Jono Kuprio nuotrauka
Laima Zavistauskienė
Pranešimas skaitytas Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume,
Pasaulio lietuvių centre, Lemonte, IL 2008 m. lapkričio 27 d.
„Trečiosios bangos” Amerikos lietuviai susiduria
su specifinėmis psichologinėmis problemomis, iškylančiomis jiems
gyvenant svečioje šalyje. Adaptacijos metu patiriamas kultūrinis
šokas, anglų kalbos barjeras, papročių ir tradicijų
skirtingumas, specifinė amerikiečių bendravimo kultūra, atsiskyrimas
nuo gimtųjų namų ir artimųjų, socialinės padėties pasikeitimas –
tai emigrantams gerai pažįstamos problemos, kurios daro įtaką emigranto
psichinei sveikatai.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per 17 nepriklausomybės
metų iš Lietuvos išvyko daugiau nei 330,000 lietuvių.
Neoficialiais duomenimis šie skaičiai būtų žymiai didesni.
Nežiūrint į tautiečių išvykimo mastus, psichologine svetur
gyvenančių tautiečių gerove iki šiol menkai domisi Lietuvos bei
išeivijos psichologai, mokslininkai, tyrinėtojai. Tuo tarpu
būtinybė atkreipti dėmesį į šias problemas yra akivaizdi:
išeiviams trūksta profesionalios lietuvių specialistų pagalbos
ir šviečiamojo pobūdžio psichologinės informacijos gimtąja
kalba. Psichologams, psichoterapeutams, baigusiems studijas Amerikoje
ir pasiryžusiems dirbti su lietuviais, stinga patirties dirbant su
emigrantams būdingomis psichologinėmis problemomis. Trūksta tarpusavio
bendradarbiavimo su lietuvių psichologais ir psichoterapeutais
Amerikoje ir Lietuvoje. Nėra duomenų bazės, apibendrinančios
statistikos, kuria naudojantis būtų galima naudoti lietuvių emigrantams
tinkamus intervencijų modelius, kurti prevencines programas, informuoti
ir šviesti lietuvių visuomenę, glaudžiau bendradarbiauti su
Amerikos profesionalais, gerinti psichologinio darbo kokybę.
Šiame straipsnyje aptarsiu psichologinės adaptacijos stadijas,
būdingas prisitaikant prie naujos šalies ir kultūros, bei
įvardysiu Amerikos „trečiabangiams” būdingus psichinės
sveikatos sutrikimus. Taip pat paminėsiu jau vykdomus
socialinėspsichologinės pagalbos projektus bei aptarsiu dar
neišnaudotas psichinės „trečiabangių” sveikatos
prevencijos ir stiprinimo galimybes.
Šis straipsnis nėra mokslinė studija. Tai greičiau
bandymas atkreipti šiapus ir anapus Atlanto dirbančių
psichologų, mokslininkų, tyrėjų dėmesį į neužpildytą psichologinės
pagalbos lietuvių emigrantams nišą, pasidalinti patirtimi,
paskatinti tarpusavio bendradarbiavimą.
Stresoriai
Emigracija – psichologiškai ir emociškai sudėtingas
procesas. Palikdamas tėvynę būsimas emigrantas išgyvena
prieštaringus jausmus: nerimą, liūdesį, pyktį, viltį, džiugesį,
baimę... Iš vienos pusės, žmogus yra nusivylęs socialine ir
politine santvarka, pasipiktinęs korupcija valdžioje, pavargęs nuo
nežinios ir neužtikrintas savo, artimųjų, vaikų ateitimi. Iš
kitos pusės, jis viliasi sukurti geresnį gyvenimą svetur, įgyvendinti
Lietuvoje neįgyvendintus tikslus: įgyti išsilavinimą, pasiekti
finansinio stabilumo, padaryti karjerą, sukurti saugią ateitį sau ir
vaikams. Tačiau garantijos, kad viltys ir lūkesčiai išsipildys
nėra. Kankina nerimas, liūdesys, nežinios baimė...
Atvykęs į Ameriką, lietuvis susiduria su naujais, savitais sunkumais,
būdingais gyvenant tik emigracijoje: gimtosios šalies ir
gimtosios kalbos „praradimas”, atsiskyrimas nuo
šeimos, artimųjų ir draugų netekimas, dažnai radikalus
socialinės padėties pasikeitimas, socialinis atskirtumas bei
diskriminacija, tradicijų, kultūros, bendravimo normų nežinojimas,
stresas ir įtampa darbe, vienatvė, paviršutiniški
tarpusavio santykiai, greitas gyvenimo ritmas, konkurencija tarp pačių
lietuvių, vertybių krizė. Tai priežastys, kurios sukelia įtampą ir
stresą, žalojančiai veikia ne tik psichinę, bet ir fizinę žmogaus
sveikatą. Neieškant profesionalios pagalbos, kyla grėsmė rimtai
susirgti ne tik žmogaus dvasiai, bet ir kūnui.
Adaptacinio laikotarpio sunkumai
Adaptacijos laikotarpis ir jo metu vykstantys procesai – tai dar
vienas sudėtingas išbandymas emigranto kelyje. Nors šių
procesų intensyvumas ir kokybė priklauso nuo individualių aplinkybių,
žmogaus asmeninių savybių, patirties, vis dėlto jie būdingi visiems
emigrantams, nepriklausomai nuo šalies, tautybės, lyties
išsilavinimo ir pan.
Pagal dr. Dennis Hunt (1998) prisitaikymo teoriją, atvykusieji į
Ameriką išgyvena keturių prisitaikymo/adaptacijos prie naujos
šalies ir kultūros etapų laikotarpį.
Pirmasis etapas – atvykimo arba medaus mėnesio etapas.
Šiuo metu atvykėliai išgyvena pakilius, džiugius jausmus,
nes kliūtys bei trukdžiai, susiję su atvykimu, nugalėti.
Priešakyje – nauji įspūdžiai bei geresnio gyvenimo viltys.
Jau šiame laikotarpyje žmogus ima jausti kylančią įtampą, nerimą
dėl daugybės nežinomų dalykų, kalbos barjero, kultūros bei tradicijų
nežinojimo. Tačiau šie išgyvenimai kol kas nevyrauja.
Antrasis etapas – realybės. Dabar pradedama aiškiai
suvokti, kad lūkesčiai ir realybė skiriasi. Atsiradus daugeliui
buitinių kliūčių, kurias privalu įveikti (darbo, mokyklų, butų
paieškos, nuomos mokesčiai ir kt.) didėja suvokimas, kad
svečioje šalyje yra daugiau sunkumų nei tikėtasi. Stiprėja
nusivylimo, praradimo, nepasitenkinimo jausmai. Kyla pyktis tiems,
kurie pasakojo apie geresnį gyvenimą ten, namuose, ir tiems, kurie jau
dabar gyvena geriau čia. Suvokus, kiek išbandymų laukia
realybėje, dažnas ima gailėtis padaryto sprendimo išvykti, ima
lyginti savo šalį su dabartine, ją idealizuoti, ilgėtis namų,
artimųjų, draugų.
Trečioji fazė skiriama į dvi atšakas. Priklausomai nuo asmenybės
charakterio, temperamento, išsilavinimo, auklėjimo, būdo bruožų,
gebėjimo prisitaikyti, vertybių ir nuostatų sistemos, – vieni
pasuka taip vadinamu derėjimosi, kiti – atsiskyrimo keliu.
Pirmieji imasi iniciatyvos nugalėti kliūtis, mokosi kalbos, kuria naujų
pažinčių, draugysčių ratą. Šie žmonės nepamiršta
išgyventų/išgyvenamų sunkumų, išbandymų,
patirtų/patiriamų praradimo traumų, bet su jomis susitaiko. Kartu jie
sutelkia savo energiją svajonėms siekti, tikslams įgyvendinti.
Antrieji, pasukę atsiskyrimo keliu, išgyvena vienatvės,
atsiskyrimo jausmus. Jie jaučia apatiją, praranda iniciatyvą,
atsiskiria nuo draugų, pažįstamų, nuo visuomenės. Šiems žmonėms
dažna depresija, nerimas. Jie jaučiasi nelaimingi dabartyje bei liūdi
dėl prarastos praeities, lieka prisirišę prie senų įpročių ir
atsisako juos keisti. Tokiems emigrantams sunku priimti
iššūkius, susikurti naują socialinį tinklą, prisitaikyti
prie naujų kultūrinių normų ir taisyklių. Jie dažnai pyksta ant savęs
ir kitų, kritikuoja sistemą, jaučiasi nesuprasti ir nepriimti.
Ketvirtoji stadija taip pat skiriama į dvi atšakas. Tie, kas
sėkmingai įveikė derėjimosi fazę, pereina į integracijos (tautinio
tapatumo išlaikymas ir kartu gebėjimas dalyvauti daugumos
kultūroje ir visuomenėje) fazę. Jos metu toliau stiprėja pasitikėjimas
savimi, įgijus naujų įgūdžių ir žinių. Patiriama sėkmė toliau stiprina
savigarbą, skatina saviraišką, aiškų savo vaidmens
suvokimą, gebėjimo valdyti savo gyvenimą, pojūtį. Žmonės įsijungia į
naują kultūrą, neprarasdami savo tautinių šaknų, kultūros. Jie
perduoda asmeninių ir tautinių vertybių sistemą savo vaikams, tuo
užtikrindami savo gyvenimo prasmingumą ir tęstinumą. Jie, galima
sakyti, įgyja dvi tėvynes – vieną, kurioje gyvena dabar, kitą,
kurioje gimė ir augo.
Deja, tie, kuriems nepavyko konstruktyviai spęsti iškilusių
problemų ankstesnėse adaptacijos stadijose, pereina į paskutinę –
marginalizacijos (padėtis, kai žmogus arba žmonių grupė praranda savo
pradinį tautinį tapatumą ir savo tautinės mažumos paramą, tačiau
neįgyja pakankamai įgūdžių ir/arba visaverčio pripažinimo kitoje
– paprastai daugumos – grupėje) – fazę. Jos metu dar
labiau įsitvirtina neigimo, priklausomybės, bejėgiškumo jausmai,
toliau skatinantys asmenybės destrukciją. Žmogus jaučiasi tarsi būtų
tarp dangaus ir žemės: jis nepritapo Amerikoje, bet ir Lietuvos jau
nebegali pavadinti namais.
Dažniausi „trečiosios bangos” lietuvių psichinės sveikatos sutrikimai
Nors atrodytų, kad atvykėliai patiria daug daugiau psichologinių
problemų nei vietiniai JAV gyventojai, statistika rodo, kad būtent JAV
gimusiems gyventojams yra dažniau diagnozuojami depresijos, nerimo ir
panikos atakų sutrikimai nei už JAV ribų gimusiems. Valstybinės
sveikatos apklausos tyrimų (National Health Interview Survey, 1999)
duomenimis, asmenų, gimusių JAV ir užsienyje, susirgimų depresija
procentas yra atitinkamai 31.3 ir 29.0. Nerimo sutrikimai – 37.5
ir 26.6, panikos atakos – 33.8 ir 23.5. Šie skaičiai be
abejonės neatitinka tikrosios padėties dėl keleto svarbių veiksnių:
dauguma imigrantų neturi sveikatos draudimo ir finansinių galimybių
gydytis, todėl jie paparasčiausiai neįtraukti į apklausas. Kita
priežastis – daugumoje kultūrų, tai iš dalies tinka ir
lietuviams, į psichinės sveikatos problemas žiūrima kaip ne į
pirmaeiles, dažnai gėdingą dalyką, kuris turi būti sprendžiamas
savarankiškai arba padedant artimiesiems, dvasininkams,
bendruomenės autoritetams. Todėl dažnai žmogus kreipiasi pagalbos į
psichologus tik jau kaip reikiant prispaudus bėdai. Tačiau dažniausiai,
ko gero, didžioji dauguma taip niekada ir neatveria specialisto
kabineto durų.
Deja, neturime oficialių statistinių duomenų apie per paskutinįjį
dešimtmetį iš Lietuvos emigravusių tautiečių psichinės
sveikatos sutrikimus, jų dažnumą ir priežastis. Toliau pateiksiu savo
pastebėjimus, padarytus remiantis trejų darbo metų su lietuviais
emigrantais patirtimi.
Į Čikagos vakariniame priemiestyje įsikūrusią psichologinių
konsultacijų agentūrą „Choices”, kur teikiama pagalba
lietuvių kalba, dažniausiai kreipiasi vidutinio amžiaus lietuviai
klientai, tarp kurių vyraujja moterys. Dažniausios problemos –
nuotaikos, nerimo, somatoforminiai sutrikimai.
Šių sutrikimų priežastys pačios įvairiausios: destruktyvūs
santykiai šeimoje, vaikųtėvų nesutarimai, vaikų problemos
mokykloje, adaptacijos problemos, finansinis stresas, pykčio valdymo
problemos, neištikimybė. Labai dažnos emocinės ir elgesio
problemos, kylančios dėl darbo. Moterys, dirbančios „su
gyvenimu”, t.y. prižiūrinčios pagyvenusius žmones ištisą
parą, ir vyrai – tolimųjų kelionių vairuotojai, dažnai skundžiasi
esantys vieniši, atitolę nuo gyvenimo, atskirti nuo visuomenės,
šeimos. Juos kamuoja nerimas, sutrikusi nuotaika, padidėjęs
irzlumas.
Nuotaikos sutrikimų kategorijoje vyrauja depresija, kylanti dėl
beviltiškumo ir bejėgiškumo, liūdesio ir tuštumo
jausmo, nepasitenkinimo atliekama veikla, nuovargio, fizinio
išsekimo. Dažna depresijos priežastimi tampa simbolinė,
įsivaizduojama netektis, patiriama dėl išsiskyrimo su mylimu
žmogumi, praradus darbą, patyrus bankrotą. Žinant, kad depresija yra
dažniausias suaugusių žmonių psichikos sutrikimas, būtų naudinga turėti
statistinius duomenis, kiek ji dažna tarp „trečiabangių”
lietuvių. Žinome, kad tie lietuvaičiai, kurie kreipiasi pagalbos į mūsų
agentūrą, yra tik lašas jūroje, palyginus su tuo, kokiai daliai
mūsų tautiečių tos pagalbos reikėtų.
Bendras nerimo sutrikimas pasireiškia kasdieniu nerimu ir
rūpesčiu dėl įvairiausių įvykių ir reiškinių, įkyriomis mintimis
ir įtampa, kylančia dėl nežinios, sudėtingų socialinių ir darbinių
ryšių. Tai taip pat dažnas mūsų klientams diagnozuojamas
sutrikimas.
Trečioji kategorija – somatoforminiai sutrikimai. Jie būdingi
vyresnio amžiaus žmonėms, kurie dėl sutrikusios nuotaikos, nerimo,
įtampos patiria somatinius simptomus. Šie simptomai, dažnai
ilgai ir nesėkmingai gydyti medikų, neatneša pagerėjimo. Tokie
klientai, dažnai atkakliai ieškodami ligos priežasčių, patiria
nemalonių konfliktų su gydytojais, jaučiasi nesuprasti šeimos,
palikti vieniši ir įbauginti savo ligos. Vis dėlto šie
sutrikimai nėra vyraujantys ir yra būdingi daugiau vyresnio amžiaus
žmonėms, turintiems nusistovėjusį, dažnai konservatyvų požiūrį į
psichologiją.
Priklausomybės ir adaptacijos sutrikimai būdingi nedidelei pagalbos besikreipusių lietuvių klientų daliai.
Ką daryti?
Taigi yra pakankamai priežasčių, dėl ko reikėtų atkreipti dėmesį į
psichologinę lietuvių emigrantų gerovę. Džiugu, kad šia linkme
jau vyksta tam tikri judėjimai, įgyvendinami projektai. Lietuvos
psichologų iniciatyva veikia nemokama psichologinės pagalbos linija
internetu „Psichologinė pagalba žmonėms, paliestiems
emigracijos” (www.psyvirtual.lt), Čikagoje panašiu
principu veikia „Paguodos telefonas” (1-866-438-7400),
kurio savanoriai kartą per savaitę keletą valandų budi prie telefono,
teikdami psichologinę pagalbą lietuviams. Tų pačių savanorių iniciatyva
kuriama „Psichologinės ir dvasinės pagalbos draugija”, kuri
suburs JAV gyvenančius profesionalus ir savanorius, dirbančius
psichologinėje, socialinėje bei sielovados srityse (čia minima Draugija
buvo įkurta šio simpoziumo metu – Red.).
Nepaisant šių gražių, bet pavienių iniciatyvų (kurių
greičiausiai yra ir daugiau, bet mes vieni apie kitus nežinome),
norėtųsi daugiau bendradarbiavimo tarp šalių, pasidalijimo
informacija, patirtimi. Tai padėtų suvienyti ir derinti veiklą,
pagerinti darbo kokybę. Psichologai turėtų sukrusti, paimdami pavyzdį
iš kitų Lietuvoje ir išeivijoje gyvenančių profesijų
atstovų – mokytojų, istorikų, menininkų, inžinierių, medikų,
kurių bendradarbiavimo dėka išeivijoje gyvuoja bendri projektai,
palaikoma lietuviškumo dvasia, tobulėja profesinis
meistriškumas.
Laima Zavistauskienė MS, LPC – profesionali psichinės sveikatos
konsultantė, psichoterapeutė, psichologijos srityje dirbanti nuo 1994
m. Iki išvykstant į JAV dirbo vaikų psichologe Kaune. Amerikoje
baigė psichologijos magistrantūros studijas National Louis University
(IL) ir šiuo metu dirba psichinės sveikatos konsultante ,,World
Relief DuPage” organizacijoje, teikiančioje socialines ir
psichologines paslaugas emigrantams ir pabėgėliams, bei psichoterapeute
privačioje agentūroje ,,Choices, Inc.” Laima yra American
Counseling Association (ACA) ir Illinois Mental Health Counseling
Association (IMHCA) narė.