zalg
Profesorius Rimvydas Petrauskas.  Ingos Lukavičiūaukosės nuotr.

Žalgirio minėjimas Lietuvos ambasadoje

ALGIMANTAS GURECKAS

Nors Žalgirio pergalę Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės iškovojo seniai – prieš 600 metų, ją verta prisiminti ir pagerbti, nes ji reikšmingai prisidėjo prie lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės išlikimo iki mūsų laikų. Ši pergalė sustabdė vokiečių veržimąsi į rytus, ,,Drang nach Osten’’, ir užbaigė 175 metus trukusį vokiečių kryžiuočių puolamąjį ir naikinamąjį karą prieš Lietuvą. Buvo išvaduotas Žemaičių kraštas ir Sūduva – pusė dabartinės Lietuvos. Žemaičiai buvo išgelbėti nuo prūsų likimo. Dalis po mūšio 1422 metais nustatytų galutinių Lietuvos sienų išliko iki dabar – siena su Rusijos užgrobtu Karaliaučiaus kraštu nuo Nemuno iki Vištyčio ežero ir dalis sienos su Latvija, kur ji nuo Lenkimų iki Būtingės eina Šventosios upe.

Ši reikšminga Žalgirio pergalės sukaktis šį rudenį buvo paminėta gražiame, istoriniame Lietuvos Respublikos ambasados pastate Washington, DC. Minėjimą, kuris įvyko š. m. lapkričio 17 d. vakare, suruošė Lietuvos ambasada kartu su JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros taryba ir Washington Lietuvių Bendruomenės apylinke.

Minėjimą pradėjo įgaliotasis ministras Rolandas Kačinskas, kuris pasveikino atvykusius į minėjimą ir priminė, kad Žalgirio mūšio sukaktį itin tinkama minėti ambasadoje, Lietuvos diplomatinėje atstovybėje, nes karui su vokiečių ordinu buvo ruošiamasi suderinta Lenkijos ir Lietuvos diplomatine veikla ir mūšio laimėjimas buvo įtvirtintas po ilgų ir sunkių diplomatinių derybų sudarytomis sutartimis.

Svečias prelegentas Rimvydas Petrauskas, Vilniaus universiteto Senovės ir Viduramžių istorijos katedros profesorius, pranešimą ,,Žalgiris: didysis mūšis ir ilga atmintis’’ pradėjo Lietuvos ir Lenkijos pasirengimo karui su vokiečių riterių ordinu apžvalga. Jis praplėtė įgaliotojo ministro Kačinsko priminimą apie diplomatijos reikšmę ruošiantis karui. Tarp svarbių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo diplomatinių laimėjimų prelegentas paminėjo jo sudarytas paliaubas su ordino Livonijos šaka, kurios neleido Livonijos ordinui dalyvauti lemiamame Žalgirio mūšyje.

Prelegentas toliau aptarė apie aštuonias valandas trukusio mūšio eigą, kuris baigėsi Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių sėkmingai įvykdytu ordino kariuomenės apsupimu ir sunaikinimu.

Antroji paskaitos dalis buvo skirta įvertinti, kaip šį mūšį prisiminė jame kovojusios tautos. Tuos prisiminimus kuo toliau, tuo labiau veikė istorikų vertinimai. Ypač buvo pasitikima lenkų istoriko Jan Długosz mūšio atpasakojimu, nes jis buvo itin išsamus, nors parašytas 50 metų po mūšio. Długosz tvirtino, kad lietuviai neatlaikė sunkiai šarvuotų ordino riterių puolimo ir pabėgo iš mūšio lauko. Bėgo neatsigrįždami iki Vilniaus. Lenkai, vieni likę mūšio lauke, narsiai kovėsi, palaužė ir sunaikino visą ordino kariuomenę. Jie vieni laimėjo mūšį.

Lietuviai nesutiko su lenkų istoriko pasakojimu. Jie tvirtino, jog lietuviai tik suvaidino pabėgimą, kad suirtų persekiojančių riterių rikiuotė, nes atskiri, sunkiai šarvuoti riteriai buvo nesunkiai pažeidžiami. Lietuviai sėkmingai įvykdė šį sunkų ir pavojingą manevrą ir lemiamai prisidėjo prie bendros pergalės.

Šis lietuvių ginčas su lenkais atsinaujino XIX šimtmetyje, tautinio atgimimo laikais. Bet kaip prelegentas nurodė, lietuviai neturėjo kronikų ar kitų dokumentų, kuriais būtų galėję remtis, tad atrodė, jog lietuvių istorikai ir visuomenė tik norėjo, kad taip būtų buvę, kaip jie aiškino, o ar taip tikrai buvo, liko neįrodyta.

Ir tik mūsų laikais, praeito šimtmečio viduryje, švedų istorikas Sven Ekdahl, atidžiai peržiūrėdamas išlikusį kryžiuočių ordino archyvą, netikėtai atrado netrukus po Žalgirio mūšio ordino didžiajam magistrui rašytą laišką, kur laiško autorius įspėja ordino vadovą ateityje nepakartoti ,,Didžiojo mūšio’’ klaidos, nepasiduoti lietuvių apgaulei ir neleisti riteriams juos tariamai bėgančius persekioti, kad neišsisklaidytų riterių kautynių rikiuotė.
Dabar viduramžių istorikai pripažįsta, jog šis laiškas pagaliau įrodė, kad Długosz Žalgirio mūšio aprašymas buvo klaidingas, o lietuvių – teisingas. Tai pripažįsta ir dauguma lenkų istorikų, nors Lenkijos mokyklų vadovėliuose dar yra išlikęs Długosz pasakojimas.

Po tikrai įdomios paskaitos prelegentas atsakė į klausimus ir taip dar išryškino mūšio pasekmes. Į klausimą, kodėl po mūšio sudaryta sutartis neatitiko pergalės, prelegentas nurodė, kad reikėjo atsižvelgti į tai, kad nors ir pralaimėjus ordinui jį toliau stipriai rėmė popiežius ir Vokietijos karalius, Romos imperatorius.

Pasibaigus klausimams, prelegentui prof. Petrauskui padėkojo Dalė Lukienė, JAV LB Kultūros tarybos atstovė. Minėjimo dalyviams pasklidus po salę, nemažas jų būrys apspito prelegentą, kuris maloniai bendravo ir diskutavo su paskaitos klausytojais. Minėjimo dalyviai ir tarpusavyje diskutavo apie tai, ką girdėjo, vaišinosi užkandžiais ir kėlė vyno stiklus už protėvių pergalę, kurią paminėjo ir atšventė Jungtinių Amerikos Valstijų sostinėje.

zalg

zalg

zalg
Dalė Lukienė dėkoja prof. R. Petrauskui už paskaitą.