Tomas Donela, Jon Platakis ir Antanas Šileika.
Lietuvos pokaris išeina iš pogrindžio
Pokalbis su rašytoju A. Šileika ir kino režisieriumi T. Donela
KARILĖ VAITKUTĖ
Lietuvių kilmės Kanados rašytojas Antanas Šileika yra
išleidęs keturis romanus: ,,Dinner at the End of the
World” (1994), ,,Buying on Time” (1997), ,,Woman in
Bronze” (2004, lietuviškas leidimas ,,Bronzinė
moteris”, 2009) ir ,,Underground” (2011). Pastarojo romano
lietuvišką leidimą ,,Pogrindis” (2012), dar kvepiantį
spaustuvės dažais, jau galima rasti Lietuvos knygynuose.
Lapkričio 3 d. Antanas Šileika, kartu su naujausio jo kūrinio
ekranizacijos teises įsigijusiu kino režisieriumi Tomu Donela,
viešėjo Čikagoje, Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, kuriame
Amerikos lietuvių organizacija „National Lithuanian American Hall
of Fame” surengė jų abiejų susitikimą su Čikagos lietuvių
bendruomene, esamais ir būsimais knygos skaitytojais bei filmo sumanymo
rėmėjais.
Karas pagal Churchill
Šileika prisipažino visuomet norėjęs rašyti apie XX
amžių. Kadangi vienas pagrindinių istorinių šio amžiaus įvykių
buvo Antrasis pasauli-nis karas, norėjosi rašyti ir apie karą.
Rašytojas teigė, kad Vakarų Europa ir Šiaurės Amerika
apie šį karą galvoja taip, kaip įdiegė Winston Churchill: tai
buvęs „geras karas”, „gera kova”. Tokį patį
požiūrį atspindi ir 1998 m. pastatytas Steven Spielberg filmas
,,Gelbstint eilinį Ryan” (,,Saving Private Ryan”).
Vakaruose daugiau ar mažiau visiems Antrasis pasaulinis karas baigėsi
1945 m. gegužę. Tačiau Rytų Europoje buvo toli gražu ne taip. Apie tai,
kas vyko Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo, buvo labai mažai
žinoma Vakaruose. Šileika, kaip lietuvių kilmės vakarietis,
negalėjo nesidomėti savo tėvų tėvyne. Netruko paaiškėti, kad
Lietuvos pokaris buvo labai panašus į Latvijos, Ukrainos,
Baltarusijos ir Lenkijos pokarį. Vadinasi, rašant romaną,
pagrįstą istoriniais įvykiais Lietuvoje, nušviečiama ir visos
Rytų Europos padėtis.
Vakaruose išaušo Rytų Europos valanda
Rašytojas paaiškino, kodėl ,,Pogrindį”
parašė tik dabar. Tam priežasčių buvę ne viena. Visų pirma,
prieš keletą dešimtmečių Lietuva ir visa Rytų Europa
daugumai vakariečių buvo visiškai neįdomios šalys. Tai
buvo tiesiog „nemadingos” pasaulio vietos. Autoriaus tėvų
karta politikoje palaikė dešiniųjų pažiūras, o rašytojai
ir menininkai dažniausiai yra kairesnių pažiūrų. 6–7
dešimtmetyje visi domėjosi tuo, kas vyko Pietų Afrikoje,
Nikaragvoje, o ne Lietuvoje. Tiesą pasakius, tuomet jaunimas net dorai
nesuprato, ką ir kiek žinojo jų tėvų kartos žmonės, apie kuriuos
galėdavai išgirsti tik tiek: jų dantys blogi, jie prastai
rengiasi, jų politika bloga ir jie labai neįdomūs. Tačiau subrendę
daugelis suprato, kad yra atvirkščiai: tie, kurie madingai
rengiasi, dažniausiai yra didžiausi kvailiai, o tie, kurie
vaikšto prastai apsirengę, kartais gali žinoti labai daug.
Kita priežastis, dėl kurios tik pastaruoju metu Lietuva tapo įdomi, yra
ta, kad Vakaruose paplito daugiakultūriškumas. Įdomus tapo
platesnis pasaulis, ne vien Šiaurės Amerika ar Vakarų Europa.
Trečias dalykas – sugriuvus Sovietų Sąjungai, atsidarė archyvai,
į kuriuos „sulindo” istorikai. Jų tyrinėjimų rezultatas
jaučiamas būtent dabar. Vos ne kasmet išleidžiamos naujos
istorinės studijos apie Rytų Europą pokario metais. Viena naujausių
– ,,Iron Curtain: The Crushing of Eastern Europe,
1944–1956” (,,Geležinė uždanga: Rytų Europos
sutriuškinimas 1944–1956”). O juk anksčiau
dešimtmečių dešimtmečiais buvo galima skaityti tik Robert
Conquest knygas.
Šileika primena, kad jis pats – ne istorikas, o
romanistas. Todėl nereikia tikėtis, kad jo romanuose bus atkurti
tikslūs faktai, tikslios vieno ar personažo biografijos.
Rašytojas domisi ne tik istorinėmis asmenybėmis, bet apskritai
žmogumi ir tuo, kaip asmenybę paveikia beprotiškai sunkios
gyvenimo aplinkybės. Taip jau sutapo, kad įtaigiau rašyti padėjo
ir paties autoriaus gyvenimo aplinkybės: romano rašymo metu jo
paties sūnus buvo kariuomenėje ir tarnavo ypač pavojingoje pasaulio
vietoje – Afganistane.
Šaltiniai
Nusprendęs kurti romaną, rašytojas užsimojo perskaityti viską,
kas yra parašyta apie partizaninį karą Lietuvoje. Tačiau
perskaitęs arti 40 knygų, suprato, kad parašyta yra tiek daug,
jog visko niekada neperskaitys. Svarbiausiu savo šaltiniu
Šileika pasirinko Juozo Lukšos-Daumanto knygą
,,Partizanai”. Jo teigimu, ypač įdomus yra penktasis šios
knygos leidimas, nes jame pateikta be galo daug papildomos
informacijos.
Antrasis šaltinis buvo Liūto Mockūno knyga ,,Pavargęs
herojus”. Mockūnui buvo įdomesni ne herojai, o klaidaus likimo
žmonės, todėl jis rašė apie Joną Deksnį – buvusį
partizaną, kuris vėliau pabėgo į Vakarus ir buvo užverbuotas sovietų
saugumo. Deksniui grįžus į Lietuvą, juo buvo naudojamasi apie 10 metų.
Jis, beje, išliko gyvas. Yra pasakojimų, kad Deksnys buvo
alkoholikas ir prie baro už 200 gramų degtinės siūlydavosi papasakoti
labai įdomių dalykų, tačiau niekada taip ir nepapasakodavo. Mockūno
knyga įkvėpė ,,Pogrindžio” autorių sukurti Lozoriaus personažą.
Dar vienas šaltinis buvo Ramanausko-Vanago knyga ,,Daugel krito
sūnų”, kurioje aprašytas Merkinės puolimas. Su šia
knyga Šileika buvo nuvykęs į Merkinę ir, vaikščiodamas po
miestelį, mėgino įsivaizduoti, iš kur puolė partizanai, kad
galėtų tai pavaizduoti savo knygoje. Buvo įdomu tai, kad vietiniai
žmonės apie pokario įvykius jam galėjo papasakoti taip vaizdžiai, lyg
tai būtų atsitikę vakar. Tad istorija ten yra labai gyva. Dar viena
knyga, kuria autorius rėmėsi, pasakojo apie Lukšos pavaduotoją
partizaną Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą. Jis, kaip Shakespeare,
dramose, buvo antraeilis personažas – paprastas žmogus, kuriam
labai sekėsi. 1953 m. jis susilaužė koją, kuri labai ilgai gijo. Per tą
laiką buvo sugaudyti visi paskutiniai partizanai, o jis išliko
gyvas. Vėliau jį surado, ištrėmė į Sibirą, tačiau ir ten jis
išgyveno, o vėliau net emigravo į Jungtines Valstijas.
Dar viena svarbi knyga buvo Liongino Baliukevičiaus – ,,Partizano
Dzūko dienoraštis”, iš kurios Šileika
pasiėmė Kosto Kubilinsko istoriją. Kita vertus, jis teigia, kad buvę
įdomu skaityti ir sovietmečiu išleistą knygą ,,Vanagai iš
anapus”, kurioje partizanai vaizduojami kaip neigiami personažai,
Lukša parodomas kaip kvailys ir vagis, žodžiu – viskas
apversta aukštyn kojomis.
,,Pogrindžio herojai” – ne iš Disneyland
Šileikos nuomone, amerikiečiai gyvena Disneyland – pasakų
šalyje, kur kiekviena istorija baigiasi laimingai, o didžiausia
įsivaizduojama trauma herojui, pavyzdžiui, kad jo tėvelis negalėjo
stebėti beisbolo varžybų, kuriose jis žaidė’’. Nieko sau
„trauma”! O kokia trauma būtų, jei tėvelis apskritai
negrįžtų namo? O jei pabėgtų nežinia kur? O jei jį nušautų? O
gal kartu ir mamą?
Pokario Rytų Europa – ne pasaka. Pokario Rytų Europos žmonių
istorijos daug tragiškesnės, sudėtingesnės, gilesnės. Tačiau ir
ypatingų sunkumų metais žmonės lieka žmonėmis – jie myli,
pavargsta, jie nori aplankyti tėvus, nori, galų gale, išgerti ir
pailsėti. Ir, žinoma, jie nenori mirti. Visai kaip tame filme
„Niekas nenorėjo mirti”. Beje, ir tragiškomis atvejų
būna kuriozinių, komiškų ir tragikomiškų situacijų.
Tačiau įdomus dalykas, pasak rašytojo, yra tas, kad pokario metų
žmogus buvo kitoks nei dabar. Tuomet tėvynė buvo svarbiau už asmeninį
gyvenimą. Tokius personažus ir stengėsi kurti ,,Pogrindžio”
autorius.
Partizanai – ne visiems didvyriai
Nors pačiam rašytojui nekyla klausimas, ar partizanai buvo
tautos didvyriai, kovoję už tėvynės laisvę, jis teigia puikiai žinąs,
kad iki šiol ne visi lietuviai šiuos kovotojus laiko
didvyriais. Tiesą pasakius, egzistuoja netgi labai arši
opozicija partizanams. Štai neseniai vaikščiojant po
Merkinę ir kalbantis su žinomu teatro režisieriumi Jonu Jurašu,
šis pasakė tai, apie ką pats Šileika tiesiog nesusimąstė:
Merkinė yra mažas miestelis, ir šiuo metu čia gyvena ir tie,
kurių tėvai buvo stribai, ir tie, kurių tėvai buvo partizanai.
Vadinasi, tavo kaimyno tėvas gal nušovė tavo tėvą, o kito
kaimyno tėvas gal išvežė tavo tetą į gulagą? Negi būtų įmanoma,
kad, vieni kitiems pasakę „pamirškime praeitį”, jie
gyventų tikroje taikoje? Anot rašytojo, tokios galimybės nėra.
Tad arši opozicija egzistuoja. Pavyzdžiui, jei ,,Lietuvos
ryte” parašytas straipsnis apie partizanus, būtinai bus
partizanus menkinančių komentuotojų. Kartą autorius net suskaičiavo
komentarus ir paaiškėjo, kad iš 185 komentarų 120 buvę
„prieš” partizanus. Taigi vienareikšmių
istorijų nėra. O jei dar atsižvelgtume į Holokaustą? Kuo giliau į
mišką, tuo klaidžiau.
Ar Lietuvai reikia romano ir filmo apie pokarį?
Jei skirtumas tarp Šileikos ir jo tėvų kartos kadaise atrodė
neaprėpiamai didelis, ir vaikų kartai buvo visai neįdomu, ką daro tėvų
karta, tai šiandien, rašytojo nuomone, skirtumas tarp
tėvų ir vaikų kartų gerokai sumažėjęs. Bent jau rašytojo
šeimoje. Štai jo sūnui, visai kaip ir jam pačiam, labai
įdomi istorija ir įdomu tai, kas vyko ar vyksta Lietuvoje. Sūnus
priklauso jau trečiai imigrantų kartai Kanadoje, tačiau šeimoje
vis dar bendraujama lietuviškai. Taip yra todėl, kad Lietuva ir
Lietuvos istorija yra ne tik įdomi, bet ir sava, brangi.
Rašytojui daugiau mažiau pavyko savo lietuviška istorija
sudominti įvairių kartų skaitytojus Kanadoje. Kaip seksis knygai
Lietuvoje, parodys laikas.
O štai režisierius Donela, kuris perskaitęs knygą iškart
suskubo kreiptis į jos autorių dėl ekranizacijos teisių, mano, jog
šis svarbus, įdomus, įtikinamai parašytas romanas
Lietuvoje gali turėti paklausą. Beje, pasak režisieriaus, naujasis kino
projektas, matyt, buvęs „užprogramuotas žvaigždėse”,
kadangi į susitikimą su romanu ir jo autoriumi jį atvedė atsitiktinumų
virtinė: savo filmą „Atsisveikinimas” Donela
išsiuntė į Kanadoje vykusį festivalį, kur jį pamatė
Šileika (ir filmas jam patiko). Vėliau režisierius atsitiktinai
susipažino su Jonu Platakiu iš Čikagos, kuris jam atsiuntė
,,Pogrindį” (dar anglų kalba), po to kreipėsi dėl ekranizacijos
teisių. Rašytojas iškart sutiko, nes buvo matęs
„Atsisveikinimą”...
Šiuo metu būsimo filmo projektas dar tik
„užkuriamas”, ir režisieriui labai svarbu, kad jis būtų
gerai žinomas ir remiamas užsienyje gyvenančių lietuvių. Režisierius
tikisi, kad Lietuvoje romanas sulauks dėmesio kaip dar vienas tiesos
pliūpsnis. Tie, kurių „smegenys buvo praplautos” dar
sovietiniais laikais vidurinės mokyklos suole ir iki šiol ne ką
težino apie pokarį bei partizanus. Kai ko nežino net tie, kurie tuo
laikotarpiu domėjosi, pavyzdžiui, pats būsimo filmo režisierius. Todėl
sukurti tokį filmą Lietuvai yra tiesiog būtina. Tuo labiau, kad iki
šiol partizanų tema turime tik vieną ideologiškai
neiškraipytą vaidybinį filmą „Vienui vieni”, ir kai
kam nėra paslaptis, kiek pagalių buvo sukaišiota į to filmo
gamybos ratus.
Filmas, dėl kurio režisieriui vertėjo gimti
Iki 2012-ųjų Kalėdų turėtų būti parašytas pirmasis
„Pogrindžio” scenarijaus variantas. Jį rašo
tarptautinė komanda, dalyvaujant režisieriui ir scenaristui Alvydui
Šlepikui. Į klausimą, kokio žanro bus šis filmas, Donela
atsako, jog turėtų būti meilės istorija ir veiksmo filmas. Toks veiksmo
filmas, kokio iki šiol Lietuvoje dar negalėjo niekas sukurti,
nes nebuvo tiek pinigų ir galimybių. Svarbiausia – filmas turi
įtikinti. Taip, kaip įtikina romanas ir jo personažai. Filmas –
tai iliuzija, apgaulė. Tačiau tai turi būti garbinga apgaulė.
„Gali padaryti vieną ar kitą klaidą, tačiau pamatęs trečią klaidą
žiūrovas atsistos ir išeis iš salės, nes jis neturi tiek
laiko savo gyvenime, kad gaištų jį žiūrėdamas prastą
filmą”, – mano režisierius. Kita vertus, Šileikos
romano medžiaga tokia gera, kad pagal ją pastatyti prastą filmą reikėtų
dar ir pasistengti.
Apie tai, kokia turėtų būti filmo originalo kalba, režisierius
nedvejodamas atsakė, kad norėtų, jog filme būtų kalbama
lietuviškai, angliškai su akcentu, prancūziškai su
akcentu – taip, kaip galėjo būti kalbama iš tiesų. Tačiau
norint, kad filmas pasiektų pasaulio žiūrovą, būtina turėti ir
angliškai įgarsintą kopiją. Bet tai priklausys jau nuo
finansinių galimybių. Kol kas – yra tik didžiuliai geri norai
sukurti teisingą, įtikinamą filmą apie vieną sudėtingiausių ir
tragiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Tokį filmą, dėl
kurio režisierius Donela norėtų būti gimęs.