Simpoziumai turi vykti

Laima Apanavičienė

XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas (PLMKS), vykęs Padėkos dienos savaitgalį lapkričio 26–30 dienomis Pasaulio lietuvių centre, Lemonte, pralėkė kaip viena diena ir jau tapo istorija. Atrodo, kad prieš simpoziumą girdėtos kalbos apie simpoziumo ,,išsikvėpimą”, jo uždarymą – visiškai nepagrįstos. Tokia dalyvių gausa (per 160) vietovių įvairovė (pranešėjai atvyko iš 14 pasaulio šalių), pranešimų temos ir jų turiningumas parodė, kad tokie simpoziumai dar neišsisėmę, kad jie reikalingi tiek išeivijos atstovams, tiek Lietuvos mokslininkams.

Vakaruose jau nuo 1990 metų prasidėjus didesnei migracijai kuriamos naujos ekonominių lietuvių migrantų bendruomenės, tvirtėja nelengvai užmegzti ryšiai tarp senųjų išeivių ir naujųjų imigrantų. Problemų buvo daug ir visokių, tačiau Lietuvoje ilgą laiką valstybiniu mastu nebuvo deramai įvertinti šio spartaus proceso rezultatai, dėmesys santykiams su jau išvažiavusiais lietuviais buvo labai ribotas. Išvažiavai – ir žinokis. Gal tik protų ir mokesčių nutekėjimas buvo įvardytas kaip valstybinė problema.

XIV PLMKS parodė, kad ir Lietuvoje pradedama suprasti, jog palaikyti ryšius su užsienyje gyvenančiais lietuviais – gyvybiškai svarbu, kad būtina pasirūpinti, kad išeiviai išsaugotų kalbą ir taip išliktų lietuviais, kad jie dalyvautų valstybės politikoje. Per tuos šimtą lietuvių emigracijos metų ne kartą patirta, kad išeivijos bendruomenės gali būti veiksminga priemonė, užtikrinant Lietuvos valstybės interesus.

Klausantis šio simpoziumo pranešimų atrodė, kad pagaliau gal ir ne taip greitai kaip norėtųsi, bet vis dėlto nyksta šaltukas tarp išeivijoje ir Lietuvoje gyvenančių žmonių. Tą savo pranešime patvirtino ir Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Respublikos Vyriausybės direktoriaus pavaduotoja Vida Bagdonavičienė, aptardama Lietuvoje darytus tyrinėjimus, kurie parodė, kad 70 proc. šalies gyventojų teigiamai atsiliepia apie užsienyje gyvenančius lietuvius. ,,Ypatingai Lietuvos žmonių yra vertinamos tos valstybės priemonės, kurios skatina paramą vaikų švietimui, mokykloms užsienyje, taip pat Lietuvos gyventojai laukia, kad būtų imamasi priemonių, skatinančių išeivius sugrįžti”, – teigė V. Bagdonavičienė.

Suartėjimas jaučiamas ir peržiūrėjus plenarinių bei mokslinių pranešimų temas: ,,Lituanistinis švietimas Europoje ir Pietų Amerikoje”, ,,Išeivijos archyvai”, ,,Lituanistinis švietimas išeivijoje – problemos ir perspektyvos”, ,,Pagalba Lietuvoje, kaip grįžti į mokyklas vaikams iš užsienio”, ,,Užsienio lietuvių jaunimo studijos Lietuvoje”, ,,Išeivijos studentų stažuotės programa Lietuvoje”, ,,Į tėvynę sugrįžimas” ir t.t. Ankstesniuose simpoziumuose tokios temos (dėl tam tikrų sąlygų) nebuvo net svarstytos.

XIV PLMKS parodė, kad viso pasaulio lietuviai ne tik ieško sąlyčio taškų, bet ir juos randa. Tą rodo naujai gimstantys projektai, kartu daromi moksliniai darbai, atliekami tyrimai. Tai, žinoma, džiugina.

Tą atsirandantį susiklausymą pastebėjo ir Lietuvos Respublikos generalinė konsulė Čikagoje Skaistė Aniulienė, sakiusi, kad šis simpoziumas vienija Lietuvos ir viso pasaulio lietuvius mokslininkus, menininkus, suburdamas juos Lietuvos gerovei.

Smagu tarp dalyvių buvo matyti pirmojo MKS pirmininką prof. dr. Algirdą Avižienį, to simpoziumo organizacinio komiteto pirmininką, buvusį Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininką Bronių Nainį, pirmojo Mokslo ir kūrybos simpoziumo dalyvius ir įkūrėjus. Iš kuklios pradžios, kuri buvo padaryta 1969 metais Čikagoje, simpoziumas išaugo į reikšmingą įvykį. Naujiems laikams padiktavus naujas sąlygas iškilo klausimas: ar reikia toliau tęsti simpoziumų ruošimą užsienyje, kai pati Lietuva gali suorganizuoti simpoziumus, o valstybė – juos paremti? Tačiau čia pat galvoji, kad tokie simpoziumai suteikia galimybes patiems užsienio lietuviams pažvelgti į savo pasiekimus, pasidalinti savomis patirtimis, aptarti savo problemas bei poreikius ir taip pat pateikti Lietuvai savo patirtį bei požiūrius, suformuotus gyvenant svetur. O tokių užsienyje gyvenančių mokslininkų, kurie noriai padeda Lietuvai, tikrai nemažas būrys.

Įdomi prof. Algirdo Avižienio atidarymo metu išsakyta mintis apie simpoziumų diferenciaciją. Jo manymu, Čikagos simpoziumas galėtų būti kaip Lietuvos ir išeivijos mokslininkų, menininkų apsikeitimas, o simpoziumai, vykstantys Lietuvoje, turėtų tapti magnetu, skatinančiu sugrįžti pasidalyti savo patirtimi užsienyje gyvenančius ir dirbančius lietuvius mokslininkus. Ar toks pasiūlymas geras – turi nutarti organizatoriai, o gal reikėtų sugalvoti kitokių simpoziumų vedimo formų? Tačiau viena aišku – simpoziumai turi vykti.

Stebėjausi organizatorių veiklumu. Ne juokas tokią minią žmonių pasitikti, suorganizuoti posėdžius ir paskaitas, apgyvendinti, pamaitinti! O kur dar kultūriniai renginiai, pobūviai (apie juos tikriausiai kas nors parašys), kuriems suruošti taip pat reikėjo daug laiko. Pranešėjams buvo suteiktos visos galimybės – visi galėjo naudotis kompiuteriais, internetu, auditorijose buvo pastatyti ekranai. Visi pranešimai buvo filmuojami, tad, reikia tikėtis, organizatoriai paskelbs, kur prireikus galėsime juos susirasti.

Manau, kad ne tik rengėjus, bet ir mus, dalyvius, džiugino gausus klausytojų būrys. Smagu, kad išeivijos lietuviai gausiai rinkosi į paskaitas, aktyviai dalyvavo diskusijose, kėlė rūpimus klausimus. Liūdina tik tai, kad fiziškai nespėta aplankyti visų posėdžių, pasiklausyti visų norimų paskaitų, pabendrauti su simpoziumo dalyviais – tokia perkrauta buvo dienotvarkė.

Tad norisi padėkoti visiems PLMKS organizatoriams už jų didžiulį darbą rengiant šį puikų renginį ir iš kitų simpoziumų tikėtis dar didesnio susiklausymo tarp tėvynėje ir išeivijoje gyvenančių ir dirbančių lietuvių.

Jono Kuprio nuotraukos