J. Valančiūną ir L. Kleiza palaikė gausus būrys lietuvių. Juozo Vaičiūno nuotr.

J. Valančiūnas ir L. Kleiza – Detroit

LIUDA RUGIENIENĖ

Detroit lietuviai, sužinoję, jog  lapkričio 23 d. Detroit „Pistons” namuose žais su Toronto „Raptors”, susiruošė į rungtynes, nes labai norėjo pamatyti tą vakarą žaidžiančius Joną Valančiūną ir Liną Kleizą. Kadangi lietuviai rungtynių metu norėjo sėdėti kartu, kreipėmės į „Palace” krepšinio stadiono administraciją, prašydami bilietų krepšinio rungtynėms.

„Palace” administracija neprieštaravo, mielai lietuviams paskirdama net dvi stadiono sekcijas, esančias netoli „Raptors” žaidėjų suolelio. Reikia pastebėti, kad, jei šiais metais „Pistons” būtų pirmaujanti komanda, tai taip gausiai gerų bilietų vienoje vietoje tikrai nebūtume gavę. Šiuo metu abi komandos NBA žaidžia apylygiai, „Raptors” komanda  Atlanto grupėje yra penktoje vietoje, o „Pistons” Centro grupėje – ketvirta.

Jonas Valančiūnas, žaidęs pradiniame penketuke, žaidė 31:19 min. Jis pelnė 9 taškus, atkovojo 6 kamuolius. Tačiau Jonas trečiame ketvirtyje užsigavo, buvo pasodintas ant suolelio, vėliau sugrįžęs gavo tris baudas ir paliko aikštelę. Linas Kleiza žaidė truputėlį ilgiau nei 24 min., jų metu pelnė 4 taškus, atkovojo 3 kamuolius.

Abiejų komandų rezultatai beveik visų rungtynių laiką buvo panašūs, pirmavo tai vieni, tai kiti. Likus :43.3. sek., „Raptors” pirmavo 90–87, tačiau prityręs „Pistons” komandos žaidėjas Tayshaun Prince įmetė dvitaškį, o, likus vos :07.8 sek., jo komandos draugas Brandon Knight įmetė dar vieną dvitaškį, ir „Pistons” rungtynes baigė vieno taško skirtumo pergale (91–90).

Rungtynes stebėti susirinko keli šimtai lietuvių. Tarp mūsų buvo gražus būrys ir atvykusių iš Čikagos.  Entuziazmo netrūko. Nors mes, detroitiečiai, nesame pratę remti svetimo miesto komandas, šį kartą energingai palaikėme Joną ir Liną.

Su „Palace” administracija tarėsi Daiva Rugieniūtė. Dalyvaujantiems buvo sudarytos geros sąlygos, ypač vaikams, kad jie galėtų smagiai praleisti penktadienio vakarą. Dar prieš rungtynes 35 vaikai galėjo nueiti į aikštelę ir sutikti žiūrovams pristatomus krepšininkus, per rungtynes stadiono ekrane parodė mūsų sirgalius, o po rungtynių leido visiems nusifotografuoti krepšinio aikštėje. Taip pat pagamino plakatus, ant kurių pasirašė Linas ir Jonas.

Vėliau laukėme lietuvių krepšininkų pasimatyti su mumis, tačiau taip jau buvo lemta, kad Kleiza išvyko su pirmu autobusu (niekas negalėjo paaiškinti kodėl), o Jono  sužeistą koją tvarkė gydytojas. Ateiti susitikti jis negalėjo, nors norėjo. Administracija aiškino, kad ji dėjusi visas pastangas, kad mūsų susitikimas įvyktų.

Algis Zaparackas, lietuviškų radijo laidų vedėjas, turėjo progos pakalbinti Joną Valančiūną. Algiui paklausus, koks buvo jausmas, pamačius stadione tiek daug lietuvių, Jonas atsakė: „Labai, labai geras jausmas, nes mačiau daug lietuvių tribūnose. Tikrai geras jausmas žaist prieš tokią lietuvių minią. Puiku, kad taip aktyviai lietuviai renkasi į rungtynes ir neša lietuvišką vėliavą. Man asmeniškai lietuviška vėliava – labai gražu.” Gal kitą kartą.
J. Valančiūno metimas.
J. Grigaičio nuotr.










Sirgaliai.    Daivos Rugieniūtės nuotr.