Petronėlė Orintaitė
(„Jurgis Tauragis”)
Nekrologas Salomėjai Nėriai
Ak, vieną kart pavasarį
Tu dar svajojai drąsiai,
Kad Nemuno pavėsiuose
Naujom dainom žydėsi!
Tos dienos tau – kaip paukščiai!
Kaip vyšnių pražydėjimas!
O taip skubėjai džiaugtis,
Mažute Salomėja!
Mylėdama gyvenimą –
Gyventi nemokėjai...
Ak, Viešpatie, ar galima
Pralenkt palaidą vėją?
– Dainuoti be altorių –
Žirgais pajodinėti...
Jaunystė – jausmų rojai
Žvaigždėm išrašinėti!
Tu džiūgavai pavasarį
Per amžius būti jauna!
Bet – vieną žiaurų vakarą
Svajonėm apsigauni...
Gėlė Paryžiaus gatvėje –
Tik dvidešimtis sū!
Juk pasakų baladėje –
– Numirti nebaisu!
Širdis tavo sudegino,
Palaužė vėtra vairą...
Argi garbė apakina?
– Puikios poetės gaila...
Tau Dievas davė talentą
Ir mes – tavim tikėjome –
O tu – pamėgai melą tą
Ir giesmę pavergėjų!
Gražu – senelių pasakos
Advento vakarais...
Bet melas, jeigu sako kas,
Kad – rojus čion ateis!
Klastingos ėjo kalbos tad,
Ir mums širdis virpėjo –
Vergystės tinklas gaubėsi...
– Džiaugeisi, Salomėja!
Gyvenimas tarybinis –
Žmogėdrų maro siaubas:
Žmogus, lyg velnio įnamis,
Prieš galvažudį klaupiasi...
Visų dievų ir šventnamių
Tėvų išsižadėki!
– Dantis sukandę kentėme,
O buvo graudžiai gėda!
Tai Lietuvą jie pasmerkė
Ištremt į Kazachstaną...
– Pagelbos nieks neras varge,
Kad Judas – brolis mano
Į Sibirą keliavome,
O tu – himnus giedojai,
Tu – siūlei saulę Stalino
Ir budeliui vis plojai...
Ak, tėviškės dirvonuose
Paplūdo šventas kraujas,
Kada lietuvis kovėsi
Prieš azijatų gaują!
Kalėjimuose kankinami,
Gyvais lavonais laidoti –
Veidų neatpažinome...
– Tokia tarybų laimė ta...
Ligoniai, moters, kūdikiai
Vagonuose užkalti...
O tu – į Maskvą nulėkei
Su skrybėlaite kalta...
Gyvenime ieškodama,
Tu – pragaran paklydai...
O žemė – tavo motina
Dabar kaukuolėm žydi!
Mes keikėme kaip raganą,
Deja, buvai dar gyva!
– Į tokią baisią pragarmę
Pakliuvo Lietuva!
Rasojo tėviškių laukai –
Visi, kaip vienas verkėm...
– Argi galvos jau netekai
Tarybų laimės verge!
Tėvynę mynei kruviną
Ir budelį globojai
O mes kraujuose parklupome
Be rankų ir be kojų.
Ir gal paskui tu graužeisi
Dėl 30 skatikų?
– Visvien prakeikta amžiuose:
Tau vardas – išdaviko!
Gal būt širdis atsivertė,
Kaip latrui niekadėjui?
Juk ir tava dalis karti
Savų atsižadėjus...
Matei tėvynę verkiančią,
Tremtinių ešaloną...
Graudi buvo sesers kančia
Merkinėj ar Veliuonoj...
Išvydai melą per vėlai:
Atgal užverti vartai...
– Pasmaugė jie tave tyliai,
Nedavę žodžio tarti...
Mažute Salomėja,
Brangi drauguže mano,
Bulvaruose San Mišelio
Ir – kloniuos Palemono...
Kaip pumpuras švelniausias
Lapelis ramunėlės...
Širdis – gryniausio aukso,
Tik – pėdos klydo smėly...
Ak, miela mano Salomėja –
Mums talento taip gaila!
Blaškeis su „Trečio fronto” vėjais,
Namuose paklysti – kvaila...
Tu dainavai pavasarį,
Mylėjai saulę šviesią –
Baltais sparnais kas vakarą
Plaštakė lėks į liepsną...
Varginga tavo geiša,
O Eglė – karalienė!
Tavo gėlėm apkaišėm
Vasario šventės dieną!
O tavo „Pabučiavimas”!
O – „Don Žuano meilė”...
– Atmintinai dainavom mes –
Ak, Salomėja gaila...
Štai, vėl pakyla diemedžiai
Ir linksta baltos rožės –
Negrįši tu mums – dievaži:
Beržai kapynuos ošia...
Sulauksime pavasario –
Tėvynėn laisvo kelio!
– Tavęs tik neberasime
Nei diemedėlio žalio...
Ilsėkis žemėje šaltoj –
Bažnyčios varpas tau
negaudžia...
Nereikia tau giesmės šventos,
Tik – pasaką paseksiu
graudžią...
Almaus išleista 1947 metais Vokietijoje