Šiandien mančesteriški laikai, o kas po jų?

Dr. Jonas Norkaitis

Iš ekonomikos istorijos žinome, kaip užpraeito šimtmečio viduryje Didžiojoje Britanijoje buvo kuriama pramonė ir kokį gyvenimą turėjo darbininkai. Labai žymus pramonės centras buvo miestas Mančesteris (Manchester).

Šiandien Didžiojoje Britanijoje visai kitoks vaizdas. Ką nors gana panašaus į senąjį Mančesterį galima matyti Brazilijoje, kažkas panašaus šiandien kuriasi ir Europoje. Pavyzdžiui, Lietuvoje. Lietuva nėra vienintelė tokia šalis. Bet tai menka paguoda.

Lietuvos turtuoliams būdinga, kad jie iš vienos pusės – slepia prabangą, kurioje jie gyvena. Miesto ar dvaro rūmai užsklęsti tvoromis ar užuolaidomis (pvz., iš aliuminio plokštelių), kad niekas nepažvelgtų į vidų ir kad ponams nereikėtų matyti aplink lakstančių apskurusių vaikų. Iš kitos pusės – jie neslepia – ar gal negali paslėpti – iškilmių, kurias jie ruošia įvairiomis progomis. Ryškus pavyzdys – išsinuomoti didelį lėktuvą ir su pusantro šimto draugų skristi į Paryžių, ten lėbauti, pernakvoti geriausiame viešbutyje ir kitą dieną, pasigrožėjus Prancūzijos sostine, vėl grįžti į Vilnių. Palieku kiekvienam spręsti, koks tų turtuolių santykis su katalikų tikėjimu. Tačiau žinau atvejų, kad jie nori pašventinimo iškilmių savo naujiems rūmams ar fabrikams. Iškilmes turi atlikti vyskupai. Ir atlikti už dyką. O jei vyskupas prašo paramos senelių prieglaudai įrengti ar išlaikyti, jis žiauriai atstumiamas.

Turtuoliai, žinoma, save laiko elitu. Dėl turto. Na, elitą galima dar ir kitaip suprasti. O turtuoliai – kaip elitas? Prisimenu tokią dainelę: „Man vis tiek pat, lai eina ubagaut, jei nežino, iš kur litą gaut.” Gal tai būtų neblogas „himnas” šitam elitui...

O ta tokia gausi pensininkų, našlaičių, nedaug uždirbančių darbininkų, namų šeimininkių minia? Kas mane stulbina, kad šitie žmonės, neskaitant keleto išimčių, turtuolių elgesiu visiškai nesipiktina, jį priima kaip savaime suprantamą. Niekam ir į galvą neateina, kad turtas įpareigoja.

Kaip ilgai šitokia padėtis gali trukti? Ar galime tikėtis ko nors iš naujojo Seimo? Partijų programose skaitome daug apie mokesčių mažinimą. Taigi naujų lėšų vargstantiems žmonėms padėti nebus. Gal lėšų bus net mažiau. O egzistuoja puiki galimybė, kuria naudojasi tokios valstybės kaip Vokietija, Prancūzija,  Švedija... O gal net visos Vakarų Europos valstybės, kas žino. Bet Lietuvai ta galimybė nepriimtina.

Tai progresyvus asmeninių pajamų apmokestinimas. Vokietijoje progresija siekia 45 proc. pajamoms pasiekus 250,000 eurų nevedusiems ar 500,000 eurų vedusiems. Turbūt neverta gaišti laiko svarstant, kodėl kiekviena iš partijų yra prieš čia minimą mokestį. Gal išimtis būtų krikščionys demokratai. Šiaip ar taip,  Vokietijoje CDU/CSU sukūrė gerovę. Bet gal krikščionys demokratai Tėvynės Sąjungos glėbyje turi tylėti? Šie gi sakosi esą konservatoriai. Bet ką jie konservuoja?

Tad kaipgi yra su tuo status quo konservavimu? Aš bijau, kad ta esama padėtis kinta, ir į blogąją pusę. Žmonės persikelia gyventi į kitus kraštus, nepakęsdami padėties Lietuvoje. Priežasčių yra įvairių. Viena iš jų – bendra visuomenės padėtis ir valstybės padėties netikrumas. Kitas reiškinys – kokia bus dabar auganti karta?  Vienos pradžios mokyklos mokytojas man su nuostaba ir gailesčiu sako, kokie nuožmūs tie septynerių, aštuonerių, devynerių metų vaikiukai, žiaurūs tarp savęs ir su mažais gyvuliukais. Kur priežastis? Atsakymą gavau Kaune, Medicinos universitete. Priežastis – vaikai iš tėvų negauna meilės ir namų šilumos, jaučiasi nuskriausti ir už tas skriaudas „keršija” kitiems. Taigi, po keliasdešimt metų gali būti linksma.

Su kokiomis trumpalaikėmis perspektyvomis turime skaitytis? Emigracija. Dirbančiųjų skaičiaus sumažėjimas. Bendro vidaus produkto mažėjimas.  Sunkumai subalansuoti Lietuvos biudžetą. Didėjantis visuomenės nusivylimas Lietuva. Jau šiandien girdime balsų, kad kai kuriose srityse „prie sovietų” buvo geriau. Balsų, deja, pagrįstų. Nepamirškime – Rusija tik ir laukia progos. Jei tokia proga kokia nors forma atsirastų, kiek bus norinčių ginti Lietuvos nepriklausomybę? Turtuoliams tai gal ir nesvarbu. Jie mokės prisitaikyti prie naujo pono. Tiesa, vienas mažas skirtumas – šiandien jie yra ponai, o tada turės poną... Yra, žinoma, ir keletas pragiedrulių politinėse partijose. Bet jų tiek mažai.

Baigiant, kodėl Lietuvą vis užpuola sunkūs laikai? Prisimenu Balio Sruogos prieš pat Antrąjį pasaulinį karą parašytą dramą „Kazimieras Sapiega”. Sruoga į Sapiegos lūpas įdeda tokius žodžius: „O, nukankintoji tauta manoji,/Šventų smūtkelių raudanti giria,/Leisk ašarom išverkti kruvinom, /Prie tavo kojų visą žemės skausmą.”

Dėkime pastangas ir nenustokime vilties!