidavo arba toliau veikė nelegaliai. Panaikinus Leo.lt neatsirado nauja atominė elektrinė, priešingai, panaikinimas atnešė didesnes elektros kainas. O dabar – vėl banko naikinimas dėl tikrai nesuprantamų ekonominių priežasčių. Nepamirškime, kad beveik visi Lietuvos verslai steigėsi sudėtingu laikotarpiu, visur galime rasti problemų, tačiau jas turėtų spręsti savininkai, o ne represinės tarnybos. Verslininkai dabar yra įbauginti ir dalį savo pinigų permeta kitur. Ir aš juos suprantu.

Raimundą Baranauską prisimenu nuo 1992 metų. Lankiausi su bičiuliu pas jį Šiauliuose, jis, atrodo, tada dar nebuvo bankininkas, dirbo miesto savivaldybėje. Atmintyje išliko vienas epizodas. Jis pavežė mus savo neseniai nusipirktu senu BMW. Mažas automobilio kompiuteris rodė užrašą vokiečių kalba, ir jis paklausė, kas ten parašyta. Išverčiau, kad jam reikia atleisti rankinį stabdį... Baranauskas vėliau įkūrė Šiaulių krašto banką, kuris pasivadino ,,Snoru”. Kaip matyti dabar, tai darė be rankinio stabdžio... Verslininkams reikia turėti vidinį stabdį įjungtą, nes jį mato konkurentai ir kiti pavydžiai nusiteikę nevykėliai.

Romas Šileris – gimė Tauragėje, 1959 m. kaip ,,vokietukas” išvyko į Vakarų Vokietiją. 46 metus dirba vokiečių bendrovėse. Daugiau nei 30 metų buvo Frankfurt LB pirmininkas, metus Bonn-Kioln LB pirmininku, Lietuvos ir vokiečių socialdemokratų partijos narys.