Apie pasaulio lietuvius, moteris ir pinigus
ROSSETA VINGEVIČIŪTĖ-WILBUR
Pasaulio lietuviams vadovauja moterys. Lietuvos Prezidentė –
moteris, Pasaulio Lietuvių, JAV, Kanados ir Jungtinės Karalystės
Lietuvių Bendruomenių pirmininkės – moterys. Netgi Lietuvos
Respublikos užsienio reikalų ministerijoje ryšiams su
išeivijos lietuviais vadovauja moteris.
Paskutinį lapkričio penktadienį LR Užsienio reikalų ministerijos
Užsienio lietuvių departamento ambasadorė ypatingiems pavedimams Gintė
Damušytė LR ambasadoje JAV susitiko su žinomais Washington, DC
apylinkėse gyvenančiais lietuviais. Iš Los Angeles į susitikimą
su ambasadore atskrido Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos
pirmininkė Danguolė Navickienė, iš New Haven miesto,
Connecticut, atkeliavo naujoji JAV LB Krašto valdybos pirmininkė
Sigita Šimkuvienė, iš Toronto atvyko Kanados Lietuvių
Bendruomenės Krašto tarybos pirmininkė Joana Kuratė-Lasienė. Na,
o susitikimo diskusijoms dirigavo Washington, DC apylinkių lietuvių
vadovė, o dabar ir JAV LB Visuomeninių reikalų tarybos pirmininkė
Danelė Vidutienė.
Simonas Šatūnas, Lietuvos misijos JAV vadovo pavaduotojas,
susirinkusiems dėkojo, sakydamas, jog JAV lietuviai yra ambasados
kapiliarai, jog jų pagalba ambasadai yra neįkainojama. Buvo daug
šypsenų, nuoširdžių apsikabinimų, smagių prisiminimų apie
praeities darbus, bet buvo ir karčių kalbų apie dabartinę lietuvių
bendruomenės padėtį Amerikoje.
LR Užsienio reikalų ministerijos (URM) duomenimis, užsienyje gyvena
apie 1,3 milijono lietuvių (taigi mūsų tikrai yra daugiau nei Marijaus
Mikutavičiaus apdainuoti trys milijonai). 300,000 užsienyje gyvenančių
lietuvių turi Lietuvos Respublikos pilietybę.
Sunku įsivaizduoti žmogų, kuris užsienio lietuvių gyvenimo ypatumus
išmanytų geriau nei daugeliui Šiaurės Amerikos lietuvių
gerai žinoma ambasadorė G. Damušytė. Vienas jos apsilankymo JAV
sostinėje tikslų buvo suprasti ir pasimokyti, kaip išlaikyti
ryšius su po pasaulį be sienų išsiblaškiusiais
savo žmonėmis.
Kartu su Lietuvių Bendruomenių vadovėmis G. Damušytė domėjosi
kitų valstybių patirtimi. Antai Kanados ambasada JAV pasakojo apie
,,Connect Canada” projektą, kuris turėtų tapti visų pasaulio
kanadiečių informacijos šaltiniu ir jungiančiu laidu. JAV
Valstybės departamente lietuviai išgirdo, jog geriausia
bendravimo su savo kraštiečiais pavyzdžiai yra „four I-s
(eyes)” – Izraelis, Italija, Indija ir Airija (arba Ireland
– angliškai). Tai keturios valstybės, iš kurių
reikia mokytis, kaip išlaikyti diasporą aktyvia bet kurios
valstybės gyvenimo srityje.
Ambasadorė G. Damušytė, beje, naujose pareigos tedirbanti vos
kelis mėnesius, teigė, jog Lietuvos URM ketina iš esmės
peržiūrėti ir atnaujinti bendravimą su už Lietuvos sienų gyvenančiais
lietuviais. ,,Globalios Lietuvos” programa turėtų tapti
kokybiškai nauju pasaulio lietuvių apjungimo projektu.
Ypatingai įdomu buvo išgirsti apie jau pradėtą didžiulį darbą,
siekiant išsaugoti užsienyje lietuvių sukauptus archyvus. JAV LB
Archyvų komiteto pirmininkė Dalė Lukienė džiaugėsi pažanga šioje
srityje bei naujausių technologijų naudojimu, registruojant Lietuvos
istorijai svarbius, užsienyje saugomus dokumentus.
Kaip sakė, Kanados LB pirmininkė Joana Lasienė, „be Lietuvos
neišlaikysime lietuvybės pasaulyje, todėl turime būti Lietuvos
dalimi”. Tačiau susitikime išryškėjo ir lietuvių
bendruomenės nuoskaudos. Daugeliui lietuvių padėjusi ir nemažai
lėšų tai pagalbai sukaupusi PLB valdybos pirmininkė skaudžiai
prisipažino, jog „jei yra ubagų pasaulyje, tai Pasaulio Lietuvių
Bendruomenė yra vienas iš jų”. Apie lėšų stygių
užsiminė ir kai kurie kiti susitikimo dalyviai, bet akivaizdu buvo ir
tai, kad trūksta ne tik pinigų, bet ir dėmesio, ypač tiems, kurie
aukojo ir aukoja savo laiką bei lėšas Lietuvos interesams ginti.
Kalbėta ir apie tai, kuriose Baltijos ar Europos šalių
išeivius vienijančiose organizacijose turėtų dalyvauti
lietuviai, taip pat – ar lietuviai gali veikti vieni. Matyti, jog
išeivija jau stokoja ją vienijančio tikslo, kokį ilgus
dešimtmečius turėjo iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Juk
nebuvo lietuviai tuomet turtingesni ar labiau Lietuvos vertinami.
Aišku, kad trumpame susitikime negalima surasti atsakymo į
klausimą, ko tiksliai Lietuva tikisi iš tų, kurie savo ar ne
savo valia gyvena ne Lietuvoje, ir ko išeiviai tikisi iš
Lietuvos. Naivu būtų tikėtis, jog Lietuvos valdžios pinigai ar dėmesys
išlaikytų pasaulio lietuvių bendruomenes, nes jos visų pirma
turi būti reikalingos tiems, kurie gyvena Amerikoje, Kanadoje, Airijoje
ar Jungtinėje Karalystėje... Puikiai žinome, jog valdiški
pinigai ateina su valdiška kontrole, kad ir kokie geriausi
ketinimai bebūtų. Gerai, kad URM rūpi užsienyje gyvenantys lietuviai,
bet jei jiems nerūpės Lietuva, jokios valdiškos programos to
nepakeis.
Ambasadorė G. Damušytė sakė, jog kuriami informacijos sklaidos
kanalai, pasakojantys apie emigrantų gyvenimą. Tikiuosi, jog
pagrindiniais naujų laidų ar straipsnių herojais netaps vien naujieji
išvykėliai. Būtų gerai, kad naujai Lietuvos kartai ir net
naujiems emigrantams būtų papasakota, kiek daug Lietuvai paaukojo
vyresnioji emigrantų karta, kuri niekada nuo Lietuvos neatsiskyrė. Būtų
gerai, jog būsimieji Lietuvos politikai ir diplomatai studijuotų
dokumentus, liudijančius tos kartos konkrečius veiksmus. Tuomet
atsirastų geresnis tarpusavio supratimas ir geresnis suvokimas, jog
Lietuvos laisvė yra labai trapus dalykas, kad vardan Lietuvos valstybės
lietuviai aukojosi ir Vilniuje, ir Washington, DC, ir Kaune, ir
Čikagoje...
Prieš kelis mėnesius kalbinama Vokietijos lietuvių
ambasadorė G. Damušytė teisingai pastebėjo: „Nemanau, kad
lietuvių diasporos įsitraukimas į valstybės gyvenimą priklauso vien nuo
valdžios programų ar strategijų. Pagrindinis veiksnys yra asmeninis
apsisprendimas. (...) kaip sakė poetas Justinas Marcinkevičius:
‘Neliks duonos su druska – liks tėvynė’.”