Iš anksčiau tirštai lietuvių, gyvenusių Baltimore miesto gatvėje, belikę 
tik dvi lietuvių šeimos, Lietuvių namai ir trys lietuviški kryžiai šalia 
esančiame parkelyje.

Taupumas ir išlaidumas

Juozas Gaila
gaila1@verizon.net

Pokariniai lietuviai pabėgėliai, atvykę į Baltimore miestą, stengėsi apsigyventi tarp senųjų emigrantų, ypač arčiau Lietuvių namų. Tas rajonas buvo nepaprastai patogus: tik už kelių blokų miesto centras, ligoninė, daugybė siuvyklų, kur dirbo daug senųjų emigrantų ir lengvai įsidarbino naujai atvykusieji, ypač moterys. Už keliolikos blokų buvo lietuvių parapijos bažnyčia, kiek toliau nuo centro – Atleto klubo patalpos. Netrūko ir nedidelių žydų maisto, senų baldų ir šiaip rakandų parduotuvių, kur buvo galima ir lietuviškai bei vokiškai susikalbėti. Bet svarbiausia, kad netoli Lietuvių namų buvo ir lietuvio beveik privatus bankelis, kur naujai atvykusieji pradėjo taupyti savo sunkiai uždirbtus centus. Centus, nes juk tada, 1950 m., valandinis uždarbis buvo 75 centai.

Atvykėliai arba dipukai (jie save taip vadino, todėl ir senieji emigrantai pradėjo juos taip vadinti, net nežinodami tų žodžių kilmės ir reikšmės) nuomojo butus ar tik kambarius iš senųjų palyginti pigiai, bet ir patogumai buvo menki. Seniai, seniai tai buvo pasiturinčių amerikiečių rajonas, tad ir namai, nors ir sublokuoti, bet triaukščiai, pritaikyti vienai šeimai, erdviais, aukštomis lubomis kambariais. Pirmiesiems savininkams pasitraukus iš miesto, šį rajoną užplūdo senieji lietuviai emigrantai. Pavertė tuos namus butais, suskaldė kambarius į mažesnius nuomoti. Kai kuriuose ir šeimininkai, ir nuomininkai dalijosi viena maudyne ir tualetu, kitur buvo įrengti nors ir primityvūs tualetai. Ne vienas apsišvarinti traukdavo į mieste dar veikiančias viešas pirtis.

Dipukus, nors atvykusius iš vargingų pabėgėlių stovyklų Vokietijoje, stebino senųjų emigrantų taupumas. Vietoj tualetinio popieriaus – sukarpyti laikraščiai, menkai šildomi butai, labai taupiai naudojamas karštas vanduo. Nors veikė savaitinė lietuviška radijo valandėlė, bet ne visi turėjo radijo aparatus ir klausyti susimesdavo pas kaimyną, radijo aparatą turintį. Dipukai nuostabiai greitai susitaupė pradinei namų pirkimo įmokai ir pradėjo juos pirkti. Tai stebino senuosius emigrantus ir jie be perstojo ne tik įspėdinėjo, bet ir gąsdino, kad šie nežino ką daro, nes vėl ateis „deprešenas” ir jie viską praras, nepajėgdami išsimokėti paskolų. Dipukai dar labiau tuos namus pritaikė nuomavimui ir dauguma per keletą metų juos išsimokėjo, nors po poros dešimtmečių, prasidėjus juodųjų antplūdžiui, turėjo keltis į užmiesčius.

O depresijos baimę vaizdžiai aprašo mano bičiulis, palyginti jaunas lietuvis Andrius Užkalnis, jau senokai gerai įsidarbinęs Anglijoje, didžiausioje žinių bendrovėje pasaulyje – BBC, bet bendradarbiaujantis „Lietuvos ryte”. Štai gabaliukas iš ten:

(...) Suprasime tuos žmones, kuriuos Amerikoje ir Europoje vadino ,,depresijos vaikais” – tuos, kurie išgyveno 1929 m. prasidėjusią ir dešimtmetį trukusią Didžiąją depresiją, didžiausią naujosios istorijos nuosmukį. Tie žmonės visam gyvenimui pasiliko smegeninėje randus, kurių negalėjo suprasti pokario siautulyje užaugę jų vaikai ir anūkai. Tie, kas išgyveno Didžiąją depresiją, kiekvieną kartą, dėdami pinigėlį ant prekystalio, jaučiasi lyg artėdami prie bado ir mirties. Skolintis jiems – tik truputį priimtiniau nei vogti. Tiems žmonėms geriamasis vanduo iš butelio, specialus maistas šunims iš spalvotų skardinių ir vienkartinės sauskelnės buvo ir liko beprasmiško švaistymo, neatsakingumo ir trumparegiškumo požymiai. Daugelio mūsų seneliai ir tėvai yra tokie.

Nebėra jau tarp gyvųjų mūsų senųjų emigrantų, neužmiršusių „deprešeno” baisumų, šlovinusių prez. FDR, išgelbėjusį iš depresijos, ir tvirtinusį, kad Lietuvos valstybingumas tik laikinai nutrauktas. Jų vaikai negyvena taip, kaip jų tėvai, taip, kaip mes negyvename, kaip mūsų tėvai, o mūsų vaikai negyvena taip, kaip mes. Turbūt nesuklysiu teigdamas, kad ir mano karta negyveno kaip tipiški amerikiečiai. Didesnis procentas mūsų mokėsi, leido vaikus į mokslus, geriau įsidarbino, taupiau tvarkėsi, geriau apsirūpino senatve. Kai matydavau savo motiną siuvant mano seseriai sukneles, adant mano tėvo kojines, valant savo sukurtu chemikalų mišiniu rūbus, užuot nešus į valyklą, o tėvą ieškant batsiuvio batams taisyti, galvodavau, kad Amerika niekad nebūtų pasiekusi tokios gerovės, jei visi būtų taip elgęsi.

Iš tikrųjų tai Amerika elgėsi pagal žydų rabino posakį: „Jei aš banke laikau milijoną, tai rūpinuosi ir blogai miegu. Bet jei aš iš banko pasiskolinęs milijoną, tai be rūpesčių gyvenu ir gerai miegu, nes bankas rūpinasi.” Blogiausia, kad Amerikos bankai pradėjo ne tik nesirūpinti paskolintais milijonais, bet net siūlė kuo daugiau jų skolinti. O tai įvyko, kai bankus pradėta kaltinti, kad jie neduoda paskolų mažiau uždirbantiems, gyvenantiems bloguose rajonuose. Net terminas „red lining” buvo nukaltas kaltinant bankus diskriminacija duodant paskolas. Prez. B. Clinton administracija, pasiduodama juodųjų ir liberalų spaudimui, panaikino bankams suvaržymus duodant paskolas, o prez. G. W. Bush, pasivadinęs „compassionate conservative”, tai tęsė. To tik tereikėjo bankininkams. Juk kuo daugiau paskolų išduosi, tuo sėkmingesnis bankininkas būsi ir pats bankas klestės. Namams pirkti paskolas gavo tie, kurie pagal uždarbį negalėjo net ir kuklaus būsto įsigyti, o kiti pirko namus, grubiai tariant, šokdami virš bambos. Jei jų seneliams pakako 2-3 miegamų namo su viena maudyne ir tualetu, šie pirko keturių penkių miegamų namą su septyniomis maudynėmis. O ką bekalbėti apie katedros aukščio lubas, reikalaujančias ugniagesių kopėčių pakeisti elektros lemputes, valyti didžiulius langus! Tokius kambarius turėdamas juk neapsieisi be ant sienų kabinamų, plokščiais ekranais televizorių. Neužteko net tokių, prireikė vadinamo „namų teatro” kambario su dvigubos paklodės dydžio TV ekranais. O virtuvėse reikėjo marmuru dengtų spintelių, nerūdijančiu plienu dengtų šaldytuvų, indų plovyklių. O prie tokio namo juk netiko įprastas automobilis. Va, reikėjo visureigio (SUV), ir ne vieno, ir nesvarbu, kad toje valstijoje retai kada pasnigdavo ir kad jie netilpo dviejų automobilių garažuose. Juk amerikiečiai visada žavėjosi sunkvežimiais, net ir dainos ir filmai buvo kuriami apie ilgų atstumų sunkvežimių vairuotojus. Tad visureigis atitiko amerikiečio svajonę: sėdi aukštai didžiulėje galingoje mašinoje ir žvelgi žemyn į tuos vargšus normaliuose automobiliuose. Prie ausies mobilus telefonas, šalia – puodelis ,,Starbucks” kavos nupirktas už penkinę, tūkstančio vatų stiprintuvas per septynis garsiakalbius perduodantis iš ,,iPod” grotuvo vėliausią, nors be gailesčio sudarkytą muziką, jei tai galima vadinti muzika.

Kaipgi tas amerikietis už tuos namus, mašinas ir visus elektroninius žaisliukus galėjo susimokėti? O labai paprastai. Jo įsigyto namo kaina kilo kaip ant mielių. Ne metais, bet mėnesiais. Taigi pakilus namo vertei be vargo jis gavo ir antrą paskolą. Įvairūs bankai jam veik kasdien siuntinėjo siūlymus įsigyti kredito korteles vis geresnėmis sąlygomis, o kiti siuntė tiesiog čekius, kur tereikėjo įrašyti sumą, iškeisti į dolerius ir pirkti, pirkti. Valdžia net po tūkstantinę padalino ir ne tam, kad jis juodai dienai pasidėtų, bet kad pirktų ką nors ir pagyvintų silpstančią ekonomiką, nors iš tikro tai buvo tik Kinijos ekonomikos palaikymas. Deja, kaip visi geri dalykai baigiasi, taip ir šis gyvenimo būdas pagaliau baigėsi. Ar tik neartėja tai, kuo mus senieji emigrantai prieš 58 metus gąsdino – „deprešenas”? Grįžtu prie anksčiau minėto Užkalnio straipsnio „Lietuvos ryte”:

Laukiau ne mažiau, nei tos dienos, kai ištuštės parduotuvės, parduodančios išpaikintam, nebežinančiam ko norėti vakariečiui visą sielos raminimo asortimentą. Kai neturi darbo ir skaičiuoji kiekvieną centą, mažiau rūpi, ar perkama kava išauginta sąžiningai atlyginant Pietų Amerikos ūkininkams pagal „Teisingos Prekybos” programą. Kai nežinai, kuo susimokėsi kitą mėnesį už butą, mažiau rūpi skalauti išvalgytus jogurto indelius, kad jie būtų tinkamai perdirbti ir neįžeistų Motinos Gamtos bioritmų. Kai reikės rūpintis, kaip apšildyti butą, mažiau rūpės „žmogaus sukurtas ,,klimato atšilimas”, specialus raudonas „iPod” grotuvas, padedantis Afrikai, ir kitokios nesąmonės, kuriomis turtingiausias žmonijos penktadalis pradėjo užsiimti, nes nebebuvo nei tikrų rūpesčių, nei rimtų sunkumų.

Tipiški bedygstantys namai Baltimore užmiestyje. J. Gailos nuotr.