Pieninga karvė – neskerdžiama
ROMAS ŠILERIS
Šią ir kitas tetos Zelmos gyvenimo taisykles girdėjau nuo
vaikystės. Nedvejodamas galiu patvirtinti, kad jos mano gyvenime padėjo
suprasti daugelį reiškinių, padėjo veikti.
Kai mane pasiekė žinios apie Lietuvos banko ,,Snoras” veiklos
laikiną sustabdymą ir apie jo mokumą, naiviai tikėjau, kad banko
reikalus ims tvarkyti žmogus, gerai žinantis šią mano tetos
taisyklę – kad pieninga karvė neskerdžiama. Laikui bėgant, kaip
ir daugelis mano pašnekovų, ypač verslininkų, supratau dėl banko
tvarkymo apsirikęs. Bankas likviduojamas, apdrausti indėliai
išmokami iki Kalėdų iš įsiskolinusio valstybės iždo
– taip nusprendė Lietuvos bankas. Taigi pinigai bus
išmokami iš visų Lietuvos žmonių kišenės.
Prisiminkime, kad Lietuvos Respublikos Seimas skubos tvarka priėmė
įstatymų papildymus steigti valstybinį banką, į kurį turėtų būti
pervestas bankas ,,Snoras”. Bet kas po to įvyko? Brangus
administratorius surinko banko ,,Snoras” duomenis: rado 4,6
milijardus litų iš 8 milijardų jame turėjusio būti turto. Kiti
Kanaruose, neva deponuoti kitų bankų. Tikrai negrąžinamas,
nurašytinas turtas siekia daugiau nei pusę milijardo litų.
Apdraustiems banko klientų indėliams apmokėti reikia 4,1 milijardo litų.
Turėdamas tokius duomenis prieš akis ir Seimo priimtą įstatymą
su teise kurti gerą ir blogą valstybinį banką, man niekuomet nebūtų
kilusi mintis paskelbti bankui ,,Snoras” bankrotą,
priešingai, būtų tekę galvoti, kaip kuo greičiau jį pertvarkyti,
nuraminti eilinius klientus, susigrąžinti žmonių pasitikėjimą bankais
ir tuo pačiu valdžia.
Nesuprantu, kokiame pasaulyje gyvena Lietuvos bankas, Vyriausybė ir
Prezidentė. Per pastaruosius kelerius metus nemažai bankų JAV,
Vokietijoje, Airijoje, Islandijoje, Graikijoje dėl vienokių ar kitokių
priežasčių buvo atsidūrę kritiškoje būklėje. Daug prastesnėje
nei bankas ,,Snoras”. Vienintelis, kuriam buvo leista
bankrutuoti, buvo investicinis bankas ,,Lehman Brothers Holdings
Inc.” Su iki šios dienos jaučiamomis pasekmėmis visi kiti
bankai buvo išgelbėti, sujungti, ir eiliniai klientai, ne tik
apdraustieji, nenukentėjo.
Kodėl negalima Lietuvoje įkurti valstybinio banko kitu pavadinimu ir
pervesti į jį visas eilines sąskaitas, kaip tai padarė Islandija,
sugriuvus jos komerciniams bankams? Kodėl negalima būtų suteikti
valstybinę paskolą ar garantiją dėl likvidumo? Ar į tą banką perkelti
buvusio banko turto, pavyzdžiui, investicinio banko
„Finasta”, ,,Lietuvos ryto” dalis, su tikslu jį
parduoti. O jeigu tos įmonės neš pelną, jos bus garantija
kreditams bankui. Aišku, galima būtų prijungti prie kito banko,
kaip tai padarė vokiečiai ir kiti. Galiausiai tie bankai baigia
išsimokėti valstybinę paskolą...
Nereikia pamiršti ir JAV, Europos, Anglijos ir kitų centrinių
bankų veiklos. Jie mažiausiomis palūkanomis skolino bankams grynuosius
pinigus, kad jie liktų mokūs, kad nenukentėtų jų klientai, kad
nesutriktų ekonominė veikla. Jeigu, pavyzdžiui, įmonė negali
išmokėti savo darbuotojams algų, mokėti mokesčių, pirkti gamybai
reikalingų prekių, sutrinka visa ekonominė veikla. To niekas nenorėjo,
todėl ir nerizikavo. Tik Lietuvos bankas, palaikomas Lietuvos valdžios
ir Prezidentės, galvoja kitaip –
„lietuviškai”...
Dabartinis Lietuvos pasirinktas variantas yra baisiausias. Norint iki
Kalėdų išmokėti apdraustus indėlius, reikės pasiskolinti 4
milijardus litų. Paskolų palūkanos šiuo metu Italijai – 7
proc., Graikijai – 30 proc. Rinkų naujienomis besidomintis žmogus
gali nesunkiai suskaičiuoti, kiek už tai mokės Lietuva. Kitas kelias
būtų pasiskolinti iš Tarptautinio valiutos fondo pigesnėmis
palūkanomis. Bet, kaip žinome, šis Fondas taip pat reikalauja
nemažos dalies. Lietuvai, kad galėtų susimokėti palūkanas ir grąžinti
paskolą, reikės įvesti papildomus žemės, automobilių, nekilnojamojo
turto mokesčius, gal dar kitus.
Kita medalio pusė – dingęs žmonių, ypač verslininkų,
pasitikėjimas Lietuvos dabartine valdžia, valstybinėmis įstaigomis.
Jaučiama baimė dėl ateities. Pasitikėjimą susigrąžinti bus sunku, gal
apskritai nepavyks to padaryti.
Dėl nevykusių sprendimų ypač kenčia verslas. Prieš gerus metus
priėmus neapdairius mokesčių įstatymus, daug smulkiu verslu užsiimančių
žmonių savo veiklas likvidavo arba toliau veikė nelegaliai. Panaikinus
Leo.lt neatsirado nauja atominė elektrinė, priešingai,
panaikinimas atnešė didesnes elektros kainas. O dabar –
vėl banko naikinimas dėl tikrai nesuprantamų ekonominių priežasčių.
Nepamirškime, kad beveik visi Lietuvos verslai steigėsi
sudėtingu laikotarpiu, visur galime rasti problemų, tačiau jas turėtų
spręsti savininkai, o ne represinės tarnybos. Verslininkai dabar yra
įbauginti ir dalį savo pinigų permeta kitur. Ir aš juos suprantu.
Raimundą Baranauską prisimenu nuo 1992 metų. Lankiausi su bičiuliu pas
jį Šiauliuose, jis, atrodo, tada dar nebuvo bankininkas, dirbo
miesto savivaldybėje. Atmintyje išliko vienas epizodas. Jis
pavežė mus savo neseniai nusipirktu senu BMW. Mažas automobilio
kompiuteris rodė užrašą vokiečių kalba, ir jis paklausė, kas ten
parašyta. Išverčiau, kad jam reikia atleisti rankinį
stabdį... Baranauskas vėliau įkūrė Šiaulių krašto banką,
kuris pasivadino ,,Snoru”. Kaip matyti dabar, tai darė be
rankinio stabdžio... Verslininkams reikia turėti vidinį stabdį įjungtą,
nes jį mato konkurentai ir kiti pavydžiai nusiteikę nevykėliai.
Romas Šileris – gimė
Tauragėje, 1959 m. kaip ,,vokietukas” išvyko į Vakarų
Vokietiją. 46 metus dirba vokiečių bendrovėse. Daugiau nei 30 metų buvo
Frankfurt LB pirmininkas, metus Bonn-Kioln LB pirmininku, Lietuvos ir
vokiečių socialdemokratų partijos narys.