Puer natus est nobia

Vytautas-Antanas Dambrava

Kinų Šviesiausios Imperijos kronikoje yra toks įrašas: „Viešpataujant Tcheou dinastijai, dvidešimtais Tchao-Wang metais, ketvirtojo mėnesio aštuntą dieną, šviesa pasirodė pietryčių pusėje. Toji šviesa nutvieskė karaliaus rūmus. Monarchas buvo nustebintas to nepaprasto spindesio ir, pasišaukęs rūmų išminčius, juos išklausinėjo, ką visa tai galėtų reikšti. Tie jam parodė senus rankraščius, kuriuose kalbama apie būsiantį tokį įvykį: ženklas reiškiąs gimimą didžio Šventojo Vakaruose, jo religija būsianti įvesta ir šio karaliaus imperijoje...”

Istorijoje yra buvę žmonių, kurie sakėsi kilę iš Dievo arba kad jie patys yra dievai ar Dievo pasiuntiniai. Tačiau Kristus buvo vienintelis, kurio atėjimas į pasaulį buvo visuotinai pranašaujamas. Ne tik Senojo Testamento pranašai, bet ir visas anų laikų pagoniškasis pasaulis buvo pilnas prielaidų, įtaigų ir ženklų apie Išganytojo atėjimą. Platonas ir Sokratas kalba apie „logos” ir apie ateisiantį didžiausią pasaulio išminčių. Virgilijus poezijoje aprašo nekaltą mergelę, besišypsančią savo kūdikiui; su ja pasibaigs sunkus geležies amžius. Pranašės sibilės irgi skelbė atėjimą karalių karaliaus, kurį žmonės turės priimti ir išpažinti, kad galėtų būti išganyti. Konfucijus taip pat pranašavo Šventojo atėjimą. Ir Jonas Krikštytojas buvo balsas, šaukiantis tyruose: „Taisykite Viešpačiui kelią. Tarp Jūsų yra tas, kurio jūs dar nepažįstate. Aš esu nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio...”

„Šiandien gimė Kristus, šią dieną pasirodė Išganytojas. Šiandien angelai gieda aukštybėse ir džiūgauja archangelai. Šią dieną teisieji džiaugiasi ir gieda: Garbė Dievui aukštybėse, Aleliuja!”

Šie žodžiai yra paimti iš grigališkojo himno, kuris Kūčių naktį yra giedamas jau kone pusantro tūkstančio metų. Jie tyliąją Kalėdų naktį naujai atgimsta mūsų širdyse. Žvaigždė visus mus drauge veda iki Betliejaus prakartėlės, o angelo balsas skelbia džiugią naujieną: ,,šią naktį mums gimė Išganytojas; Jis yra Viešpats Dievas.” Tik pagalvokime: Išganytojas gimė mums!

Skaistybė gimsta purviname tvartelyje. Tas, kuris vėliau save vadino „Gyvenimo Duona, nužengusi iš dangaus”, guli ėdžiose, vietoje, kur gyvuliai ėda. Prieš kelis šimtmečius žydai lenkėsi prieš aukso veršį, o graikai – prieš asilą, garbindami kaip Dievą. Dabar asilas ir jautis lenkiasi prieš kūdikėlį Dievą. Jį atsiprašydami.

Niekas pasaulyje negalėjo nė pagalvoti, kad Tasai, kurio valia saulė šildo žemę, pats būtų to reikalingas, kad du gyvuliai savo kvapu šildytų jo kūnelį; kad gimtų nuogutėlis tasai, kuris aprengia žole laukus ir juos puošia gėlėmis; kad Amžinasis Žodis būtų nebylys; kad Visagalybė būtų vystyklais suvystyta, o pats Išganymas prisiglaustų prakartėlėje.

Žmogumi tapęs Dievo Sūnus atėjo į savo pasaulį per užpakalines tarnų duris. Dievybė visuomet praeina pro ten, kur jos mažiausiai laukiama.

Ėdžios ir kryžius buvo dvi kraštutinybės Išganytojo gyvenime. Jėzus pasitenkino prakartėle, nes „jiems nebuvo vietos užeigoje”. Ir Jis prisiėmė kryžių, nes Jo karalystė buvo ne iš šio pasaulio. Pažemintas, įeidamas į šį pasaulį, ir atmestas iš jo išeidamas, Jėzus gyvenimo pradžioje prisiglaudė svetimame tvartelyje, o gyvenimo pabaigoje Jo kūnas rado prieglaudą svetimame kape. Du gyvuliai buvo prie Jo, gimstant Betliejaus prakartėlėje, du piktadariai supo Jo kryžių Kalvarijoje.

Ir tik dvi žmonių klasės rado kelią į Kūdikį Dievą: piemenėliai ir išminčiai – prastuolėliai, kurie nieko nežinojo ir nieko nesuprato, ir tie, kurie suprato, jog jie visko nežino.

Betliejus tapo jungtimi tarp dangaus ir žemės: Jėzuje įsikūnijo Dievas ir žmogus. Et Verbum caro factum est... Ir Žodis tapo Kūnu ir gyveno tarpe mūsų. Kas matė Jį, jau matė dangiškąjį Tėvą.

Betliejuje gimęs Jėzus turi gimti žmonių širdyse. Ką gi padėtų, jei Kristus gimtų nors ir tūkstantį kartų Betliejuje, o negimtų kiekvieno mūsų širdyse ir mes netaptume Dievo vaikais?

Kaip „piemenėliai vargdienėliai” renkamės Šventąją Naktį prie eucharistinės Jėzaus prakartėlės. Jį garbindami ir šlovindami. Neškime Jam širdies dovanas: savo darbo vaisius, savo vargus ir džiaugsmus, savo kentėjimus. Pravirkdami drauge su Juo, pelnykime Jo dangiškosios šypsenos malonę.

Žvelkime su pasitikėjimu ir džiaugsmu į lietuvių tautos ateitį, minėdami Išganytojo gimimą tarp mūsų. Priimdami Jo gležną kūnelį į savo širdies prakartėlę, džiaukimės, giedokime ir Jį šlovinkime. Tebūnie Jis mūsų valdovas, kad žemėje viešpatautų taika geros valios žmonėms.