Sugavęs amerikietišką ,,laimės paukštę”
Kaunietis Rokas Beresniovas į Ameriką atvyko pagal studentišką kultūrinių mainų programą „Work and
Travel USA”. Kaip daugeliui jaunų žmonių, savo vertę svečioje
šalyje jam teko įrodinėti ir dirbant padavėju, ir studijuojant.
Baigęs tarptautinio verslo ir prekybos studijas Richland College
Dallas, TX, Rokas pamažu ėmė kilti karjeros laiptais. HSBC banko
Washington, DC viceprezidentas Rokas Beresniovas neseniai
išrinktas susivienijimo Georgetown Business Association (GBA)
prezidentu. Šia proga jis maloniai sutiko atsakyti į keletą
klausimų.
– Sveikiname su naujomis
pareigomis – esate išrinktas Georgetown Business
Association prezidentu. Ar toks paaukštinimas pareigose Jums
buvo netikėtas?
– Naujas pareigas GBA aš priimu kaip dar didesnę
atsakomybę ir kaip šio susivienijimo darbuotojų
pasitikėjimo manimi ženklą. Su GBA dirbu jau daugiau nei 3 metai. Per
šį laikotarpį surengėme ne vieną dešimtį renginių
Washington, DC ir tarptautinei bendruomenei. 2008 metai GBA buvo labai
sunkūs. Atėjęs į susivienijimo tarybą, stengiausi, kad kiti
nariai nenuleistų rankų, skatinau stiprinti organizacijos autoritetą ir
veiklą, ruošti sėkmingus renginius. Surinkome puikių žmonių
komandą, kuri savo tikėjimu, nesavanaudišku darbu ir lūkesčių
pateisinimu padėjo GBA augti ir pasiekti užsibrėžtus tikslus.
Šiuo metu ši pelno nesiekianti organizacija yra viena
iš svarbiausių verslo susivienijimų Washington, DC, kurio įtaka
jaučiama politikoje, versle ir kultūriniame miesto gyvenime.
– Jūsų karjeros pasiekimų gali
pavydėti ne tik imigrantai, bet ir amerikiečiai. Kaip pasisekė
,,pagauti amerikietiškąją svajonę”?
– Nesistengiu savęs lyginti su kitais žmonėmis ar tenkintis tikru
ar įsivaizduojamu pranašumu. Kaip minėjau, visuomet mačiau
tikslą, dėl kurio su užsidegimu dirbau pats ir stengiausi suburti
bendraminčius šiam tikslui pasiekti. Matymas, kad mano su
bendraminčiais atlikti darbai teigiamai paveikė kitų žmonių gyvenimus,
sukūrė jiems galimybes augti, man yra pats geriausias atlygis už darbą.
Gyvendamas JAV pats patyriau daugelio geranoriškų žmonių
pasitikėjimą, pagalbą ir dabar stengiuosi tuo pačiu atsilyginti kitiems.
– Kas buvo sunkiausia šiame kelyje?
– Sunkiausia yra neprarasti drausmės ir nenuleisti rankų. Sunki
buvo ir pati pradžia – atsidūrus svetimame krašte, kitoje
kultūrinėje aplinkoje, be pažįstamų ir draugų. Esu dėkingas sutiktiems
amerikiečių dėstytojams – jie mane išmokė ne tik kritinio
mąstymo, bet ir nebijoti klausti.
– Dažnai grįžtate į Lietuvą. Kokią ją matote? Ar tikite, kad Lietuva kada nors taps klestinčia valstybe?
– Valstybės „klestėjimas” man ir mano bendraminčiams
visų pirma yra mąstymo kaita, demokratiškų, tolerantiškų
siekių, veiksmų įsigalėjimas visuomeninėje sąmonėje, aktyvaus, veiklaus
jaunimo, naujų vadovų atsiradimas ir jų skatinimas dirbti.
Šitie dalykai sukurs terpę galimų ateities konkurencingų produktų – kultūrinių ir fizinių – atsiradimui.
– Nors jau daugiau nei 10 metų
gyvenate JAV, Jūsų su draugais 2010 m. įkurtas tarptautinis socialinis
tinklas ,,Global Lithuanian Leaders” (GLL) rodo, kad per tiek
metų meilė gimtai šaliai neužgeso. Kodėl Jums taip rūpi ta maža
šalelė?
– Aš sieju save su Lietuva, su jos sparčiai besikeičiančia
kultūra, gyvenimu. Mano ir Lietuvoje gyvenančių žmonių mąstymas kartais
skiriasi, tačiau jaučiu poreikį perduoti savo ir kitų JAV
įsitvirtinusių lietuvių profesionalų žinias ir patirtį perspektyviam
Lietuvos jaunimui ir taip prisidėti prie Lietuvos vystymosi ir
ateities. Aš jaučiuosi lietuvis, nes esu lietuvis ne vien dėl
to, kad turiu pasą. Negyvenu Lietuvoje, bet dažnai į ją grįžtu, nesu
nutolęs nuo šalies realybės, ji mano gimtasis kraštas.
– Šį rudenį lankėtės Lietuvos Seime. Ar Lietuvos valdžia supranta Jūsų įkurto tinklo siekius?
– GLL – nepolitinė, nevalstybinė organizacija, tai –
socialinis tinklas, jungiantis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje
gyvenančius savo srities profesionalus, vadovus, neabejingus Lietuvai,
jos žmonėms, mokslui, kultūrai bei Lietuvos vietai pasaulyje. Per
įvairius socialinius, akademinius projektus GLL siekia tapti pasaulinės
patirties bei žinių tiltu į Tėvynę. Jos tikslas skleisti pasauliui
žinią apie mūsų šalyje vyksiančius renginius, paskatinti
Lietuvoje ir užsienyje gyvenančius lietuvius pakviesti savo
užsieniečius draugus, draugų draugus ir pažįstamus aplankyti Lietuvą.
Išvykę Lietuvos svečiai skleis žinią kitiems ir taps
savotiškais „Lietuvos ambasadoriais”.
Su mumis kartu sutiko dirbti, kurti bendrus projektus, dalintis
sumanymais keletas LR ministerijų. Reikia pasakyti, kad nemažai, ypač
jaunosios kartos, politikų yra dažni GLL renginių svečiai. Tarkime,
2011 m. gruodžio 28 d. GLL organizuojamoje konferencijoje dalyvaus
premjeras Andrius Kubilius, o jo patarėjas Mykolas Majauskas yra
nuolatinis GLL renginių svečias.
Kol kas atsiliepimai apie mūsų veiklą buvo tiktai teigiami, ir tikimės, kad ateityje atsiras vis daugiau bendradarbiavimo būdų.
– Ką Jūs manote apie šiomis dienomis taip dažnai diskutuojamą dvigubos pilietybės klausimą?
– Šis klausimas yra svarbus. Esu įsitikinęs, kad dviguba
pilietybė yra reikalinga. Negalime sau leisti, kad Lietuva atstumtų
išvykusius, darbščius, talentingus žmones, kuriems kitos
valstybės siūlo pilietybes, pripažindamos jų vertę. Jeigu žmogus yra
verčiamas rinktis vieną pilietybę, tai galėdamas turėti JAV, Didžiosios
Britanijos, Kanados, Vokietijos ar kt. išsivysčiusios
šalies pilietybę jis vien dėl savo ir savo šeimos
gerovės greičiausiai rinksis ne Lietuvos pilietybę. Manau, kad tokiu
poelgiu Lietuva atstumia daug puikių lietuvių. Gimtasis
kraštas juos atstumia, o tie žmonės tikrai daug galėtų padėti
jam.
– Jūs ir Jūsų draugai žinomi savo labdaros renginiais. Ar manote, kad labdara, kaip ir gerumas, išgelbės pasaulį?
– Labdara yra aukšto pilietinio sąmoningumo ženklas. Tik dirbdami drauge galime sukurti geresnę ateitį visiems.
– Jūsų žmona Christine – amerikietė. Ar ji supranta Jūsų lietuvišką veiklą, ar neprieštarauja jai?
– Christine puikiai kalba lietuviškai, geriau už mane žino
Lietuvos istoriją! Ji ne tik ne kartą lankėsi Lietuvoje, bet ir
šiuo metu su Fulbright stipendija studijuoja Vilniaus ir Kauno
universitetuose.
– Jūsų tėtis Vladimiras
Beresniovas – žinomas Lietuvoje dailininkas karikatūristas (2012
m. rugsėjį Čiurlionio galerijoje, Jaunimo centre, numatyta V.
Beresniovo darbų paroda). O gal pats taip pat piešiate
karikatūras?
– Tikrai taip, ir norintys gali pamatyti mano karikatūras apsilankę Kauno ,,Velnių muziejuje”.
– Ar humoras padeda darbe, ar jis paveldimas?
– Nežinau, ar humoro jausmas yra paveldimas, tačiau mano draugai jo trūkumu nesiskundžia.
– Para turi 24 valandas? Kaip ,,ilginate” dieną?
– Su kava (juokiasi).
– Ką galite palinkėti tiems, kurie svajoja apie profesines aukštumas?
– „Vienas lauke – ne karys.” Labai svarbu ne
tik nenuleisti rankų ir dirbti su užsispyrimu, bet ir ieškoti
savo bendraminčių, suburti žmones, su kuriais gali sieti ateities
sumanymus ir dalintis bendrais ateities planais.
Kalbino
Laima Apanavičienė
Rokas su tėvu Vladimaru.