Maždaug 40 parų greičiausiai teks praleisti kalėjime
GINTARAS VISOCKAS
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjai Benediktas
Stakauskas, Rimantas Baumilas ir Viktoras Aidukas atmetė mane ginančios
advokatės Liudvikos Meškauskaitės pareiškimą ,,dėl
aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo”. LAT
teisėjų nutartis, mano supratimu, keistoka. Joje išsamiau
nepaaiškinta, kodėl atmestinas ,,nuteistojo G. Visocko gynėjos
advokatės Liudvikos Meškauskaitės pareiškimas atnaujinti
baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo
pritaikymo”. Nutartyje tiesiog dar sykį išvardinti
Vilniaus miesto 1-osios Apylinkės teismo teisėjo Valerijaus
Paškevič ir Vilniaus apygardos teisėjo Stasio Lemežio
vadovaujamos teisėjų kolegijos sprendimai, advokatės L.
Meškauskaitės argumentai ir nurodyta, kokiais konkrečiais
atvejais atnaujinamos baudžiamosios bylos. Ir – viskas. Mano
manymu, nutartyje nėra svarbiausiojo dalyko: nepaaiškinta, kaip,
kodėl, kuo remiantis aš įžeidžiau atsargos generolą, buvusį
kandidatą į Lietuvos Respublikos prezidento postą Česlovą Jezerską, kad
būčiau vertas kriminalinio nusikaltėlio statuso ir sulaukčiau maždaug
33,000 litų baudos. Čia pateikiu svarbiausius advokatės L.
Meškauskaitės argumentus.
Baudžiamojoje teisėje nusikaltimo sudėtis yra vienintelis patraukimo
baudžiamojon atsakomybėn pagrindas. Baudžiamojo kodekso (BK) 155
straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas viešai veiksmu,
žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Užgaulumas
reiškia, kad veiksmai arba vertinimai akivaizdžiai
prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms,
bendražmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks
elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus
orumas. Teismų praktika įžeidimą kaip BK 155 straipsnyje numatytą
nusikalstamą veiką visų pirma sieja su užgauliu žmogaus, jo garbės ir
orumo pažeminimu, t.y. siekiu paniekinti asmenį. Taigi įžeidimas
padaromas tik turint tikslą kitą žmogų pažeminti. Teismai, pripažindami
žurnalistą G. Visocką kaltu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį,
aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes
neteisingai nustatė G.Visocko kaltės formą (tiesioginę tyčią). Dėl to
G.Visockas buvo neteisėtai pripažintas kaltu įžeidęs Č. Jezerską ir
nuteistas pagal BK 155-ojo straipsnio 1-ąją dalį. G. Visocko veikoje
nėra šio nusikaltimo sudėties.
Lietuvos Respublikos Konstitucija gina asmens teisę turėti savo
įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti
informaciją bei idėjas. Teisė laisvai reikšti savo mintis ir
įsitikinimus įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijoje, kuri, kaip ir ją aiškinanti bei
detalizuojanti Europos Žmogaus Teisių Konvencija (toliau – EŽTT),
yra sudėtinė Lietuvos teisės dalis. Dėl šios priežasties
teismas, spręsdamas baudžiamosios atsakomybės už įžeidimą klausimą,
privalėjo atsižvelgti ir į EŽTT jurisprudenciją.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek iš ginčo teiginių
paskelbimo konteksto, tiek iš pačių teiginių matyti, kad
žurnalistas G. Visockas cituojamas mintis išsakė ne kaip
konkrečią, kategorišką ir vienareikšmę informaciją apie
Č. Jezerską, o su tam tikra abejone. Taigi žurnalisto G. Visocko
išdėstytos mintys negalėjo būti laikomos įžeidžiančiomis Č.
Jezerską. Žurnalistas nežemino ir jokiu būdu nesiekė pažeminti
nukentėjusiojo savo straipsnyje paskelbdamas ginčo teiginius. Kadangi
Č. Jezerskas straipsnio paskelbimo metu ėjo itin aukštas
pareigas Lietuvoje ir siekė Lietuvos prezidento posto, G. Visockas,
būdamas žurnalistas, teisingai manė esant reikalinga atkreipti dėmesį į
tam tikras Č. Jezersko asmenines savybes.
Baudžiamasis įstatymas buvo akivaizdžiai netinkamai pritaikytas dar ir
dėl to, kad teismai, nukrypdami nuo suformuotos EŽTT ir LAT praktikos,
neatsižvelgė į Č. Jezersko teisinį statusą. Apygardos teismas nutartyje
visiškai neteisėtai nurodė, kad 2006 metais, kai buvo pirmą
kartą publikuoti žurnalisto G. Visocko teiginiai apie Č. Jezerską, Č.
Jezerskas buvo privatus asmuo. Tokia teismo išvada paneigia LR
visuomenės informavimo įstatyme suformuotą viešojo asmens
sąvoką, pagal kurią viešasis asmuo – tai valstybės
politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės
partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba
savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje
veikloje.
Tiek 2006-aisiais, tiek 2009-aisiais metais Č. Jezerskas buvo
viešas asmuo. 2006-aisiais jis buvo Lietuvos Respublikos karinis
veikėjas, todėl jo veikla turėjo reikšmės viešiesiems
reikalams. 2009-aisiais Č. Jezerskas siekė užimti LR Prezidento postą
ir dalyvavo rinkimų kampanijoje. Demokratinėje visuomenėje, vykstant
įtemptai politinei kovai dėl svarbiausių valstybės pareigų, žurnalistas
atlieka svarbias sargo funkcijas – jis turi pareigą supažindinti
plačiąją visuomenę su kandidato į prezidento postą asmenybe ne vien jį
liaupsindamas, bet taip pat atskleisdamas ir pateikdamas
viešajai diskusijai neigiamus kandidato bruožus.
Tiek EŽTT, tiek LAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad viešasis
asmuo nesinaudoja tokiu pačiu garbės ir orumo gynimo mastu kaip
privatus asmuo. Viešasis asmuo privalo demonstruoti didesnį
tolerancijos laipsnį žiniasklaidos dėmesiui. Visuotinai pripažįstama,
kad iš spaudos bei žurnalistų negalima reikalauti absoliutaus
tikslumo, o tik sąžiningo elgesio, t. y. sąmoningai neiškraipyti
ar nutylėti svarbios informacijos.
BPK 20-ojo straipsnio 3-iojoje dalyje nustatyta, kad asmens kaltė gali
būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent
vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti
teisingai. Tai reiškia, kad asmens kaltė padarius nusikaltimą
negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis.
Tuo tarpu teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, G. Visocko
kaltę pagal BK 155 straipsnio 1 dalį pripažino remdamiesi ne
konkrečiais ir kategoriškais duomenimis, o prielaidomis, t.y.
tikėtinais samprotavimais dėl to, kad žurnalistas savo
iškeltomis versijomis apie Č. Jezerską neva galėjo primesti
eiliniam skaitytojui tam tikrų abejonių dėl šio asmens
asmenybės. Toks bylos duomenų vertinimas yra ydingas, nes pagal
baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas konkretūs duomenys gali būti
paneigiami tik įrodžius jų klaidingumą kitais konkrečiais duomenimis, o
ne samprotavimais ir prielaidomis.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamosios bylos medžiagoje
bendrojoje lietuvių kalbos ekspertizės išvadoje buvo nustatyta,
kad kaltinamojo žurnalisto G. Visocko teiginiuose nepadorumo elementų
neįmanoma įžvelgti, nes vartojama padorumo kriterijus atitinkanti
leksika. Č. Jezerskui nebuvo pateikta jokių tiesioginių kaltinimų,
kurie jį galėtų įžeisti. Skaitytojams straipsniu tiesiog sukeliama
abejonių, ar pareiškėjas yra tinkamas kandidatuoti į Lietuvos
Respublikos prezidentus.
Atvirai kalbant, turėjau šiek tiek vilties, kad LAT teisėjai
imsis mano bylos. Juk visi LAT išaiškinimai, kas yra
viešasis asmuo ir kokias teises turi žurnalistai,
rašydami straipsnius apie viešuosius asmenis, palankūs
būtent man, korespondentui, o ne kandidatui į prezidento postą. Tačiau
konkrečiu mano atveju LAT kažkodėl pasielgė kitaip. LAT
pareiškė: ,,Nuteistojo G. Visocko gynėjos advokatės L.
Meškauskaitės prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl
aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo
atmesti”. Mano manymu, šis LAT teisėjų sakinys
prieštaraujau oficialiems, viešiems, ne sykį skelbtiems
LAT išaiškinimams, kokias teises bei pareigas turi
viešieji asmenys ir žurnalistai. Kodėl tokie dvigubi
reikalavimai, sunku pasakyti.
Aišku tik tiek, kad nuo šiol žurnalistas kriminaliniu
nusikaltėliu Lietuvoje gali tapti ne už tai, ką konkrečiai
parašė, bet už tai, ką galbūt galėjo pamanyti ,,statistinis
skaitytojas, perskaitęs jo rašinį”. Spaudos laisvė
Lietuvoje ima akivaizdžiai šlubuoti. Štai tik nedidelis
pavyzdys. Kadaise teisėjas Stasys Lemežis, tas pats, kuris mane
nubaudė, buvo pakliuvęs į autoavariją ir atsisakė tikrintis, ar yra
blaivus. Sakykite, kaip į šį faktą galėtų pažiūrėti statistiniai
skaitytojai, jei tai aprašyčiau savo internetinėje svetainėje?
Man regis, įvairiausiai. Žinoma, atsirastų tokių, kurie teisėją S.
Lemežį laikytų absoliučiai sąžiningu, principingu, jokių žalingų
įpročių neturinčiu Temidės tarnu. Tačiau būtų ir tokių, kurie galbūt
pamanytų, jog, aprašydamas šį faktą ir pateikdamas keletą
skirtingų versijų, aš teisėją specialiai užgauliai įžeidžiau bei
pažeminau. Juk atvejis sukurtas – tai įsižeidusio Č. Jezersko
atvejis, tarsi šaukte šaukiantis: jokių nepalankių
versijų skelbti negalima, nes bus smogta ,,statistinio skaitytojo
vėzdu”. O tai bylotų, jog manęs laukia dar viena baudžiamoji byla
ir naujos finansinės išlaidos. Nors faktas, jog teisėjas S.
Lemežis pakliuvo į autoavariją ir atsisakė tikrintis girtumą, –
neišgalvotas.
Taigi dvikovą su atsargos generolu, buvusiu kandidatu į prezidento
postą Č. Jezersku Lietuvoje pralaimėjau. Kodėl pralaimėjau, kol kas
sunku paaiškinti. Neatmestina versija, jog tai –
kerštas už mano kritinius straipsnius ir ypač už kritinę knygą
,,Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994–2006”. Tiesiog norima
finansiškai sužlugdyti mano internetinę svetainę www.slaptai.lt.
Mat piniginė bauda, kurią man skyrė Vilniaus apygardos teismas, per
sunki žurnalistui, gaunančiam minimalią algą. Teoriškai turiu
teisę vieną baudą sumokėti... sėdėdamas kalėjime ar areštinėje.
Ar teks pasinaudoti šia mažai džiugesio teikiančia galimybe?
Gintaras Visockas – Lietuvos žurnalistas, ,,Draugo” skiltininkas, interneto tinklalapio Slaptai.lt steigėjas; Gilanis.gintaras@gmail.com