Vilkduobės ir spąstai

Petras Katinas

Tą pačią dieną, kai pasaulis sužinojo apie triuškinančią JAV demokratų kandidato Barack Obama pergalę rinkimuose, Rusijos prezidentas Dmitrij Medvedev pareiškė, kad Rusija Lenkijos ir Lietuvos pašonėje, Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje, įkurdins artimojo nuotolio raketų kompleksus „Iskander”. Tuos kompleksus Rusijos imperinė „patriotinė” žiniasklaida giria kaip geriausius pasaulyje, nepažeidžiamus ir t. t. Medvedev nepatikslino, ar tos raketos bus su branduoliniais užtaisais. Be abejonės, toks pareiškimas ir jo laikas pasirinktas neatsitiktinai. Visų pirma, Obama dar nepradėjus eiti savo pareigų duotas ženklas „nesišiaušti” prieš Rusiją ir eiti tokių politikų, kaip buvę Vokietijos ir Prancūzijos vadovai Gerhard Shröder ir Jacques Chirac, kurie tapo vos ne Kremliaus satelitai, keliu. Beje, ne ką toliau nuo tų satelitų nutolo ir dabartiniai Berlyno ir Paryžiaus vyriausieji dirigentai – Angela Merkel ir Nikolas Sarkozy. Jie tai parodė, reaguodami į Rusijos įvykdytą agresiją prieš Gruziją. Maskva, be abejo, atkreipė dėmesį į Obama nedviprasmiškas užuominas, kad jis pasirengęs bendradarbiauti su Rusija. Todėl neatsitiktinai Maskvos dienraštis „Pravda”, komentuodamas Obama išrinkimą, paskelbė komentarą su antrašte, paryškintą didžiulėmis raidėmis, „Aštuoni pragaro metai baigėsi!” Esą tą pragarą kėlė baigiantis kadenciją JAV prezidentas George W. Bush.

Rusijos prezidentas savo pranešime kalbėjo apie pasaulį užgriuvusią ekonominę-finansinę krizę. Jo žodžiais, ta krizė Maskvai nė motais, o Rusija iš jos tikrai išloš ir dar labiau sustiprės. Negana to, Medvedev ypač pabrėžė, kad Rusija niekada nepasitrauks iš Kaukazo. Tai reiškia ne ką kita, o tai, kad užgrobus rusų armijai separatistines Pietų Osetijos ir Abchazijos „respublikas”, Rusija nenurims. Tą rodo ir į Medvedev Pamaskvės vilą pakviesti Azerbaidžano ir Armėnijos prezidentai – esą apsvarstyti dar paskutiniaisiais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais įsiliepsnojusį konfliktą dėl Kalnų Karabacho. Tada žuvo mažiausiai 30 tūkstančių žmonių. Dar daugiau buvo pabėgėlių. Dabar Azerbaidžano SSR priklausęs Kalnų Karabachas yra pasiskelbęs nepriklausoma valstybe ir faktiškai yra Armėnijos globojamas bei išlaikomas. Nepaisant to, kad dabartinis Alijev dinastijos tęsėjas buvusio prezidento sūnus Ilham Alijev, vėl vos ne 99 proc. laimėjęs Azerbaidžano prezidento rinkimus, ne kartą grasino jėga atsiimti Kalnų Karabachą, konkrečių veiksmų tuo klausimu imtis nedrįsta. Nesvarbu, kad jo karinės pajėgos kelis kartus didesnės ir galingesnės už Armėnijos. Mat Armėnija yra pati ištikimiausia Rusijos sąjungininkė Kaukazo regione. Ten įkurdintos ir rusų karinės bazės. Tad dabar Medvedev oficialiai ėmėsi taikdario vaidmens. O iš tiesų sieks visokiais būdais neleisti Azerbaidžanui be Rusijos žinios tvarkyti savo naftos išteklių Kaspijos baseine.

Kuo pasibaigė Rusijos „taikdarių” misija Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, visi žino. O tai, kad vis labiau grūmojantis ne tik kaimynams visokių „Iskanderų” ir „Topolių” raketomis Medvedev pasiskelbia taikdariu, reiškia, kad Kremlius su savo generolais sumanė užlaužti rankas ir Azerbaidžanui. Pirmiausia – pajungti jo naftą. Bet Lietuvai, taip pat ir Lenkijai, Medvedev paskelbtas ketinimas įkurdinti Karaliaučiaus srityje raketų kompleksus „Iskander” yra ne tik karinė grėsmė, bet ir siekis pakeisti jų politiką Rusijos atžvilgiu. Pirmiausia, nebandyti net prieštarauti Europos Sąjungos viduje Maskvos planams. Žinoma, ne tik gąsdinant raketomis. Randama būdų, kaip sukiršinti ir vietos politikus. Štai Lenkijos premjeras Donald Tusk ir jo užsienio reikalų ministras R. Sikorsky užsipuolė prezidentą Lech Kachinsky, kad jis su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi pasirašė deklaraciją dėl pozicijos, kurią turėtų užimti ES derybose su Rusija. Maskva tik trina rankas iš džiaugsmo, matydama Lenkijos premjero ir prezidento susipriešinimą.

Pagaliau pačioje Lenkijoje ir Lietuvoje visi laukia, ar atėjęs į Baltuosius rūmus Obama nepasiduos Rusijos intrigoms. Ypač kaimynų atžvilgiu. Todėl jokiu būdu negalima praleisti negirdomis kai kurių politikos žinovų, konkrečiai – organizacijos „Focus on Family” įspėjimo, skelbiančio, jog Obama laimėjus pasaulyje įsivyraus chaosas, kuriuo pirmiausia pasinaudos Rusija. Pradžiai esą okupuos Ukrainą ir Baltijos valstybes bei smogs Lenkijai. Pretekstas okupacijai toks pats, kaip ir užgrobiant Pietų Osetiją ir Abchaziją: ginti savo piliečius, kuriuos skriaudžia nacionalistai. Juokingai ir demagogiškai atrodo kai kurių Rusijos mylėtojų samprotavimai, kad nevalia kritikuoti Rusijos, puldinėti jos tarptautiniuose forumuose, reikią mokyti ją demokratijos... Tokie pasiūlymai kyla iš pačios primityviausios fantazijos srities. Todėl kad Rusijos gyventojų dauguma, grubiai kalbant, nuo amžių tebėra klusnių avelių banda ir bet kokio piemens botago pliaukštelėjimas jiems – įstatymas. Pagaliau, Kremliaus valdovai nepasikeitė nei nuo Ivano Rūsčiojo, nei nuo Stalino laikų. Juo labiau, kad Vakarų demokratijos tebetūpčioja prieš Rusijos carus, generalinius partijos sekretorius, o dabar – prieš Vladimir Putin ir Medvedev.

Įdomu, kas būtų, jeigu, pavyzdžiui, oficialioji Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ar kitų buvusių kolonijinių valstybių spauda, rašydama apie buvusių kolonijų valstybes, žodį ,,nepriklausomybė” rašytų kabutėse? O išsilaisvinimą nuo kolonizatorių vadintų neteisėtu? Tuo tarpu Rusijos spauda, jos komentatoriai ir politologai, rašydami apie Baltijos valstybes, o pastaruoju metu ir apie Ukrainą bei Gruziją, tai daro kasdien.