,,Viskas atsimuša į finansus”

R. Kriaučiūnas kalbina Draugo fondo tarybos pirmininkę, vieną iš dienraščio leidėjų tarybos narių M. Remienę

Marijos Remienės, Draugo fondo tarybos pirmininkės, vienos iš ,,Draugo” leidėjų tarybos direktorių, vedamasis ,,‘Draugo’ padėtis ir ateitis” (,,Draugas”, 2009 m. lapkričio 7 d.) paskatino daugiau pasidomėti paliestomis dienraščio temomis. Ji mielai sutiko pasidalinti savo atsakymais į iškeltus klausimus.

– Pirmiausia, noriu Jus pasveikinti su artėjančia sėkmingų ,,Draugo” jubiliejinių metų pabaiga. ,,Draugo” šimtmečio jubiliejaus renginiai eina prie pabaigos: surengtas koncertas Čikagoje, paruošta ir išleista knyga ,,‘Draugui’ – 100. Už tikėjimą ir lietuvybę”, Čikagoje ir Lietuvoje atidaryta jubiliejinė paroda, ką tik įvyko minėtos knygos pristatymas ir susitikimas su kultūrinio priedo redaktore Renata Šerelyte Jaunimo centre, Čikagoje, ir Pasaulio lietuvių centre, Lemont. Kuris įvykis ar renginys Jums buvo prasmingiausias, kurį ilgiausiai atsiminsite?

– ,,Draugo” jubiliejų stengėmės paminėti įvairiais renginiais per ištisus šiuos 2009 metus. Nenorėčiau praleisti nei to, kurio Jūs nepaminėjote, būtent akademinio simpoziumo, įvykusio Jaunimo centre, Čikagoje. Ne iš vieno girdėjau, kad ,,Draugas” jam/jai yra lyg šeima. Tad kalbant apie prasmingumą negalėčiau išskirti nė vieno renginio – visi buvo prasmingi. Vis dėlto įspūdingiausias renginys buvo Vilniuje sutinkant knygą ,,‘Draugui’ – 100. Už tikėjimą ir lietuvybę”. Toje popietėje apie ,,Draugą” sužinojo lietuviai, suvažiavę į Pasaulio lietuvių bendruomenės seimą Vilniuje iš viso pasaulio. Salėje, kuri talpina 750 sėdimų vietų, buvo visa užpildyta, pritrūko vietos net stovintiems salės šonuose.

– Savo vedamajame Jūs, pastebėjusi, kad vis atsiranda įvairių kalbų apie ,,Draugą”, užtikrinate, kad dienraštis laikosi tvirtai ir yra toje pačioje vietoje. Kokios tos kalbos ir gandai, kurių nereikėtų klausytis?

– ,,Draugo” pastatas yra toje pačioje vietoje, tvirtai stovi ir dienraštis spausdinamas ten pat. Nereikia skleisti faktais nepagrįstų gandų, o laukti faktinės informacijos iš dienraščio leidėjų tarybos.

– Toliau rašote, kad Marijonų provincija nutarė turimą pastatą parduoti. Vadinasi, persikėlimas į kitas patalpas anksčiau ar vėliau turės įvykti, nebent ,,Draugas” turimas patalpas pats nupirktų. Kur keltis? Teigėte, kad yra trys vietos, bet nė viena jų netinka redakcijai ir administracijai. Kiek girdėjau, bent vienoje iš tų vietų jau buvo pradėti remonto darbai, siekiant patalpas pritaikyti naujiems poreikiams. Kas nutiko?

– Tėvų marijonų neliko Čikagoje, vienuolyno pastatas liko tuščias. Todėl tėvai marijonai nori visą nuosavybę parduoti, įskaitant ir ,,Draugo” pastatą. Pirmiausia buvo pasiūlyta pirkti ,,Draugo” užimamas patalpas dienraščio leidėjams. Visa problema – leidėjai neturi pinigų. ,,Draugo” pastatas pritaikytas spaudos darbams. Jei atsirastų mecenatas (ar mecenatų), pasilikus vietoje, išsispręstų kai kurios svarbios problemos kaip saugumas, archyvas ir persikėlimo išlaidos. Jūs girdėjote gerai, kad vienoje vietoje jau buvo pradėtas remontas. Nors patalpa išdažyta, bet ,,Draugo” leidėjams lieka įvesti elektrą kompiuteriams, dauginimo ir lankstymo mašinoms bei vėdinimą vasarai. Visa ši įranga reikalauja didesnės elektros įtampos, kuri, pagal gautą profesionalų apskaičiavimą, kainuotų 28,000 dol. Jei atsiras mecenatas, bandysime tęsti remonto darbus.

– Buvo siūlymų tėvams marijonams nuoširdžiai padėkoti už ilgalaikį ,,Draugo” globojimą ir toliau eiti savo keliu. Ką Jūs manote šiuo klausimu?

– ,,Draugo” leidėjai buvo patys tėvai marijonai, jie globojo ir leido dienraštį 90 metų. Ne tik tarybos direktoriai, bet ir visi dienraščio skaitytojai yra dėkingi už jų pasiaukojimą lietuviškai veiklai Amerikoje. Jei bus galimybė, eisime savo keliais.

– Jeigu toks draugiškas atsiskyrimas vis tiek įvyktų, reikėtų kurti naują arba glaustis prie jau esančios pelno nesiekiančios organizacijos, sugebančios toliau ,,Draugą” leisti. Ar tokiu leidėju galėtų ir sutiktų būti Draugo fondas, kuriam šiuo metu Jūs vadovaujate?

– Ar yra šiais laikais tokia organizacija, kuri norėtų aukotis lietuviškai, ne bulvarinei spaudai, kaip aukojosi tėvai marijonai? Draugo fondas jau aštuonerius metus finansiškai remia dienraščio leidybą ir rems tol, kol Fondas turės pinigų. Draugo fondas buvo sukurtas dienraštį remti, bet ne perimti visą jo leidimą. Belieka apgaileistauti, kad mūsų tautiečiai neprisimena Draugo fondo savo testamentuose.

– Savo vedamajame teisingai pastebėjote krintantį prenumeratorių skaičių dėl neišvengiamos mirties, o naujų skaitytojų, Jūsų žodžiais tariant, neišauginome. Vilties kibirkštėlę jauniems skaitytojams duoda internetinio ,,Draugo” galimybė. Taigi, galime arba garbingai, kartu su Margiriu žūti, arba atsigręžti į šių dienų bei ateities technologiją, galvoje turiu internetinį ,,Draugą”. Aišku, galimi ir abu formatai iki mūsų karta išmirs. Ką manote Jūs?

– Internetinis ,,Draugas” reikalingas, bet jis turi būti apmokamas. Vis dėlto dauguma ,,Draugo” skaitytojų neturi kompiuterių ir popierinis laikraštis būtinas. Ar internetas išgelbės ,,Draugą” nuo ,,mirties”, parodys tik laikas. Jau keletą metų ,,Draugas” savo dalį medžiagos internete pateikia nemokamai, nors dienraštis už tai pinigų negauna.

– Gerai, kad rūpinatės ,,Draugo” archyvų likimu. Rašote, kad archyvų negali priimti nei ALKA Putname nei archyvai, esantys Jaunimo centre, Čikagoje. Ar su tomis vietomis jau buvo kalbėta, ar gavote tokius kategoriškus ir neigiamus atsakymus?

– Dėl ,,Draugo” archyvo nuvykusi į Putnamą asmeniškai kalbėjau, bet ALK’oje vietos šimtamečio dienraščio archyvui nėra. Panašus atsakymas gautas ir iš Lituanistikos tyrimo ir studijų centro. Gali atsirasti vieta rūsyje, bet ar tai tinkama vieta archyvui?

– Siūlote ,,Draugo” archyvui nupirkti dabartinį ,,Draugo” pastatą, nors lėšų nėra. Ar nebūtų pigiau ir praktiškiau bent svarbiausią archyvinę medžiagą pervesti į kompiuterinį sandėliavimą ir viską laikyti nors ir batų dėžutėje? Manyčiau, kad tokio pavidalo sutelktus lobius mielai priimtų bet koks archyvas Amerikoje ar Lietuvoje.

– Leidėjų taryba jau keletą metų svarsto apie ,,Draugo” archyvo perkėlimą į kompiuterinį sandėliavimą. Vis dėlto pastatas yra reikalingas ne tik archyvui, bet ir kitoms, mano jau anksčiau minėtoms problemoms. Tačiau viskas atsimuša į finansus – tiek archyvo problema, tiek saugumas bei persikėlimas ar pasilikimas vietoje.

– Ačiū Jums už suteiktą informaciją, pasidalijimą rūpesčiais ir ateities planais.

Kalbėjosi Romualdas Kriaučiūnas