Ar Lietuva – represinė valstybė?
GINTARAS VISOCKAS
Oficialus Lietuvos statusas – demokratinė valstybė. Tačiau kai
kurie pastarojo meto lietuviškos Temidės žingsniai tarsi byloja,
jog Lietuva tampa labiau panaši į represinę valstybę. Tokią
nuomonę susidaryti leidžia garsiausios ir daugiausiai triukšmo
sukėlusios paskutinių metų baudžiamosios bylos.
Kad lietuviškoji Temidė persekioja, baudžia – nieko
nuostabaus. Tokia jos paskirtis, tokia jos prievolė. Tam jai ir
skiriamos lėšos iš valstybės biudžeto. Tačiau kai kurios
bylos, kuriomis šiuo metu domiuosi, yra paženklintos keistu
bruožu. Tą bruožą pavadinčiau noru kuo greičiau teisti, smerkti,
bausti, kai persekiojama, baudžiama beveik neatsižvelgiant į gynybos
argumentus. Įrodymai, kurių pagrindu persekiojami įtariamieji arba
kaltinamieji, vis rečiau atrodo įtikinami. Kartais neginčijamais
įrodymais pavadinami vien žodiniai įslaptintų liudininkų
pareiškimai. O juk bausmės ir baudos – tikros,
milžiniškos.
Štai Lietuvoje tyliai ramiai gyvenę čečėnai sutuoktiniai Gatajev
buvo priversti bėgti iš mūsų šalies ir prieglobsčio
ieškoti Suomijoje. Šiandien taip ir neaišku,
kokios priežastys privertė mūsų VSD vadovybę persekioti Kauno rajone
našlaičių vaikų iš Šiaurės Kaukazo prieglaudą
įkūrusius Hadižat ir Malik Gatajev. Juk bent jau oficialiai Gatajev
veikla – sveikintina: jie globojo keliolika karo Čečėnijoje metu
tėvų netekusių mažylių.
Jei našlaičių globa tebuvo priedanga, kuria siekta paslėpti
negražius tikslus, belieka spėlioti, kodėl lietuviška Temidė
nepateikė jokių įrodymų, jog mažylių priežiūra buvo toli gražu ne
pagrindinis Gatajev užsiėmimas. Prisimenant šią daug aistrų
sukėlusią bylą akivaizdu tik tai, kad Lietuvos VSD agentai keletą
augintinių specialiai skatino pyktis su juos įvaikinusiais Gatajev, o
barnius slapta įrašyti į diktofoną. Už tokią veiklą vienai
čečėnų merginai buvo siūlomos net materialinės gėrybės – galimybė
turėti gerai apmokamą darbą.
O tuos augintinius, kurie nepasidavė lietuviškų džeimsų bondų
provokacijoms, baugino deportuosią atgal į Čečėniją. Su vienu VSD
provokacijoms nepasidavusiu Gatajev augintiniu buvau pakviestas
pasisvečiuoti Suomijoje. Helsinkyje surengtoje spaudos konferencijoje
suomių žurnalistams pateikiau savo versiją: kol neturiu duomenų, jog
čečėnų našlaičių prieglauda tebuvo priedanga, Lietuvos slaptųjų
tarnybų elgesį laikau amoraliu, smerktinu, galimai naudingu
prorusiškoms jėgoms Čečėnijoje.
Panašiai žvelgiu ir į terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylą.
Jei ši mergina, anot lietuviškos Temidės, tikrai buvo
užkietėjusi teroristė, tikrai siekė susisprogdinti Rusijos sostinėje
Maskvoje, niekaip nesuvokiu, kodėl lietuviški džeimsai bondai
nepasirūpino ją sulaikyti įsigyjant sprogmenis arba atvykus į
nusikaltimo vietą? Kur konkretūs, neginčijami Kusaitės kaltę
patvirtinantys įrodymai?
Jei pas Kusaitę būtų surastas arba savadarbis, arba profesionaliai
sukonstruotas sprogmuo, imčiau tikėti, jog mūsų teisėsaugos pateikti
kaltinimai nėra iš piršto laužti. Jei Lietuvos
saugumiečiai drauge su Rusijos FSB agentais būtų nusprendę sulaikyti
Kusaitę nusikaltimo vietoje, taip pat neturėčiau jokių abejonių. O
dabar mūsų teisėsauga Kusaitę persekioja, pasiremdama vien įslaptintų
ir neįslaptintų liudininkų žodiniais parodymais. Vaizdžiai tariant,
atvejis primena viduramžių laikus, kai užtekdavo kelių anoniminių
skundikų žodinių paliudijimų, girdi moteris raganauja, ir netrukus
suliepsnodavo inkvizicijos laužas.
Kad įslaptintų liudininkų parodymai dažnusyk yra beverčiai, byloja ir
buvusio Rygos OMON milicininko Konstantin Michailov–Nikulin byla.
Pirmosios instancijos teismai buvusį omonininką jau nuteisė kalėti iki
gyvos galvos, nors įrodymų, jog būtent jis dalyvavo žudant Medininkų
pasienio posto pareigūnus, nėra. Nėra nei kaltinamojo pirštų
antspaudų, pas jį nerasti ginklai, kuriais buvo nužudyti mūsų
pareigūnai, nėra žmonių, mačiusių lemtingąją naktį jį Medininkų
apylinkėse. Net vienintelis išlikęs gyvas Medininkų posto
pareigūnas tvirtina matęs užpuoliką, nepanašų į kaltinamąjį.
Mūsų prokuratūra turinti tik vieno įslaptinto liudininko pasakojimą,
esą šis girdėjo, kaip kažkas jam porino apie Michailov
dalyvavimą Medininkų skerdynėse. Tačiau įslaptintas liudytojas
neprisimena, kas ir kada jam tai tvirtino. Ir vis dėlto šias
nuogirdas lietuviškas teismas priima ,,už gryną pinigą”.
Skandalo būta ir dėl įslaptinto liudininko parodymų, kada
lietuviška Temidė nagrinėjo terorizmu kaltinamo airio Michael
Campbell bylą. Airį gynusi advokatė Ingrida Botyrienė pranešė,
kaip slaptojo liudytojo parodymų besiklausančiai gynybai kilo įtarimų,
jog kambaryje, iš kurio savo versiją dėsto slaptasis liudytojas,
esama pašalinių asmenų. Gynyba pareikalavo, kad teisėjas
išsiaiškintų, ar slaptasis liudytojas tikrai sėdi vienas
įslaptintose patalpose, kaip to primygtinai reikalauja Lietuvos
įstatymai. Patikrinus paaiškėjo, jog kambaryje sėdi du asmenys
– liudytojas ir dar vienas nenustatytas asmuo. Remiantis
galiojančiais LR įstatymais, turėjo kilti didelis skandalas, juk tokius
dalykus lietuviški įstatymai griežtai draudžia. Tačiau airio
bylą nagrinėjęs teisėjas tam nesuteikė reikšmės. Užuot atmetęs
liudytojo parodymus kaip nepatikimus arba tendencingus, jis elgėsi
taip, tarsi teismo metu nebūta jokio rimto pažeidimo.
Baisiausia, kad tokių keistų bylų sąrašas nuolat ilgėja.
Štai jau ir Plungėje gyvenantis Andrius Kaveckas priverstas
gintis nuo lietuviškos prokuratūros kaltinimų. Dar nežinia, kuo
gali baigtis Lietuvos teismų durų varstymas šiam
inteligentiškam, ramiam, Plungėje teisybės ieškotoju
pramintam vyriškiui. Juk Kaveckui bandomi primesti sunkūs
nusikaltimai. Esą šis aukštąjį išsilavinimą
turintis, niekad niekur neteistas, du vaikus auginantis
plungiškis, kilus nesutarimams su kitu plungiškiu dėl
vadovavimo butų bendrijai būdų, siekė žiauriomis priemonėmis pamokyti
savo kaimyną. Kaltinimai skamba įspūdingai: ieškojo asmens,
kuris sumuštų kaimyno sūnų, pažemintų kaimyno dukrą, padegtų
kaimyno garažą... Gal ir galima būtų rimtai žvelgti į šiuos
kaltinimus, jei nežinotume, kas tas asmuo, kurį Kaveckas neva
įkalbinėjo atlikti žiaurias nusiklastamas veikas. Ogi liūdnai
pagarsėjęs Pavel Iljin.
Pavel Iljin pavardė žvalgybinėmiskriminalinėmis istorijomis
besidomintiems skaitytojams turėtų būti seniai žinoma. Šis rusų
tautybės LR pilietis pirmą kartą pagarsėjo 2000 m., kai savo ar nesavo
noru įsivėlė į šnipinėjimo skandalą. To meto lietuviškoje
spaudoje pasirodė pranešimų, kad Rusijos federalinės saugumo
tarnybos pareigūnai sulaikė 24 metų Lietuvos pilietį Iljin. Pasak
Rusijos slaptųjų tarnybų, Iljin yra Lietuvos VSD agentas ir įtariamas
šnipinėjimu amerikiečių labui. Esą šis vaikinas turėjo
įsilaužti į Rusijos federalinės saugumo tarnybos kompiuterių tinklus.
Būtina pabrėžti, kad rusiška Temidė Iljin nei teisė, nei sodino
į kalėjimą. Tad Rusijos atlaidumas šiuo atveju – labai
įdomus. Savo geranoriškumą LR piliečiui Rusija grindė tuo, kad
Iljin ,,vis dėlto jiems nepadarė žalos”. Pats Iljin spaudoje
neigė šią versiją. Jis teisinosi, jog prisipažinimas
išgautas jį nugirdžius.
Toliau – dar įdomiau. Nurimus šnipinėjimo skandalui, Iljin
dingo iš Lietuvos. Kur jis gyveno, ilgokai niekas nežinojo. Tik
vėliau paaiškėjo, jog jaunuolis apsistojo Švedijoje. Bet
2005 m. jis ir vėl – Lietuvoje. Čia jis patenka į naują, ne itin
malonią istoriją: jam pateikiami kaltinimai bandžius nelegaliai
įsilaužti į Vilniaus banko kompiuterines informacines sistemas.
2010 m. į viešumą prasiveržė dar viena nemaloni istorija. Iljin
apkaltintas tuo, kad sukonstravo specialią klausymosi įrangą su
specialia atsiliepimo funkcija. Pasiklausymo aparatūra turėjo būti
nelegaliai įrengta viename naktiniame klube Klaipėdoje. Uostamiesčio
pareigūnai įtaria, kad nelegali aparatūra naktiniame klube veikė nuo
2008 m. balandžio iki 2008 m. gruodžio. Taip pat manoma, kad už
nelegalios aparatūros pagaminimą Iljin sulaukė 2,000 Lt atlygio.
Deja, tai dar ne visas sąrašas istorijų, kuriose minima Iljin
pavardė. 2010 m. spalio 19 d. šis vyriškis buvo
sulaikytas, nes įtarta, kad jis susijęs su narkotikų gamyba bei
platinimu. Teismas leido Iljin suimti 3 mėnesiams. Iljin savo kaltę
kategoriškai neigia. Jo nuostata tokia: rasti chemikalai –
visai ne narkotikai. Šių 2011 m. sausio 19 d. Iljin paleidžiamas
į laisvę.
Taigi kaltinimai Kaveckui grindžiami vien liūdnai pagarsėjusio Iljin
parodymais. Beje, Iljin liudijimai čia – labai svarbūs,
greičiausiai net lemiami. Pasirodo, jų dėka Kavecką labai paprasta
ilgam uždaryti į kalėjimą. Bet ar verta aklai pasitikėti į skandalus
nuolat įsiveliančio Iljin tvirtinimais? Bent jau Lietuvos prokurorai
mano, jog ne tik verta, bet net būtina.
Prie paskutinių nerimą keliančių faktų derėtų priskirti ir parlamentaro
Naglio Puteikio persekiojimus. Parlamentaras gali susilaukti bausmės
vien už tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) viešai
apibūdino ne itin gražiu epitetu. Užuot puolusi tikrinti, ar tiesą sako
Puteikis, kaltindamas Klaipėdos STT skyrių neveiklumu, mūsų teisėsauga
pradeda persekioti tą, kuris išdrįso pažerti kritikos. Lietuvos
teisėsaugai tarsi nė motais, gerai ar blogai dirba Klaipėdos STT
skyrius, jai kur kas svarbiau, ar parlamentaras turėjo teisę pavartoti
žodį ,,svoločiai”.
1998–2003 m. leidau priedą apie Lietuvos kariuomenę. Per tuos
metus ne vieną kartą teko dalyvavauti vietinės reikšmės
pratybose, lankytis visuose be išimties lietuviškuosiuose
kariniuose daliniuose. Ne sykį buvau išvykęs ir į užsienį
aprašyti tarptautinių pratybų, rengtų Danijoje, Vokietijoje,
Švedijoje, Latvijoje, Lenkijoje ar Estijoje. Tad nenuostabu, kad
kartas nuo karto tekdavo susidurti ir su Lietuvos slaptųjų tarnybų
darbuotojais. Omenyje turiu pirmiausia Lietuvos karinės žvalgybos ir
kontržvalgybos darbuotojus.
Puikiai prisimenu, kokia nuotaika vyravo tuo metu. Niekas iš
kariškių ir specialiųjų tarnybų darbuotojų nedrįso paduoti į
teismą net ir pačių tendencingiausių savo kritikų. Nei žurnalistų, nei
politikų. Net minties tokios nebuvo. Bent jau tuometinis Lietuvos
antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos
ministerijos laikėsi nuostatos: jokių viešų diskusijų, jokių
ginčų, jokių teismų.
Šiandien, prabėgus maždaug dešimtmečiui, matome iš
esmės pasikeitusią padėtį. STT vadovybė pradeda karą prieš
parlamentarą Puteikį, nekorektiškai pavartojusį keletą epitetų.
Mano įsitikinimu, tai – labai pavojingas karas. Kuo daugiau jėgų
bus skiriama svarstymams, kas kur ištarė aštresnį žodį,
tuo mažiau laiko liks stambių finansinių nusikaltėlių gaudymui. Nejaugi
šiandieniniam STT vadovui ši elementari taisyklė nėra
žinoma?
Gintaras Visockas – Lietuvos žurnalistas, interneto tinklalapio Slaptai.lt steigėjas.