Los Angeles lietuvių teatro ,,Sezonų pauzės” nariai.
Škėmos ,,Balta drobulė” – suvirpinusi režisieriaus sielos stygas
Los Angeles lietuvių teatro padangėje – ir vėl nauja premjera.
Šįkart teatro scenos mėgėjus kviečia Los Angeles lietuvių
teatras ,,Sezonų pauzės” (režisierius Aleksas Mickus).
Prieš dešimt metų įkurtas teatras, kuris nuo kitų
skiriasi tuo, jog kuria knygų (romanų, novelių) inscenizacijas, nuo pat
pradžių ėmėsi rimtų ir sudėtingų temų – pirmasis teatro
pastatytas spektaklis buvo pagal Victor Hugo romaną
,,Vargdieniai”, kurį pamatė ne tik Los Angeles, bet ir Čikagos
lietuviai. Vėliau imtasi Servantes ,,Don Kichoto”. Pastarasis
buvo skirtas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo
Šiluvoje 400 metų jubiliejui, suvaidintas Los Angeles Šv.
Kazimiero bažnyčioje. Šiems metams artėjant į pabaigą, ,,Sezonų
pauzės” kviečia į naują spektaklį ,,Balta drobulė”, pagal
to paties pavadinimo Antano Škėmos romaną ,,Balta
drobulė”. Pasak teatro įkūrėjo ir režisieriaus Mickaus, nors
sumanymas pastatyti Škėmos „Baltą drobulę” kilo
prieš beveik dešimt metų, tik šiais metais jam
pavyko galų gale sudėlioti romane slypinčius daug nežinomųjų. Iki
premjeros likus savaitei, apie spektaklį pakalbinome ,,Sezonų
pauzės” įkūrėją ir režisierių Aleksą Mickų.
– Ne paslaptis, jog statyti
pjesę, pasirėmus romanu, nėra darbas iš lengvųjų. Kaip sekėsi
susidoroti su gana didele romano apimtimi ir keliasluoksne (temų
prasme) Antano Škėmos medžiaga „Baltoje drobulėje”?
– Inscenizuoti Antano Škėmos „Baltą drobulę”
buvau numatęs dar prieš beveik dešimt metų – tuo
metu, kai įkūriau teatrą ,,Sezonų pauzės”. Tačiau minties
horizonte netikėtai sugrįžo Victor Hugo „Vargdieniai”,
kurių pastatymas ir tapo pirmaisiais ,,Sezonų pauzės” akordais.
Ir ne dėl to, jog „Vargdieniams” teikiau pirmenybę
prieš „Baltą drobulę”. Tiesiog tada kūrybiniai
atsakymai „Vargdienių” galvosūkyje sukrito, ir aš
žinojau, kaip juos sudėlioti scenoje. O „Baltos drobulės”
formulėje turėjau pernelyg daug nežinomųjų. Beveik dešimt metų
užtruko, kol įžvelgiau romano daugiasluoksnėse temose pagrindinę temą,
tarp susipynusių šakų pagaliau išsibrėžė ir kamienas.
– Ką vertingo atradote Škėmos romane?
– Antanas Škėma – lietuvių dramaturgas,
rašytojas, poetas. Bet eikime dar toliau – Škėma
yra naujos lietuviškos sąmonės Kolumbas. Jis yra pirmoji
lietuviškos minties akis, įžvelgusi Visatą tokią, kokia Ji yra,
– nepagražintą. Ši mintis nuskamba pagrindinio romano
,,Balta drobulė” veikėjo Antano Garšvos lūpose: „Bet
mano mokytojai aiškino, jog Visata sutverta Gėrio, Grožio ir
Harmonijos. Ir žmogus kaltas dėl savo nelaimių.” Skvarbiame
Škėmos žvilgsnyje filosofija ir religija nebetenka pagrįstumo,
jos tampa sofizmais ir dogmomis. Rašytojas siūlo net ir
kritiškiausiomis gyvenimo akimirkomis nedaryti sandėrio su savo
sąžine. Jo žvilgsnis ieško Tiesos. Todėl mes paliekame sau teisę
paklausti, kiek yra šiandien žmonių, kurių ši medžiaga
nejaudina?
– Kuo „Baltoji drobulė” įdomi dramaturgui, teatro scenai?
– Teatro drama – tai Gamtos priešingybių kūrybinis
įkūnijimas scenoje. „Baltoje drobulėje” tokios
priešingybės slypi poetinėje sieloje prieš
„užpatentuotą realybę”, žmogaus kančioje prieš
Visatos „harmoniją”. Romanas leidžia pajusti filosofinį ir
religinį disonansą. Kiekvienas dramaturgas ar žiūrovas, priklausantis
vienai ar kitai socialinei grupei, neišvengiamai patiria
šias paraleles savo gyvenime, klausia savęs ir ieško
atsakymo.
– Spektaklyje nebus įmanoma
aprėpti visų Škėmos romane esančių temų. Į kurias Jūs gilinatės,
kodėl būtent tas, o ne kitas pasirinkote?
– Romanas „Balta drobulė” yra Škėmos gyvenimo
biografinis veidrodis. Jame daug smulkių praeities ir dabarties
epizodų. Tačiau rašydamas inscenizaciją stengiausi įžvelgti
pagrindinės temos esmę – kamieną, o jau po to mintys silogizmo
teptukais piešė šakas ir atšakas. Kartu su žiūrovu
ieškosime atsakymo į pagrindinį klausimą: Ar žmogus turi laisvą
valią prieš Visatos valią, kitaip vadinamą Likimu? Ar žmogus
nėra begalinio Visatos rato vienas iš aibės varžtelių, ir jo
funkcija šioje aibėje yra nulemta? Ir ar nėra klaidinga manyti,
jog galima išmatuoti Likimą, jog galima išgerti Jo taurę
iki dugno?
– Kas yra Antanas Garšva
Jūsų spektaklyje: nelaimingas žmogus, išeivis be šaknų,
kenčiantis menininkas, pamišėlis ar..?
– Antanas Garšva – lietuvis poetas,
nublokštas į JAV. Čia, beje, nebūtų didelės dramos, jeigu
šis žmogus turėtų pakenčiamą sveikatą, šeimą ir
„kaltų pinigą”. Deja, jis yra paveldėjęs iš savo
motinos fatališką ligą. Šis žmogus – tai persodinta
ir nudžiūvusi obelis, be lapų ir vaisių. Jis niekada nežydės. Kiek
laisvos valios gali turėti žmogus prieš tokią Likimo grimasą?
– Kaip režisūriškai bandysite „atrakinti” Škėmos Garšvos dramą spektaklyje?
– Dramos siužetas remiasi Garšvos gyvenimo grotesko ir
tragedijos scenomis, šokinėjančiomis laike iš JAV į
Lietuvą ir atgal. Tai scenų kaita tarp tiesioginio vyksmo ir
prisiminimų. Garšvos minties miražai nugrimzta į jo jaunystę ir
vaikystę Lietuvoje. Lyg haliucinacijos atgyja praeitis jo vaikystės
maldoje, pirmojoje meilėje, lietuviškų liaudies dainų melodijose
ir skausmingame neurastenijos paroksizme.
– Kas atliks pagrindinį Garšvos vaidmenį spektaklyje? Kokie bus kiti vaidmenys, jų atlikėjai?
– Nė vieno aktoriaus ar techninio bei meninio pagalbininko
nenoriu nei išskirti, nei pamiršti. Kiekvienas yra
reikalingas visam paveikslui. Tai: Gintarė Urbutytė, Aphrodite Skliri,
Darija Pakuckaitė, Sigutė Mikutaitis – Miller, Raimonda
Karalevičiūtė, Ona Mekaitė, Margarita Vainutienė, Gintaras Vainutis,
Valė Platukis, Eduardas Kubilinskas, Vincas Bernota, Sigita Barysienė,
Tautis Skorka, Remigijus Bobina, Laima Vaitkevičienė, Aušra
Kriaučiūnaitė, Jonas Kulikauskas, LeeAnn Trusela, Klemensas
Petruševičius, Giedrius Maculevičius ir aš, Aleksas
Mickus.
Tarkite keletą žodžių apie scenografiją, muziką, apšvietimą.
– Scenografijos toną duoda trys metaforiniai akcentai: nuogos
obels šakos, nukreiptos į dangaus skliautą – įkapių
drobulę, laikrodis, sudėtas iš žmogaus skeleto dalių –
suskilusių laiko skeveldrų, ir viešbučio baras –
apgaulingai tviskantis vartotojiškumas. Plastiškų
„vėlių” judesių choreografinė intonacija atveria žiūrovui
Garšvos minčių sukrėtimus.
– Škėmos romanas
„Baltoji drobulė” laikomas lietuvių literatūros klasika. Ar
toks svoris nesveria pečių, ar neįpareigoja?
– Taip, tai lietuvių literatūros klasika. Vieniems Škėma
yra nesuprantamas, rašęs apie gyvenimo šiukšles,
kitiems – jis yra aplenkęs laiką, būsimos epochos ir naujos
sąmonės žmogus, turintis originalų mastymo kampą ir išjudinantis
žmogaus proto horizontus. „Balta drobulė” tikrai sveria
mano pečius ir įpareigoja. Bet labiau ji virpina mano sielos stygas.
Dėl to yra verta kurti šią dramą ir turėti Viltį.
Spektaklis, kurio premjera įvyks š. m. gruodžio 11 d. 7:30 val.
v. ir 12 d. 12:30 val. p. p. Los Angeles Šv. Kazimiero lietuvių
parapijos salėje (2718 St. George St. Los Angeles, CA 90027) skiriamas
Los Angeles lietuvių bendruomenės ilgamečiams teatrinės veiklos
puoselėtojams Emai ir Vincui Dovydaičiams.
Kalbino Dalia Cidzikaitė