mks
A. Pranckevičius apie Lietuvos vaidmenį
ES viduje ir rytų regione

Pranešimas skaitytas XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume Pasaulio lietuvių centre, Lemont 2008 m. lapkričio 29 d.

Ar iš tolo žiūrint Europos Sąjungos (ES) politika šio regiono atžvilgiu atitinka Lietuvos interesus? Ir ar Lietuva veikia veiksmingai ir teisingai šiame regione? Ir jeigu ne, kokie būtų pasiūlymai, patarimai naujai Lietuvos vyriausybei užsienio politikos srityje: kaip Lietuva galėtų dar geriau atstovauti savo interesams ir kaip galėtų išnaudoti ES kaip vieną turtingiausių savo instrumentų?

Tačiau prieš kalbant apie tai, pagalvokime, ar mes iš tikrųjų žinome, kokie yra Lietuvos tikslai, ar esame juos pakankamai aiškiai įvardiję, supratę ir aiškiai atsakę? Ar žinome, kokia yra mūsų vizija, ne tik Lietuvos, bet ir Europos, pasaulio? Akivaizdu, kad Lietuvai įstojus į ES ir NATO Lietuvos užsienio politiką ištiko strateginių tikslų ir vizijos stoka. Žinoma, atsirado keletas naujų uždavinių, kurie lyg ir natūraliai išplaukia iš mūsų įsiliejimo į euroatlantinę erdvę, kaip įsiliejimas į Šengeno zoną, euro įvedimas, su kuriuo šiek tiek problemų turime, ar ES lėšų įsisavinimas, ES ir tarptautinės taikos palaikymo misijos ir dalyvavimas jose. Tačiau tai yra tik tam tikri taktiniai interesai, tik įrankis o ne strategija. ES lėšos yra tik įrankis mums pakeisti gyvenimą Lietuvoje, įvykdyti reformas tam tikrose srityse, bet nėra politika savaime.

Kita vertus, galima pasakyti, kad Lietuva po įstojimo į ES ir NATO pasirinko savo sritį – ES ir rytų kaimynystė. Ir todėl labai aktyviai reiškėsi santykiuose su Rusija, tiek plėtojant demokratiją Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje, pietų Kaukaze, Armėnijoje, Azerbaidžane ir Baltarusijoje, kaip artimiausioje savo kaimynėje. Nesenas Rusijos ir Gruzijos konfliktas rugpjūčio mėnesį atskleidė dar vieną Lietuvos užsienio politikos bruožą — iš prieš tai buvusios gana konstruktyvios ir pragmatiškos valstybės Rusijos atžvilgiu Lietuva tapo griežta Kremliaus kritike. Ir atkreipė daugelio Vakarų valstybių dėmesį savo gana tvirta, principinga ir vertybėmis grįsta pozicija, kai nutarė nesutikti su ES Rusijos bendradarbiavimo sutarties atnaujinimu. Ir nors galima diskutuoti, ar Lietuva pasielgė teisingai, ar ji iš to išlošia, galima klausti, ar nebuvo padaryta diplomatinių klaidų, kodėl vis dėlto nepavyko įtikinti artimiausių diplomatinių partnerių – Lenkijos, Lenkijos, Estijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos — mūsų palaikyti, reikia pripažinti, kad šis epizodas išryškino vis labiau pastebimos ir savimi pasitikinčios Lietuvos užsienio politikos bruožus.

Tačiau ar vis dėlto pilnai išnaudojame savo potencialą ir ar aiškiai suprantame, kokie mūsų tikslai? Ar žinome, kokios ES mes norime ateityje? Ar esame už gilesnę integraciją į ES su bendromis energetikos, emigracijos, kitomis politikomis, už stiprų vaidmenį užsienio ir saugumo bendroje politikoje? Ar vis dėlto esame už tai, kad valstybės narės išlaikytų daugelį svarbiausių funkcijų savo rankose? Ar mums svarbiausias prioritetas ES biudžete yra žemės ūkis, ar mokslas ir tyrimai, inovacijos, naujovės? Ar esame už ES plėtrą, priimant ne tik Turkiją, Kroatiją ir kitas vakarų Balkanų šalis, bet ir ateityje – Ukrainą, Moldovą, galų gale, net ir Rusiją, nors tai nerealu? Ar manome, kad ES turėtų nustoti plėstis ir galų gale aiškiai apsibrėžti savo ribas? Ar norime, kad ES įtrauktų Rusiją į savo procesus ekonomiškai, politiškai, ar norime, kad ES nutoltų nuo Rusijos ir net ją izoliuotų? Ar norime, kad ES užsisklęstų savyje ir galvotų tik apie ES piliečių gerovę, ar vis dėlto tikimės iš ES globalaus vaidmens ir įsikišimo į tokius tarptautinius, globalinius klausimus kaip Izraelio ir Palestinos konfliktas ar karai Afganistane, Irake, galų gale Irano ir Šiaurės Korėjos atominės ambicijos? Ir pagaliau, ar europietiškumas mums reiškia tvirtą tautinį identitetą, grįstą krikščioniškomis vertybėmis, ar tai mums yra atviras, tolerantiškas, įvairiatautis, įvairių tikėjimų ar visų šių vertybių derinys, visuma?

Ar žinome, kokiame pasaulyje norime gyventi? Lietuva yra įvardijusi savo viziją pasaulio mastu. Ar mes norėtume gyventi Davoso pasaulyje, kur dominuoja, klesti ekonominė mobilizacija, vis labiau įgaunanti azijietišką veidą su tokiomis valstybėmis kaip Kinija ir Indija? Ar norėtume gyventi Amerikos pasaulyje, kur su Barack Obama išrinkimu Amerikai pavyksta atgauti pasaulio pasitikėjimą ir ji toliau ima valdyti pasaulio procesus ir kartu su Europa toliau skleisti demokratijos ir laisvos rinkos erdvę? Ar vis dėlto gyvensime civilizacijų konfliktų pasaulyje, kur islamo religinis identitetas meta vis stipresnį iššūkį Vakarų normoms ir kur Amerika, pripažinusi savo pralaimėjimą Irake ir neužkirtusi kelio radikalaus terorizmo plitimui, vis dėlto praranda moralinę lyderystę, o Europa, pavargusi nuo plėtros ir nesugebanti susidoroti su tokiais iššūkiais kaip energetinis saugumas, klimato kaita, galų gale, demografinė krizė, galiausiai suirs ir prasidės Vakarų civilizacijos mirtis? Ar gyvensime baimės pasaulyje, kur nevalstybinės ir sunkiai suvaldomos grėsmės kaip klimato kaita, ligos, epidemijos, finansinės, ekonominės krizės, socialiniai, etniniai konfliktai, galų gale, terorizmas, į kurių rankas vieną dieną paklius atominis ginklas, sukels masines mirtis, paniką ir baimę ir vers visuomenes užsidaryti, vyriausybes riboti žmonių asmeninę judėjimo laisvę, o pasaulinę tvarką, pasaulinę teisę privers subyrėti į šipulius? Tad ar turime atsakymą, kokiame pasaulyje norime gyventi?

Prisipažinkime, kad turbūt ne, tačiau vis dėlto galima drąsiai teigti, kad Lietuva, būdama maža, demokratiška, moderni Europos valstybė nori gyventi taikiame, atvirame demokratijos pasaulyje. Kad jai yra naudinga teisės viršenybė, jai yra naudingos stiprios tarptautinės institucijos, kurios sugebėtų apginti net ir mažiausius savo narius. Lietuvai naudinga ir stipri ir vieninga Europos Sąjunga, kuri sugebėtų spręsti tokius klausimus, kaip energetinis saugumas, migracija, klimato kaita, kurių Lietuva viena niekaip negalėtų išspręsti. Lietuvai naudinga laisva, konkurencinga rinka, nepaisant dabartinės finansinės krizės, kurioje vertinami žmogiškieji ištekliai ir žinios. Kadangi Lietuvai esant labai sudėtingoje geopolitinėje situacijoje, neturinčioje gamtos išteklių, tai yra bene vienintelė išeitis. Lietuvai be galo naudinga demokratijos sklaida Rusijos, buvusioje Tarybų Sąjungos teritorijoje. Ir gyvybiškai reikalinga demokratiška, stabili ir svarbiausia — nuspėjama Rusija, su kuria būtų galima ne tik objektyviai vertinti praeitį, bet ir kartu kurti normalius ateities santykius.

Lietuvai, be abejo, reikalingas stiprus ir lankstus NATO, sugebantis reaguoti į įvairias grėsmes. Tačiau pripažinkime, kad NATO, kaip ir bet kuris sveikatos draudimas, net ir pats brangiausias, negali apsaugoti nuo peršalimo, anginos, gripo, jei pats nesi šiltai apsirengęs ir pats savęs neprižiūri. Todėl NATO tikrai neapsaugos Lietuvos nuo Rusijos grėsmės. Ir nors Lietuvai turbūt negresia karinė grėsmė, kaip Gruzijos atveju, tačiau Rusijos grėsmė Lietuvai pasireiškia daug subtiliau — per informacinę propagandą, per ekonominį spaudimą, energetiką, pagaliau, politinių partijų, artimų Kremliui, finansavimą. Ir tokią grėsmę gali sustabdyti ne NATO, ne ES, o tik pati Lietuvos visuomenė. Stipri ir savimi pasitikinti pilietinė visuomenė. Tad apibendrinant reikėtų pasakyti, kad Lietuvos interesai remiasi lyg ir trimis poliais: stipria Europa, stipriu transatlantiniu ryšiu ir stipria Lietuvos visuomene.

Žiūrint į vieną iš polių — Europos polį, ar vis dėlto Europos politika atspindi mūsų interesus? Iš vienos pusės galima būtų pasakyti, kad taip. Didžiausia Lietuvos ir turbūt visų ES narių pergalė buvo tai, kad po plėtros 2004 metais ES rytų politika užėmė gana svarbią vietą ES politinėje darbotvarkėje. To anksčiau nebuvo. Buvo įkurta Europos kaimynystės politika santykiams su tomis valstybėmis, įkurtas atskiras finansinis instrumentas, kuris nemažai pinigų nukreipė į reformų palaikymą šiose šalyse. Galų gale, Rusijos ir Gruzijos konfliktas leido ES dar ambicingiau įsitraukti į šį regioną. Šiuo metu yra kuriama nauja Europos partnerystės politika, taip vadinama Eastern Partnership. Šią idėją iškėlė lenkai ir švedai ir netrukus Europos komisija gruodžio 3 d. ją pristatys, o gruodžio 11 d. Europos taryba ją turėtų patvirtinti. Ir tai labai svarbus Lietuvos ir kitų šalių laimėjimas, nes ši politika iš tikrųjų bandys sujungti mus su rytų kaimynėmis: Moldova, Ukraina, Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija – į bendrą ekonominę erdvę, sieks su visomis pasirašyti asociacijos sutartį, su kiekviena sudaryti laisvos prekybos sutartį, sieks bevizio režimo ir bandys kurti bendrą energetikos politiką, kur būtų sujungtos tiek šaltinių, tiek tranzito, tiek elektros gavėjų interesai.
Kita vertus, galima teigti, kad ES politika ne visiškai patenkina Lietuvos interesus, kad ji nebuvo pakankamai veiksminga. O pagrindinė problema yra vienybės stoka. Yra akivaizdu, kad ES narės nesutaria dėl daugelio dalykų. Nesutaria, ar Ukrainai bus vietos ES ar ne. Nesutaria dėl lėšų paskirstymo – Viduržemio jūros regiono šalys niekaip nepritaria, kad Rytų regiono šalims būtų skirta daugiau pinigų. Nuomonės pačiu drastiškiausiu būdu išsiskiria ir Rusijos klausimu.  Ir Gruzijos atvejis ypatingai skaudžiai ir atvirai parodė, kad Rusija iki šiol labai sėkmingai naudoja „skaldyk ir valdyk” politiką.

Tačiau nepaisant visų šių akivaizdžių problemų, vis dėlto galima teigti, kad ES rytų politika didžiąja dalimi atspindi Lietuvos interesus ir juos gina daug sėkmingiau, nei Lietuva bet kada galėtų tai padaryti viena. Ir dėl to, manyčiau, kad ES vaidmuo turėtų Lietuvos užsienio politikoje stiprėti. Lietuvos naujoji vyriausybė, mano manymu, turėtų skirti daug daugiau dėmesio mūsų pozicijos ES viduje stiprinimui ir neapsiriboti vien skambiais pareiškimais ar tiesiog jaustis nuskriaustais, kad mūsų neišgirdo, bet tyliai ir preciziškai dirbti užkulisiuose: kurti veiksmingas koalicijas, bandyti įtikinti mūsų Vakarų partnerius, kad mūsų požiūris yra teisingas. Ypatingai šioje vietoje reikia mesti visas diplomatines pajėgas į Vokietiją ir Prancūziją. Tai tos šalys, kurios iki šiol mato visai kitaip mūsų santykius su Rusija, ir tos šalys, kurios yra siaubingai svarbios ES politikai. Be jų nė viena iniciatyva netampa realybe. Be jų neįmanomas kokybinis pokytis mūsų santykiuose su Rusija, be jų neįmanoma bet kokia plėtros perspektyva. Todėl Lietuvai ne tik reikia dirbti su artimiausiomis valstybėmis, kurios mus ir taip gerai supranta, bet ir įtikinti Prancūzijos ir Vokietijos politinį ir diplomatinį elitą, kad mūsų požiūris turi pagrindo.

Ir svarbu užtikrinti tolesnį JAV ir NATO įtvirtinimą Lietuvoje. Ir dar labiau įtvirtinti transatlantinį ryšį tarp Europos ir Amerikos. Nes tai yra ypač svarbu užkertant kelią nuolatinėms Rusijos pastangoms atskirti Europą nuo Amerikos. Tai pastebėjome pastaruoju metu. Rusijos atveju — Rusija pabrėžtinai įvardijo save kaip vienintelę derybininkę šituo klausimu. Galų gale, pats Rusijos prezidentas Medvedev iškėlė naujo saugumo pakto idėją, kuri irgi yra labai pavojinga, jei ji bandys atskirti Europą nuo Amerikos ir bandys susilpninti tokias institucijas kaip NATO.

Kita vertus, labai svarbu ir toliau palaikyti konstruktyvius santykius su Rusija, reikia intensyvinti vizitų diplomatiją su šia šalimi ir siekti, kad galų gale, į Lietuvą atvyktų Rusijos prezidentas. Ir čia sugebėti išlaikyti kritišką laikyseną, bet tuo pačiu siekti palaikyti dialogą. Nes būtent tai stiprintų mūsų poziciją su ES. Tai parodytų mūsų Vakarų partneriams, kad esame patikimi, kad nesame gūdi provincija, kad nesame sukaustyti savo rusofobijos, kad nesame savo istorijos įkaitai, kad mąstome plačiai, kad mes iš tikrųjų esame pakankamai savimi pasitikintys ir visaverčiai Vakarų bendruomenės nariai.

* * *
Arnoldas Pranckevičius po bakalauro studijų Colgate University (NY) ir Paryžiaus politikos mokslų universitete, kur apsigynė magistro laipsnį, 2004–2005 metais dirbo LR Prezidento Valdo Adamkaus patarėju vidaus politikos klausimais. Nuo 2006 metų dirba Europos Parlamente Briuselyje, kuruoja santykius su Rusija, Ukraina ir Baltarusija.

Parengė Dalia Cidzikaitė