Kanados lietuvės gyvieji paminklai

RAIMUNDAS MARIUS LAPAS

Kadaise lietuvių tirštai apgyventame rajone Mississauga, netoli Toronto, gimė mergaitė vardu Julytė. Augo gatvėje labai keistu pavadinimu – Bob-O-Link. Tokiu netikrovišku, jog lietuvaitę nusižiūrėjęs dailus švedukas net apkaltino ją išsigalvojus – kad tik mergaitės nepasiektų jo meilės laiškučiai. Lankė katalikišką pradžios mokyklą, po to – valdišką gimnaziją. Kaip ir visi pavyzdingi lietuviukai, Julytė klusniai trynė šeštadieninės mokyklos suolą.

Jos tėvas buvo gabus lingvistas: be lietuvių ir anglų, laisvai vartojo vokiečių, rusų bei prancūzų kalbas. Būdamas griežtas, kiekvieną penktadienio vakarą kartu su dukryte skaitydavo lietuviškas knygas. Ko gero, iš tėvo duktė perėmė pagarbą lingvistikai bei literatūrai. Išmoko lietuviškai užtektinai gerai ir dabar be suvaržymų vartoja ją savo tyrinėjimams. Julijos tėvas mirė, kai jai buvo tik aštuoniolika.

Mama – visada linksma, tikras „kompanijos žmogus”, mėgdavo svečius priiminėti. Prie plytos entuziastingai troškinius gamindama ir savęs nenuskriausdavo – dūmelį patraukdavo, vyno pagurkšnodavo, visai užmiršusi, kad svečiai jau prieš valandą tikėjosi susėsti prie stalo. Julija mano, kad šį bei tą gero paveldėjo ir iš savo mamos – įskaitant meilę raudonam vynui. Augo su broliuku, kurį tėvai įsūnijo dar visai mažiuką. Vaikystėje juos visuomet supo naminiai gyvūnai: priglaudė pasiklydusį katiną (kuris pasirodė tikras ilgaamžis – išgyveno dvidešimt metų!), penkerius metus augino žiurkėną.

Ir štai užaugo Julija Šukys – mokslininkė, gabi rašytoja, mylima bei mylinti žmona ir motina, „neišgydoma” lietuvė patriotė. Šiandien turime progą kiek arčiau su ja susipažinti „Draugo” puslapiuose, o netrukus – ir susitikti asmeniškai. Penktadienį, gruodžio 14 d., Balzeko lietvių kultūros muziejuje, Čikagoje, vyks Julijos naujos knygos „Epistophilia: Writing the life of Ona Šimaitė” sutiktuvės.

Pašaukimo jėga stipresnė už viską

Julija rašytoja norėjo tapti nuo pirmos pradžios mokyklos klasės. Pamaldų metu ji rašydavo poeziją bažnytinio biuletenio paraštėse, o lietingomis popietėmis po pamokų – ant „špargalkų”. Pirmos klasės mokytoja įvertino mergaitės gabumus: surinko tuos trupinėlius, suklijavo į sąsiuvinėlį ir aplenkė viršelį tapetiniu popieriumi. Šis jaunos poetės rinkinėlis sėkmingai keliavo per mokytojų rankas. Tačiau pašaukimas rašyti Julijos pragyvenimo šaltiniu netapo iki šiol. Julija prisipažino, jog vis dar viliasi, kad tai kada nors taps tikrove. Gerai, kad jos kantrus vyras vertina savo žmonos siekius, ambicijas, nors pelno horizonte ir nematyti. Ilgus metus Julija apskritai rašydavo anonimiškai. Bet ji – realistė, padėties nedramatizuoja: „Paklauskite bet kurį rašytoją – greičiausiai pasakys, kad sunku iš rašymo pragyventi. Leidybos verslas iš esmės keičiasi, ir kiekvienas rašytojas privalo taikytis prie naujos tikrovės. Tikiuosi, kad viskas tik į naudą, o kol kas stengiuosi rašyti kuo geriausius esė bei knygas.”

Nutarusi siekti daktaro laipsnio Julija pasirinko literatūrą. Dar paskutiniame kurse McGill University Montreal gabi studentė „pro plyšį žvilgterėjo į rašymo jėgą”. Smalsumas kaskart didėjo. Literatūroje juk be galo daug ir paslapčių, ir tikrovės – tai traukte traukė. Anot Julijos, ji „stovėjo ties nuostabaus kanjono pakraščiu – toliau nieko nebesimatė. Norėjo nuodugniai to kanjono paslaptingą gilumą ištyrinėti”. University of Toronto sėkmingai apgynė doktoratą iš literatūros kritikos. Gerai mokėjo tekstus nagrinėti, tačiau... Julija suprato, kad nenori viso savo gyvenimo aukoti akademiniam tekstų nagrinėjimui. Ji pati troško rašyti knygas! „Tikras knygas”, nors tuomet dar ir nežinojo, kokios jos turi būti. „Aš norėjau kurti literatūrą, kurią kiti komentuotų”, – atviravo Montreal gyvenanti rašytoja. Kartu su vyru Sean ji dvejus metus stažavosi Northwestern University Evanston, netoli Čikagos. Būtent tada, anot jos pačios, „ji pradėjo eiti ‘tikros rašytojos’ pėdomis.

Ar laukti įkvėpimo?

Julija dirba penkias dienas per savaitę. Augindama penkiametį sūnų, ji vis dėlto stengiasi pradėti ir baigti savo dieną rašymu. Todėl ji rašo, kai vaikas išeina į mokyklą, tol, kol jis sugrįžta namo. Indai, skalbiniai palieka antraeiliai darbai. Julija žino, kad, jei iškart neatsisės prie darbo stalo, „diena nueis šuniui ant uodegos”. Kartais prabunda naktimis nuo netikėtai užplūdusio minčių protrūkio, tuomet būtina viską iškart užrašyti. Julija patyrė visiems žinomą faktą – „geriausios mintys gimsta, kai kūnas ir protas ilsisi”.

Nors Julija rašo kompiuteryje, redaguoja „senoviškai” – ranka. Išspausdina rankraščio dalį ir pieštuku žymi pastabas bei taiso korektūros klaidas. Paskleidžia puslapius ant grindų, paskui, tarsi šachmatų figūrėles, juos dėlioja, reikalui esant, karpo ir klijuoja. Tas „rankų darbo” etapas dažnai vyksta pasitelkus sūnelio piešinių antrąsias puses ar šiaip „špargalkas”. Procesas gali tęstis net iki mėnesio – galiausiai gimsta naujas rankraščio variantas.

Keliaudama savo mokslinių tyrimų keliais, rašytoja visuomet nešiojasi rankinėje užrašų knygutę, kurioje užrašo, ką pastebėjo, su kuo susitiko, ką naujo sužinojo. Žinutės-pabirutės, brūkšteltos važiuojant traukiniu ar prisėdus ant parko suolelio, dažnai pakliūna į knygos rankraštį be jokių pakeitimų. Anot Julijos, kelionės metu užfiksuotos mintys įneša į kūrybą šviežumo.

Savojo „aš” paieškos

Kalbėdama apie save ir pasirinktą profesiją, Julija pripažįsta, kad pradžioje ją kamavo tapatybės paieškos – ji niekaip nenorėjo vadinti savęs biografe. Kanados lietuvė teigia, kad ji nepasirinko rašyti tokias knygas. Biografijos – kaip meilė ir katinas – pačios ją susirado. Nepaisant, jog autorius – miręs ir jau niekam neberūpi, ką jis norėjo pasakyti, juolab atkurti jo literatūrinį gyvenimą, ji visada jautė, kad biografijos yra tai, ką ji nori daryti.

Pirmos Julijos Šukys knygos „Silence is Death” (,,University of Nebraska”, 2007 m.) pagrindinis veikėjas – Tahar Djaout. Nepaprastai produktyvus (parašė net 12 novelių bei poezijos rinkinių) 39 metų prancūzų kalba kūręs autorius buvo nušautas priešais savo butą Algiers mieste. 1993–1994 m. Alžyre virė daug kraujo praliejęs pilietinis karas. Pati Šukys tuomet gyveno Prancūzijoje ir prisiminė, kaip kiekvieną rytą žiniasklaida pranešdavo, jog naktį buvo išžudyti ištisi kaimai, tačiau nusikaltimų vykdytojai likdavo neišaiškinti. Prieš mirtį Djaout redagavo laikraštį „Ruptures”, kuriame jis su kolegomis pasisakydavo tiek prieš islamistus, tiek ir prieš šalies autoritarinį režimą. Nepaisydamas nuolatinių grasinimų susidoroti, savo vedamuosiuose vyr. redaktorius gynė demokratijos bei atvirumo principus. Jo mėgstamiausias aforizmas buvo: „Tyla – tai mirtis. Jei prabilsi – mirsi. Jei tylėsi – mirsi. Tad prabilk ir mirk.” Djaout prabilo ir už tai sumokėjo savo gyvybe. Po to buvo susidorota su dar maždaug 100 intelektualų – poetų, dainininkų, kino kūrėjų, profesorių, žurnalistų, fotografų.

Julija apie Djaout sužinojo, skaitydama Assia Djebar raštus, kai ruošėsi mokslinei disertacijai. Šios rašytojos pastabos dešimto dešimtmečio pradžioje paskelbtos jau iš egzilio – Prancūzijos bei JAV. Šukys nutarė imtis atsakomybės parengti knygą apie asmenį, kuris jau buvo beveik užmirštas. Tiek kraujo ir sielvarto matė Djaout tėvynainiai, kad Julija, visa tai įvertinusi, pasiryžo pastatyti tokį paminklą, kuris amžiams liks bibliotekų lentynose. Taip gimė „Silence is Death”.

Su savo mirusiais veikėjais kalbasi

Tačiau biografijas Julija rašo netradiciniu stiliumi. Kita disertacijos tyrinėjimų kryptis atvedė Šukys prie Vilniaus geto vartų. Į jos akiratį pateko Antrojo pasaulinio karo metu dar vaikas buvęs, holokaustą išgyvenęs litvakas, rašytojas Icchokas Meras. Jo romanas „Lygiosios trunka akimirką” (angl. „Stalemate”) itin intrigavo. Julija, pradėjusi nagrinėti ir kitų holokausto liudininkų atsiminimus, juose dažnai užtikdavo Onos Šimaitės vardą. Moteris padėdavo gete atsidūrusiems. Šukys parūpo išsiaiškinti, kas buvo ta gelbėtoja Ona Šimaitė.

2000 m. vasarą disertacijos reikalais Šukys nuskrido į Vilnių – norėjo padirbėti sostinės archyvuose bei bibliotekose. Keliai, žinoma, greitai atvedė į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Besklaidydama kartoteką, Julija užtiko apie 100 išrašų, priskirtų Šimaitei. Netrukus jai buvo pristatyta didelė krūva rankraščių.

Jau pirmieji perskaityti laiškai užbūrė jaunąją mokslininkę. „Pamilau tą moterį, jos balsą bei švelnumą. Panorau kuo daugiau apie ją sužinoti, – prisipažįsta Kanados lietuvė. – Kai kuriuos Šimaitės laiškus įtraukiau į savo disertaciją.” Apgynusi mokslinį darbą ir įpusėjusi pirmą knygą apie Djaout, pradėjo „žaisti” su mintimi parengti monografiją apie Šimaitę. „Kai žinojau, jog pavyks gauti stipendijų ir galėsiu apvažiuoti visus reikalingus pasaulio archyvus, nutariau pasinerti į tokį akademinį projektą”, – pasakojo Šukys.

Pradėjusi Antrojo pasaulinio karo metu žydus Lietuvoje gelbėjusios Šimaitės herojišką biografiją, Julija ją rašė tvarkingai, chronologiškai, trečiuoju asmeniu – neįterpė savęs, kaip pirmoje knygoje. Tačiau išlaikyti pasirinkto stiliaus nepavyko. Tekstas atrodė plokščias, beveidis, buvo daug spragų, aibės klaustukų. Po ilgų ir nesėkmingų išbandymų autorė suprato, jog būsimos knygos istorija glūdi judviejų pokalbyje apie Julijos klajones Šimaitės gyvenimo vingiais – su spragomis ar be jų! Ir tada, kai autorė leido sau tapti pasakojimo dalyve, kai jame pasirodė jos ,,aš”, knyga įgavo kvėpavimą.

Julijos knyga apie Šimaitę – ne pirmoji. Šios kuklios lietuvės biografiją yra parengę LR Seimo narys Rimantas Stankevičius bei Šimaitės sūnėnas Kęstutis Kazys Šimas. Iš tų knygų daug žinių pasisėmė ir Šukys, jau nekalbant apie pagalbą jos viešnagių Vilniuje metu. Tačiau Julijos knyga gerokai skiriasi nuo tų, kurios buvo išleistos Lietuvoje – savo profiliu, stiliumi, kalba. Šukys rašė angliškai ir taikė knygą tarptautiniam skaitytojui, jos Šimaitė pasirodė visiškai kitoje šviesoje. O kadangi knygos rankraščiu susidomėjo akademinė leidykla, tekstas ne kartą buvo griežtai redaguojamas. Turinys turėjo būti itin tikslus. Jį smulkmeniškai nagrinėjo istorijos bei moterų studijų žinovai, kol pagaliau buvo patvirtintas knygos išleidimas.

Knyga „Epistolophilia: Writing the life of Ona Šimaitė” sulaukė nemažai gerų atsiliepimų, palankių recenzijų JAV, Kanadoje ir Europoje. „Epistolophilia” nėra tradicinė biografija – kaip ir Šimaitė nėra tipiška Antrojo pasaulinio karo herojė. Tačiau tiksliausią knygos įvertinimą galėsite suteikti būtent Jūs, mielas skaitytojau. Prisimindami Mažvydo žodžius „Imkit mane ir skaitykit”, nukreipkite savo žvilgsnius į Julijos knygą. Tai puikiausia kalėdinė dovana – tiek lietuviams, tiek amerikiečiams draugams. O norintys asmeniškai susipažinti su knygos autore, galės tai padaryti gruodžio 14 d. 7 val. v. Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. O aš noriu palinkėti gabiai literatūrologei, biografijų kūrėjai Julijai Šukys netylėti ir toliau prabilti savo nuostabių veikėjų balsais!