Apie pasaulio lietuvius, moteris ir pinigus
 
ROSSETA VINGEVIČIŪTĖ-WILBUR

Pasaulio lietuviams vadovauja moterys. Lietuvos Prezidentė – moteris, Pasaulio Lietuvių, JAV, Kanados ir Jungtinės Karalystės Lietuvių Bendruomenių pirmininkės – moterys. Netgi Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje ryšiams su išeivijos lietuviais vadovauja moteris.

Paskutinį lapkričio penktadienį LR Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento ambasadorė ypatingiems pavedimams Gintė Damušytė LR ambasadoje JAV susitiko su žinomais Washington, DC apylinkėse gyvenančiais lietuviais. Iš Los Angeles į susitikimą su ambasadore atskrido Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininkė Danguolė Navickienė, iš New Haven miesto, Connecticut, atkeliavo naujoji JAV LB Krašto valdybos pirmininkė Sigita Šimkuvienė, iš Toronto atvyko Kanados Lietuvių Bendruomenės Krašto tarybos pirmininkė Joana Kuratė-Lasienė. Na, o susitikimo diskusijoms dirigavo Washington, DC apylinkių lietuvių vadovė, o dabar ir JAV LB Visuomeninių reikalų tarybos pirmininkė Danelė Vidutienė.

Simonas Šatūnas, Lietuvos misijos JAV vadovo pavaduotojas, susirinkusiems dėkojo, sakydamas, jog JAV lietuviai yra ambasados kapiliarai, jog jų pagalba ambasadai yra neįkainojama. Buvo daug šypsenų, nuoširdžių apsikabinimų, smagių prisiminimų apie praeities darbus, bet buvo ir karčių kalbų apie dabartinę lietuvių bendruomenės padėtį Amerikoje.
LR Užsienio reikalų ministerijos (URM) duomenimis, užsienyje gyvena apie 1,3 milijono lietuvių (taigi mūsų tikrai yra daugiau nei Marijaus Mikutavičiaus apdainuoti trys milijonai). 300,000 užsienyje gyvenančių lietuvių turi Lietuvos Respublikos pilietybę.

Sunku įsivaizduoti žmogų, kuris užsienio lietuvių gyvenimo ypatumus išmanytų geriau nei daugeliui Šiaurės Amerikos lietuvių gerai žinoma ambasadorė G. Damušytė. Vienas jos apsilankymo JAV sostinėje tikslų buvo suprasti ir pasimokyti, kaip išlaikyti ryšius su po pasaulį be sienų išsiblaškiusiais savo žmonėmis.

Kartu su Lietuvių Bendruomenių vadovėmis G. Damušytė domėjosi kitų valstybių patirtimi. Antai Kanados ambasada JAV pasakojo apie ,,Connect Canada” projektą, kuris turėtų tapti visų pasaulio kanadiečių informacijos šaltiniu ir jungiančiu laidu. JAV Valstybės departamente lietuviai išgirdo, jog geriausia bendravimo su savo kraštiečiais pavyzdžiai yra „four I-s (eyes)” – Izraelis, Italija, Indija ir Airija (arba Ireland – angliškai). Tai keturios valstybės, iš kurių reikia mokytis, kaip išlaikyti diasporą aktyvia bet kurios valstybės gyvenimo srityje.

Ambasadorė G. Damušytė, beje, naujose pareigos tedirbanti vos kelis mėnesius, teigė, jog Lietuvos URM ketina iš esmės peržiūrėti ir atnaujinti bendravimą su už Lietuvos sienų gyvenančiais lietuviais. ,,Globalios Lietuvos” programa turėtų tapti kokybiškai nauju pasaulio lietuvių apjungimo projektu.

Ypatingai įdomu buvo išgirsti apie jau pradėtą didžiulį darbą, siekiant išsaugoti užsienyje lietuvių sukauptus archyvus. JAV LB Archyvų komiteto pirmininkė Dalė Lukienė džiaugėsi pažanga šioje srityje bei naujausių technologijų naudojimu, registruojant Lietuvos istorijai svarbius, užsienyje saugomus dokumentus.

Kaip sakė, Kanados LB pirmininkė Joana Lasienė, „be Lietuvos neišlaikysime lietuvybės pasaulyje, todėl turime būti Lietuvos dalimi”. Tačiau susitikime išryškėjo ir lietuvių bendruomenės nuoskaudos. Daugeliui lietuvių padėjusi ir nemažai lėšų tai pagalbai sukaupusi PLB valdybos pirmininkė skaudžiai prisipažino, jog „jei yra ubagų pasaulyje, tai Pasaulio Lietuvių Bendruomenė yra vienas iš jų”. Apie lėšų stygių užsiminė ir kai kurie kiti susitikimo dalyviai, bet akivaizdu buvo ir tai, kad trūksta ne tik pinigų, bet ir dėmesio, ypač tiems, kurie aukojo ir aukoja savo laiką bei lėšas Lietuvos interesams ginti.

Kalbėta ir apie tai, kuriose Baltijos ar Europos šalių išeivius vienijančiose organizacijose turėtų dalyvauti lietuviai, taip pat – ar lietuviai gali veikti vieni. Matyti, jog išeivija jau stokoja ją vienijančio tikslo, kokį ilgus dešimtmečius turėjo iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Juk nebuvo lietuviai tuomet turtingesni ar labiau Lietuvos vertinami.

Aišku, kad trumpame susitikime negalima surasti atsakymo į klausimą, ko tiksliai Lietuva tikisi iš tų, kurie savo ar ne savo valia gyvena ne Lietuvoje, ir ko išeiviai tikisi iš Lietuvos. Naivu būtų tikėtis, jog Lietuvos valdžios pinigai ar dėmesys išlaikytų pasaulio lietuvių bendruomenes, nes jos visų pirma turi būti reikalingos tiems, kurie gyvena Amerikoje, Kanadoje, Airijoje ar Jungtinėje Karalystėje... Puikiai žinome, jog valdiški pinigai ateina su valdiška kontrole, kad ir kokie geriausi ketinimai bebūtų. Gerai, kad URM rūpi užsienyje gyvenantys lietuviai, bet jei jiems nerūpės Lietuva, jokios valdiškos programos to nepakeis.

Ambasadorė G. Damušytė sakė, jog kuriami informacijos sklaidos kanalai, pasakojantys apie emigrantų gyvenimą. Tikiuosi, jog pagrindiniais naujų laidų ar straipsnių herojais netaps vien naujieji išvykėliai. Būtų gerai, kad naujai Lietuvos kartai ir net naujiems emigrantams būtų papasakota, kiek daug Lietuvai paaukojo vyresnioji emigrantų karta, kuri niekada nuo Lietuvos neatsiskyrė. Būtų gerai, jog būsimieji Lietuvos politikai ir diplomatai studijuotų dokumentus, liudijančius tos kartos konkrečius veiksmus. Tuomet atsirastų geresnis tarpusavio supratimas ir geresnis suvokimas, jog Lietuvos laisvė yra labai trapus dalykas, kad vardan Lietuvos valstybės lietuviai aukojosi ir Vilniuje, ir Washington, DC, ir Kaune, ir Čikagoje...

 Prieš kelis mėnesius kalbinama Vokietijos lietuvių ambasadorė G. Damušytė teisingai pastebėjo: „Nemanau, kad lietuvių diasporos įsitraukimas į valstybės gyvenimą priklauso vien nuo valdžios programų ar strategijų. Pagrindinis veiksnys yra asmeninis apsisprendimas. (...) kaip sakė poetas Justinas Marcinkevičius: ‘Neliks duonos su druska – liks tėvynė’.”