Padėkos diena ir amerikietiško gyvenimo nuotrupos

Aleksas Vitkus

Tradicinė, tipiškai amerikietiška Padėkos dienos šventė praėjo, dar kartą patvirtindama, jog šiame pasaulyje, kaip romėnai sakydavo, nėra nieko naujo (nil novi sub sole). Kaip ir kasmet, rudenį krentant ūbaujančių vėjų blaškomiems lapams ateina diena, kurią amerikiečiai švenčia jau nuo 1621 metų. Valstybine švente Padėkos diena tapo daug vėliau, kai po kelių pakeitimų, buvo nutarta ją švęsti ketvirtą lapkričio mėnesio ketvirtadienį.

Į naują žemyną atsikėlusiems emigrantams pradžioje ji buvo labai prasminga šventė, kai neįprastų sąlygų varginami jie išvengė bado ir todėl nutarė už tai dėkoti Dievui. Laikui bėgant, požiūris į tą dieną gerokai pakito. Tiesa, dar ir šiandien ji laikoma gražia tradicine šeimos švente, kai prie vieno stalo suėję artimieji, giminės ir draugai bendrauja dalydamiesi gausiais apkrauto stalo valgiais, kurių centre visuomet garbingiausią vietą užima tradicinis kalakutas. Pabaigus valgyti šeima dažniausiai susirenka prie televizoriaus stebėti vieną po kitos, atrodo, nesibaigiančias amerikietiško futbolo rungtynes.

Kita diena, penktadienis, šioje gerokai sumaterialėjusioje visuomenėje yra ne ką mažiau svarbesnė, negu tikroji „Padėkos” diena. Ją dabar pripratome vadinti „Juoduoju penktadieniu”. Kai tūkstančiai ar milijonai amerikiečių užgula įvairiausias parduotuves, ieškodami ta proga gerokai atpigintų pirkinių. Kodėl „juodasis” penktadienis? Paprastai ši diena yra viena iš pelningiausių prekybos dienų, kai jau nuo senų laikų verslininkai savo sąskaitybos knygose, užuot dažnų raudonu rašalu įrašytų skaičių, pradėdavo rašyti pelną rodančius juodo rašalo įrašus.

Norėdami pirkėjus pritraukti į parduotuves, verslininkai, kartais tik trumpam laikui ar tik tam tikroms prekėms, žymiai nuleidžia kainas, tikėdamiesi, kad taip suvilioti pirkėjai pirkimo įkarščio pagauti pirks ir kitas, nors ir brangesnes prekes. Per daugelį metų susidarė toks įprotis, kad to juodojo penktadienio rytą kai kurios parduotuvės atidaro savo duris ketvirtą ar penktą valandą ryto, o prie tų durų laukia minios, kartais jau nuo ketvirtadienio popietės.

Kas šįmet sukrėtė ne vieną amerikietį, tai, kas įvyko vienoje „Wal-Mart” prekyvietėje Valley Stream, NY, kai vos atidarius parduotuvės duris, su nepaprastu įniršimu ir į nieką nekreipianti dėmesio besiveržianti minia negyvai sumindė tas duris atidariusį tarnautoją. Ir kai kiti parduotuvės tarnautojai, norėdami nelaimingąjį gelbėti, bandė minią sustabdyti, jie išgirdo nekantrius ir piktus šauksmus „mes čia stovime jau nuo ketvirtadienio ryto!”

Daugelio mūsų santaupos senatvei gerokai susitraukė, ir mūsų laukia neaiški ateitis, nors Finansų sekretorius Henry Paulson ir tvirtina, kad pati blogiausia akimirka jau praėjo, kai išvengėme to mūsų taip bijoto staigaus ekonomikos sužlugimo. Paulson ragina ir mus prisidėti, sakydamas, kad reikia nepasiduoti ir veikti. Kaip? Atrodo, kad eilinis amerikietis vartotojas, juodąjį penktadienį užtvindęs visas parduotuves, Paulson patarimo paklausė, ir per pereitą savaitę tas nuostabusis Amerikos ekonomikos Dow Jones rodiklis pakilo net 9,7 proc. Nepaisant kaip pesimistiškai ekspertai pranašavo vyksiantį šventinį verslą, jau dabar atrodo, kad šio penktadienio prekyba bus 3 proc. didesnė negu praėjusiais metais. Žinoma, tai tik apyvartos, ne pelno duomenys, bet verslininkai nenusimena, gal todėl, kad jie gerai pažįsta amerikietį vartotoją ir jo nenumaldomą troškimą tapti materialinių gėrybių savininku, ypač jei jas galima įsigyti su ženklia nuolaida.

Juk amerikietis darbo žmogus, gal geriau pasakius, jo žmona, palaikydama Amerikos ekonomiką, jei ir praleidžia šimtus jos vyro sunkiai ir sąžiningai uždirbtų dolerių, ji jaučia esanti patriotė. Kas Ameriką gramzdina į ekonominį liūną, tai yra tų didžiųjų Amerikos finansinių ir kitokių korporacijų vyriausių vadovų (CEO) nežabotas šykštumas ir arogancija. Tik nauji įstatymai galės apsaugoti eilinius mokesčių mokėtojus, darbininkus ir akcininkus nuo to korporacijų vadovų nepasotinamo godumo.

Jei amerikietis galėjo džiaugtis praėjusia Padėkos švente nesutrukdytas jokio teroro veiksmo, to negalime pasakyti apie Indijos, Nigerijos ar Irako žmones, kur per šį praėjusį savaitgalį žuvo šimtai žmonių. Mumbai didmiestyje mažas būrelis teroristų, įtariamų atvykusių iš kaimyninio Pakistano, sugebėjo suparalyžiuoti šį 18 milijonų žmonių didmiestį. Tai politinio pobūdžio teroras. Nigerijoje vienas kitą žudė įvairių religijų pasekėjai.

Amerikoje to dar nebuvo, bet tuojau po Padėkos dienos šventės, gruodžio 1 d., mes Čikagoje prisiminėme liūdną sukaktį, kai prieš 50 metų katalikų „Lady of the Angels” parapijos pradžios mokyklos pastato baisiame gaisre žuvo 92 vaikai ir trys jų mokytojos, vienuolės.

Mes, lietuviai, Padėkos savaitgalį atšventėme lankydamiesi XIV Mokslo ir kūrybos simpoziume, sutraukusiame šimtus įvairių disciplinų lietuvių mokslininkų. Apie jį rašys to renginio rengėjai ir dalyviai. Čia noriu tik pareikšti, kad simpoziume man tik pasyviai dalyvaujant, teko nugirsti nuomonių, kad kažką simpoziumų rengime reikėtų keisti. Ar pasikliauti vien Lietuva, kur galima tikėtis didesnio visuomenės susidomėjimo?

Sekmadienį po Padėkos dienos katalikų Bažnyčioje prasidėjo ir Adventas, džiaugsmingas laukimo metas, tikint, kad gimusio Kristaus malonė įsišaknys žmonėse visų mūsų labui ir didesnei Dievo garbei. Ruoškimės tinkamai švęsti Kalėdų šventę.