Ar Misiukonį nuteis?
Atsiliepimas į gerb. Zenono Rekašiaus laišką,
išspausdintą ,,Drauge” 2009 m. gruodžio 2 d.
BRONIUS NAINYS
Pirmiausia į gerąją pusę. Rašai: ,,Kadaise išleidęs
Lietuvos kovų ir kančių serijos pirmąją knygą, nesąžiningo žmogaus
buvai apkaltintas, kad skleidi sovietinę propagandą, mažinančią
Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą. Kadangi šitame
šmeižte nebuvo nė krislelio tiesos, kaip mokėdamas gyniau patį
ir įrodinėjau šitokių priekaištų
absurdiškumą.”
Tikslus prisiminimas ir dėmesio vertas šio Paties elgesio man
priminimas. Tačiau ir be to priminimo aš, mielas Zenonai, to
neužmiršau ir niekad neužmiršiu, nes tai buvo man labai
didelė, visokeriopa parama, kurią kiekviena pasitaikiusia proga
privačiai ir viešai aplinkai pasistengdavau priminti ir už ją
Pačiam padėkoti. Tokius padėkos žodžius rasi ir praėjusį mėnesį
išleistoje knygutėje ,,Mano sąlytis su
‘Draugu’”, kurią Pačiam pasiunčiau ir kurią jau
turbūt gavai. O šia proga – dar kartą dėkui. Beje,
pagalbos man vėl gali prireikti, nes tas absurdiškas, nė
krislelio tiesos neturintis šmeižtas, perkeltas į
,,Draugo” sukaktuvinį leidinį ,,‘Draugui’ –
100. Už tikėjimą ir lietuvybę” (,,Vedamasis, sukėlęs
audrą”, psl. 277), ir mano viešas reikalavimas jį
iš šios istorinės knygos pašalinti kol kas
nesulaukėjokioatgarsio. Išeina – prieš penkiolika
metų skelbtas ,,Lietuvos kovų ir kančių istorijos”, o kartu su ja
ir manęs apmelavimas lieka istorijai.
Dabar man priekaištaujanti laiško pusė –
Misiukonis. Priekaištus priimu dėmesin ir bandysiu juos
apsvarstyti, bet nesuvokiu, kodėl mano samprotavimai apie buvusio KGB
pulkininko perdavimą teismui po net 11 metų Panevėžio prokuratūroje
užsitęsusio ikiteisminio tyrimo siejami su Paties didžiule pagalba man?
Tad šį klausimą palieku tik dar kartą, mielas Zenonai, Pačiam
pareikšta padėka.
Atsiliepdamas ribosiuosi tik Misiukoniu. Tačiau Paties pasakojimas apie
jį ir priekaištai man iš tikrųjų iškelia daugiau
klausimų negu į juos atsako. Teigi, kad mano rašinyje ,,Ar
Misiukonį nuteis” yra daug tiesos, bet pats rašinys labai
neteisingas, nes ,,pasako tik pusę tos tiesos”. Dar kartą jį ir
vėl paties priekaištus perskaitęs, vis dėlto nesuvokiu, kurios
pusės tiesos, dargi net nepagarbą ,,Draugo” skaitytojams
rodydamas, aš būčiau nepasakęs. Tos, kurią Pats bandai jiems
pasakyti? Bet kad ir čia ne tikrovė, nes irgi tik prielaidos.
Sutinku, mano klaida yra teiginys, kad Misiukonį Vidaus reikalų
ministru paskyrė okupantas, bet ir Pats klysti teigdamas, kad jį
paskyrė jau Lietuvą nepriklausoma valstybe paskelbęs Atkuriamasis
Seimas. Nes iš tikrųjų jį į savo kabinetą pasikvietė pirmoji
Nepriklausomos Lietuvos premjerė, jau dabar kelintą kartą teismo
pripažinta KGB bendradar bė Kazimira Prunskienė, manyčiau, kaip KGB
pareigūną kolegą.
Koks iš tikrųjų buvo to paskyrimo tikslas? Juk kas gali žinoti,
kad tik dėl tokio, Paties išmintingu vadinamo sprendimo Maskva
susilaikė nuo bandymo užgniaužti Lietuvos nepriklausomybę nudojant
jėgą? O kažin ar buvusio uolaus okupanto paslaugūno, KGB pulkininko
paskyrimas negalėjo būti bandymas gelbėti nuo atsakomybės kitus kolegas
kagėbistus, kai tokioms ypatingoms pareigoms paskirtas laisvės
kovotojas jų atžvilgiu būtų kitokį požiūrį puoselėjęs? Ir kažin ar taip
jau išmintinga buvo buvusį uolų okupanto paslaugūną skirti
pirmuoju nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministru? O gal tai
buvo Prunskienės apgalvotas, ko gero, su pačiu Misiukoniu sutartas
žingsnis kaip tik jo išsigelbėjimui? Kitokio vėjo pūstelėjimą
pajutus, skubiai šokti per tvorą ir likti su tauta. Taip pat,
kaip ir pati Prunskienė? Ir dar daugelis kitų, vėliau gudriai
išnaudojusių suirutę, milijonus valstybės turto
,,susiprivatinusių” buvusių KGB pareigūnų.
Tačiau, manau, kad toji Paties primenama mano klaida nedidelė, nes
kažin ar milicijos vadas tuo laiku už vidaus reikalų ministrą nebuvo
net galingesnis, nes jis savo rankose turėjo jėgą ir ją, kaip atrodo,
naudojo. Teigi, kad Lietuvos labui. Bet aš toks tikras nebūčiau.
Rašai, kad Misiukonio vadovaujama milicija saugojo ,,Laisvės
lygos demonstrantus, kad niekas jiems netrukdytų”. Galbūt. O gal
tik uoliai dabojo, kad jie nenueitų ten, kur valdžia nenori, ir
nesielgtų taip, kaip valdžia irgi nenori? O ar ne toji pati KGB
pulkininko Misiukonio vadovaujama milicija suiminėjo prieš
Molotovo-Ribbentropo sutartį prie Mickevičiaus paminklo
demonstruojančius Lietuvos laisvės kovotojus, juos tardė, kai kuriuos
vežiojo po miškus, vidurnakty juos ten išmetė ir paliko.
Girdėjau skundų ir apie jų apspardymą.
Taip pat žinau, jog muitininkus Medininkuose išžudė Omonas
iš Rygos, sakai, Misiukoniui atsisakius tokį įsakymą vykdyti.
Kieno įsakymą? Tačiau jeigu iš tikrųjų taip buvo, mano klausimas
būtų, kodėl tai sužinojęs Misiukonis muitininkų negynė, savo
vadovaujamam Omonui neįsakė juos saugoti taip pat, kaip saugojo Laisvės
lygą? Jeigu jis iš tikrųjų buvo su tauta.
Girdėjau tas pačias Paties minimas kalbas ir apie automatą ant
Misiukonio stalo. Bet kodėl su tuo pačiu automatu ir kita jo turima
jėga nebuvo jis su tauta prie televizijos bokšto, kur Lietuvos
patriotai nuogomis rankomis stojo prieš tankus ir prarado
keturiolika taurių lietuvių gyvybių? Taip pat nesimatė jo su ta pačia
tauta nei prie Seimo, nei prie Spaudos rūmų? Tad apie kokius Misiukonio
ordinų vertus nuopelnus galime kalbėti?
Būdinga ir, aišku, Misiukonį teisinanti ir Paties nurodyta
Misiukonio į KGB gretas pasukimo priežastis: per 1941 m. sukilimą
baltaraiščių sušaudytas jo, tada dar dviejų metų
berniuko, tėvas. Sutinku, nepaisant, kokia būtų buvusi priežastis,
sukilėlių elgesys nepateisinamas. Čia aš su Tavim. Tačiau taip
pat nepateisinu ir už tai Misiukonio pasirinkto atpildo,
savanoriškai jungiantis į nusikalstamą organizaciją KGB,
okupanto įrankį, vykdantį žiaurų smurtą, kankinimus, žudynes
prieš laisvės siekiančią lietuvių tautą, nesiskaitant su
priemonėmis.
Pagal tokią ,,teoriją”, kokį kelią aš turėjau pasirinkti,
kai trečią karo dieną Linkuvoje kitataučiai komjaunuoliai pagavo
keturis gimnazistus, išsikvietė okupanto karinį dalinį, atidavė
jiems tuos jaunuolius, o šie, nusivežę prie Pakruojo dvaro, juos
sušaudė? Tarp jų ir mano 17 metų brolį. Tačiau nė minties man
nebuvo sukti Misiukonio pasirinktu keliu. Žydų žudynėmis
šlykštėjausi tada ir tokį pat jausmą nešiojuosi
šiandien.
Tad į paties priekaištus mano atsakomojo svarstymo
išvada: kaltindamas mane skaitytojams nepasakius visos teisybės,
jos, mielas Zenonai, nepasakei nei Pats. Kaip matai iš mano
samprotavimų, tavo teiginiai irgi tik svarstytinos prielaidos, taigi ir
neįrodančios, kad Misiukonis savo okupantui teiktas paslaugas per
nusikalstamą KGB organizaciją, į kurią, beje, neverčiamas, vien tik
savo valia įstojo, ypač dalyvavimą sunaikinime paskutinio Lietuvos
partizano Kraujalio, būtų atpirkęs. Todėl manau, kad jo bylos
atidavimas teismui pagrįstas ir tokiam prokurorų sprendimui pritariu.
Ir tik apgailestauju, kad toks kelias nebuvo pasirinktas vertinant visų
kitų KGB tarnyboje okupuotoje Lietuvoje buvusių atžvilgiu. Ir kuris
iš jų savo nuodėmes atpirko, sprendimas turi priklausyti ne kam
nors kitam, bet tik Nepriklausomos Lietuvos valstybės teismui.