Ar Lietuva – represinė valstybė?

GINTARAS VISOCKAS

Oficialus Lietuvos statusas – demokratinė valstybė. Tačiau kai kurie pastarojo meto lietuviškos Temidės žingsniai tarsi byloja, jog Lietuva tampa labiau panaši į represinę valstybę. Tokią nuomonę susidaryti leidžia garsiausios ir daugiausiai triukšmo sukėlusios paskutinių metų baudžiamosios bylos.
Kad lietuviškoji Temidė persekioja, baudžia – nieko nuostabaus. Tokia jos paskirtis, tokia jos prievolė. Tam jai ir skiriamos lėšos iš valstybės biudžeto. Tačiau kai kurios bylos, kuriomis šiuo metu domiuosi, yra paženklintos keistu bruožu. Tą bruožą pavadinčiau noru kuo greičiau teisti, smerkti, bausti, kai persekiojama, baudžiama beveik neatsižvelgiant į gynybos argumentus. Įrodymai, kurių pagrindu persekiojami įtariamieji arba kaltinamieji, vis rečiau atrodo įtikinami. Kartais neginčijamais įrodymais pavadinami vien žodiniai įslaptintų liudininkų pareiškimai. O juk bausmės ir baudos – tikros, milžiniškos.

Štai Lietuvoje tyliai ramiai gyvenę čečėnai sutuoktiniai Gatajev buvo priversti bėgti iš mūsų šalies ir prieglobsčio ieškoti Suomijoje. Šiandien taip ir neaišku, kokios priežastys privertė mūsų VSD vadovybę persekioti Kauno rajone našlaičių vaikų iš Šiaurės Kaukazo prieglaudą įkūrusius Hadižat ir Malik Gatajev. Juk bent jau oficialiai Gatajev veikla – sveikintina: jie globojo keliolika karo Čečėnijoje metu tėvų netekusių mažylių.

Jei našlaičių globa tebuvo priedanga, kuria siekta paslėpti negražius tikslus, belieka spėlioti, kodėl lietuviška Temidė nepateikė jokių įrodymų, jog mažylių priežiūra buvo toli gražu ne pagrindinis Gatajev užsiėmimas. Prisimenant šią daug aistrų sukėlusią bylą akivaizdu tik tai, kad Lietuvos VSD agentai keletą augintinių specialiai skatino pyktis su juos įvaikinusiais Gatajev, o barnius slapta įrašyti į diktofoną. Už tokią veiklą vienai čečėnų merginai buvo siūlomos net materialinės gėrybės – galimybė turėti gerai apmokamą darbą.

O tuos augintinius, kurie nepasidavė lietuviškų džeimsų bondų provokacijoms, baugino deportuosią atgal į Čečėniją. Su vienu VSD provokacijoms nepasidavusiu Gatajev augintiniu buvau pakviestas pasisvečiuoti Suomijoje. Helsinkyje surengtoje spaudos konferencijoje suomių žurnalistams pateikiau savo versiją: kol neturiu duomenų, jog čečėnų našlaičių prieglauda tebuvo priedanga, Lietuvos slaptųjų tarnybų elgesį laikau amoraliu, smerktinu, galimai naudingu prorusiškoms jėgoms Čečėnijoje.

Panašiai žvelgiu ir į terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylą. Jei ši mergina, anot lietuviškos Temidės, tikrai buvo užkietėjusi teroristė, tikrai siekė susisprogdinti Rusijos sostinėje Maskvoje, niekaip nesuvokiu, kodėl lietuviški džeimsai bondai nepasirūpino ją sulaikyti įsigyjant sprogmenis arba atvykus į nusikaltimo vietą? Kur konkretūs, neginčijami Kusaitės kaltę patvirtinantys įrodymai?

Jei pas Kusaitę būtų surastas arba savadarbis, arba profesionaliai sukonstruotas sprogmuo, imčiau tikėti, jog mūsų teisėsaugos pateikti kaltinimai nėra iš piršto laužti. Jei Lietuvos saugumiečiai drauge su Rusijos FSB agentais būtų nusprendę sulaikyti Kusaitę nusikaltimo vietoje, taip pat neturėčiau jokių abejonių. O dabar mūsų teisėsauga Kusaitę persekioja, pasiremdama vien įslaptintų ir neįslaptintų liudininkų žodiniais parodymais. Vaizdžiai tariant, atvejis primena viduramžių laikus, kai užtekdavo kelių anoniminių skundikų žodinių paliudijimų, girdi moteris raganauja, ir netrukus suliepsnodavo inkvizicijos laužas.

Kad įslaptintų liudininkų parodymai dažnusyk yra beverčiai, byloja ir buvusio Rygos OMON milicininko Konstantin Michailov–Nikulin byla. Pirmosios instancijos teismai buvusį omonininką jau nuteisė kalėti iki gyvos galvos, nors įrodymų, jog būtent jis dalyvavo žudant Medininkų pasienio posto pareigūnus, nėra. Nėra nei kaltinamojo pirštų antspaudų, pas jį nerasti ginklai, kuriais buvo nužudyti mūsų pareigūnai, nėra žmonių, mačiusių lemtingąją naktį jį Medininkų apylinkėse. Net vienintelis išlikęs gyvas Medininkų posto pareigūnas tvirtina matęs užpuoliką, nepanašų į kaltinamąjį.

Mūsų prokuratūra turinti tik vieno įslaptinto liudininko pasakojimą, esą šis girdėjo, kaip kažkas jam porino apie Michailov dalyvavimą Medininkų skerdynėse. Tačiau įslaptintas liudytojas neprisimena, kas ir kada jam tai tvirtino. Ir vis dėlto šias nuogirdas lietuviškas teismas priima ,,už gryną pinigą”.

Skandalo būta ir dėl įslaptinto liudininko parodymų, kada lietuviška Temidė nagrinėjo terorizmu kaltinamo airio Michael Campbell bylą. Airį gynusi advokatė Ingrida Botyrienė pranešė, kaip slaptojo liudytojo parodymų besiklausančiai gynybai kilo įtarimų, jog kambaryje, iš kurio savo versiją dėsto slaptasis liudytojas, esama pašalinių asmenų. Gynyba pareikalavo, kad teisėjas išsiaiškintų, ar slaptasis liudytojas tikrai sėdi vienas įslaptintose patalpose, kaip to primygtinai reikalauja Lietuvos įstatymai. Patikrinus paaiškėjo, jog kambaryje sėdi du asmenys – liudytojas ir dar vienas nenustatytas asmuo. Remiantis galiojančiais LR įstatymais, turėjo kilti didelis skandalas, juk tokius dalykus lietuviški įstatymai griežtai draudžia. Tačiau airio bylą nagrinėjęs teisėjas tam nesuteikė reikšmės. Užuot atmetęs liudytojo parodymus kaip nepatikimus arba tendencingus, jis elgėsi taip, tarsi teismo metu nebūta jokio rimto pažeidimo.

Baisiausia, kad tokių keistų bylų sąrašas nuolat ilgėja. Štai jau ir Plungėje gyvenantis Andrius Kaveckas priverstas gintis nuo lietuviškos prokuratūros kaltinimų. Dar nežinia, kuo gali baigtis Lietuvos teismų durų varstymas šiam inteligentiškam, ramiam, Plungėje teisybės ieškotoju pramintam vyriškiui. Juk Kaveckui bandomi primesti sunkūs nusikaltimai. Esą šis aukštąjį išsilavinimą turintis, niekad niekur neteistas, du vaikus auginantis plungiškis, kilus nesutarimams su kitu plungiškiu dėl vadovavimo butų bendrijai būdų, siekė žiauriomis priemonėmis pamokyti savo kaimyną. Kaltinimai skamba įspūdingai: ieškojo asmens, kuris sumuštų kaimyno sūnų, pažemintų kaimyno dukrą, padegtų kaimyno garažą... Gal ir galima būtų rimtai žvelgti į šiuos kaltinimus, jei nežinotume, kas tas asmuo, kurį Kaveckas neva įkalbinėjo atlikti žiaurias nusiklastamas veikas. Ogi liūdnai pagarsėjęs Pavel Iljin.

Pavel Iljin pavardė žvalgybinėmiskriminalinėmis istorijomis besidomintiems skaitytojams turėtų būti seniai žinoma. Šis rusų tautybės LR pilietis pirmą kartą pagarsėjo 2000 m., kai savo ar nesavo noru įsivėlė į šnipinėjimo skandalą. To meto lietuviškoje spaudoje pasirodė pranešimų, kad Rusijos federalinės saugumo tarnybos pareigūnai sulaikė 24 metų Lietuvos pilietį Iljin. Pasak Rusijos slaptųjų tarnybų, Iljin yra Lietuvos VSD agentas ir įtariamas šnipinėjimu amerikiečių labui. Esą šis vaikinas turėjo įsilaužti į Rusijos federalinės saugumo tarnybos kompiuterių tinklus.

Būtina pabrėžti, kad rusiška Temidė Iljin nei teisė, nei sodino į kalėjimą. Tad Rusijos atlaidumas šiuo atveju – labai įdomus. Savo geranoriškumą LR piliečiui Rusija grindė tuo, kad Iljin ,,vis dėlto jiems nepadarė žalos”. Pats Iljin spaudoje neigė šią versiją. Jis teisinosi, jog prisipažinimas išgautas jį nugirdžius.

Toliau – dar įdomiau. Nurimus šnipinėjimo skandalui, Iljin dingo iš Lietuvos. Kur jis gyveno, ilgokai niekas nežinojo. Tik vėliau paaiškėjo, jog jaunuolis apsistojo Švedijoje. Bet 2005 m. jis ir vėl – Lietuvoje. Čia jis patenka į naują, ne itin malonią istoriją: jam pateikiami kaltinimai bandžius nelegaliai įsilaužti į Vilniaus banko kompiuterines informacines sistemas.

2010 m. į viešumą prasiveržė dar viena nemaloni istorija. Iljin apkaltintas tuo, kad sukonstravo specialią klausymosi įrangą su specialia atsiliepimo funkcija. Pasiklausymo aparatūra turėjo būti nelegaliai įrengta viename naktiniame klube Klaipėdoje. Uostamiesčio pareigūnai įtaria, kad nelegali aparatūra naktiniame klube veikė nuo 2008 m. balandžio iki 2008 m. gruodžio. Taip pat manoma, kad už nelegalios aparatūros pagaminimą Iljin sulaukė 2,000 Lt atlygio.

Deja, tai dar ne visas sąrašas istorijų, kuriose minima Iljin pavardė. 2010 m. spalio 19 d. šis vyriškis buvo sulaikytas, nes įtarta, kad jis susijęs su narkotikų gamyba bei platinimu. Teismas leido Iljin suimti 3 mėnesiams. Iljin savo kaltę kategoriškai neigia. Jo nuostata tokia: rasti chemikalai – visai ne narkotikai. Šių 2011 m. sausio 19 d. Iljin paleidžiamas į laisvę.

Taigi kaltinimai Kaveckui grindžiami vien liūdnai pagarsėjusio Iljin parodymais. Beje, Iljin liudijimai čia – labai svarbūs, greičiausiai net lemiami. Pasirodo, jų dėka Kavecką labai paprasta ilgam uždaryti į kalėjimą. Bet ar verta aklai pasitikėti į skandalus nuolat įsiveliančio Iljin tvirtinimais? Bent jau Lietuvos prokurorai mano, jog ne tik verta, bet net būtina.

Prie paskutinių nerimą keliančių faktų derėtų priskirti ir parlamentaro Naglio Puteikio persekiojimus. Parlamentaras gali susilaukti bausmės vien už tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) viešai apibūdino ne itin gražiu epitetu. Užuot puolusi tikrinti, ar tiesą sako Puteikis, kaltindamas Klaipėdos STT skyrių neveiklumu, mūsų teisėsauga pradeda persekioti tą, kuris išdrįso pažerti kritikos. Lietuvos teisėsaugai tarsi nė motais, gerai ar blogai dirba Klaipėdos STT skyrius, jai kur kas svarbiau, ar parlamentaras turėjo teisę pavartoti žodį ,,svoločiai”.

1998–2003 m. leidau priedą apie Lietuvos kariuomenę. Per tuos metus ne vieną kartą teko dalyvavauti vietinės reikšmės pratybose, lankytis visuose be išimties lietuviškuosiuose kariniuose daliniuose. Ne sykį buvau išvykęs ir į užsienį aprašyti tarptautinių pratybų, rengtų Danijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Latvijoje, Lenkijoje ar Estijoje. Tad nenuostabu, kad kartas nuo karto tekdavo susidurti ir su Lietuvos slaptųjų tarnybų darbuotojais. Omenyje turiu pirmiausia Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotojus.

Puikiai prisimenu, kokia nuotaika vyravo tuo metu. Niekas iš kariškių ir specialiųjų tarnybų darbuotojų nedrįso paduoti į teismą net ir pačių tendencingiausių savo kritikų. Nei žurnalistų, nei politikų. Net minties tokios nebuvo. Bent jau tuometinis Lietuvos antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos laikėsi nuostatos: jokių viešų diskusijų, jokių ginčų, jokių teismų.

Šiandien, prabėgus maždaug dešimtmečiui, matome iš esmės pasikeitusią padėtį. STT vadovybė pradeda karą prieš parlamentarą Puteikį, nekorektiškai pavartojusį keletą epitetų. Mano įsitikinimu, tai – labai pavojingas karas. Kuo daugiau jėgų bus skiriama svarstymams, kas kur ištarė aštresnį žodį, tuo mažiau laiko liks stambių finansinių nusikaltėlių gaudymui. Nejaugi šiandieniniam STT vadovui ši elementari taisyklė nėra žinoma?

Gintaras Visockas – Lietuvos žurnalistas, interneto tinklalapio Slaptai.lt steigėjas.