Svarstant Lietuvos pilietybės klausimą
būtina nesusipriešinti
ALGIMANTAS S. GEČYS
Jei paklaustume užsienyje gyvenančių lietuvių, koks klausimas
šiuo metu išeivijos žiniasklaidoje yra opiausias, ilgai
negalvoję jie atsakytų: Lietuvos pilietybės išlaikymas, priėmus
gyvenamojo krašto pilietybę. Gerokai ilgiau jie svarstytų, kaip
į klausimą atsakyti, kaip tai būtų galima įvykdyti, nepažeidžiant
Lietuvos Konstitucijos? Kaip, priimant gyvenamosios užsienio valstybės
pilietybę ir priėmimo metu prisiekiant visapusišką lojalumą
gyvenamam kraštui, visa tai savyje suderinti nesijaučiant
veidmainiu?
Nėra abejonės, kad apklausoje nuomonės, kaip spręsti dvigubos
pilietybės klausimą, įvairuotų. Vieni siūlytų referendumo būdu pakeisti
Lietuvos Konstituciją, kiti tam griežtai priešintųsi,
aiškindami, kad referendumo surengimas iš Lietuvos
valstybės pareikalautų ypatingų pastangų bei didelių išlaidų.
Primintų, kad naujai atkurtos nepriklausomos Lietuvos patirtis su
referendumais prastoka – nuo 1995 metų Lietuvoje subliuško
13 referendumo iniciatyvų. Surengti devyni referendumai, iš
kurių pavyko vos du. Iš pavykusių referendumų vienas lietė
sovietinės kariuomenės išvedimą iš Lietuvos, antras
– pritarimą narystei Europos Sąjungoje.
Kitos nuomonės šalininkai siūlytų dvigubos pilietybės klausimą
dar kartą palikti spręsti Lietuvos Respublikos Seimui, jam priimant
įstatymus, nepažeidžiančius dabartinės Konstitucijos, taip patenkinant
ir Lietuvos Respublikos prezidentę, ir Lietuvos Konstitucinį Teismą
(KT). Taigi kad ir kaip aiškintume, reikia gerai apgalvoto
saliamoniško sprendimo. Sprendimo, nesupriešinančio
Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių, nepažeidžiančių ir
nesusilpninančių esamų (Lietuvos įstatymais su išeivija
formalizuotų) Lietuvos institucijų, su išeivija dirbančių
komisijų veiklos.
Ieškant to „saliamoniško sprendimo” privalu
atsižvelgti ir į LR prezidentės Dalios Grybauskaitės išsakytą
nuomonę, jog „Pilietybė yra ištikimybės priesaika
valstybei”. Prezidentės teigimu, „Pilietybės klausimai nėra
lengvi. Šiaip dvigubą pilietybę, kaip fenomeną, naudoja labai
retai ir labai nedaugelis valstybių. Tai visiškai
nereiškia, kad ji yra būtina... Lietuviu svarbiausia jaustis.
Žinoti, kur tavo tėvynė, jai būti naudingu ir jai padėti. O su pasu ar
be – čia yra atskiras klausimas” (BNS, 2011 m. liepa).
Skatinant Seimą pakartotinai imtis pastangų ruošti Lietuvos
pilietybės sąvokas papildantį įstatymą, nereikia pamiršti, kad
Lietuvos prezidentas turi konstitucinę teisę Seimo primtus įstatymus
vetuoti. Negalima pamiršti ir Lietuvai būdingo įstatymų priėmimą
sunkinančio fakto, kad Seimo priimti ir Lietuvos prezidento
pasirašymui parengti įstatymai yra pateikiami Lietuvos KT
peržiūrai. Mums, gyvenantiems JAV, yra sunkiai suprantamas toks
išankstinis kreipimasis į KT. JAV Kongresas įstatymus priima ir
jie įsigalioja JAV prezidentui įstatymą pasirašius. Praėjus
keliems metams, JAV apeliaciniams teismams konstatavus, kad įstatymas
gali prieštarauti JAV Konstitucijos nuostatoms, JAV
Aukščiausiasis Teismas sutinka bylą svarstyti ir priimti
sprendimą dėl to įstatymo teisėtumo.
Dabartiniu metu JAV veikia dvi organizacijos, siekiančios, kad Lietuvos
pilietybė būtų išlaikyta, išeiviui priėmus gyvenamojo
krašto pilietybę. Laiko atžvilgiu pirmasis įsikūrė JAV Lietuvių
visuomeninis komitetas. Prieš daugelį metų įkurtas konkrečiam
tikslui – perlaidoti VLIK’o pirmininko prel. Mykolo
Krupavičiaus palaikus Lietuvoje, 2007 m. pabaigoje Komitetas savo
veiklą bei sudėtį atnaujino, tolesne veiklos kryptimi pasirinkdamas
„kovą už dvigubą pilietybę”. Komitetas savo veiklą
puoselėja per internetinį laikraštį Biciulyste.com. Jam
vadovauja dr. Rimtautas Marcinkevičius, jo pavaduotoja yra Ligija
Tautkuvienė. „Draugo” vyr. redaktorės Dalios Cidzikaitės
pokalbyje su L. Tautkuviene („Draugas”, 2011 m. rugsėjo 17
d.), ji teigė, kad Komitetas per penkias savaites surinko 16,000
parašų už „dvigubą pilietybę”, kurie buvo įteikti
Seimui ir tuometiniam LR prezidentui Valdui Adamkui. Vėliau, jau
perdavus pirminius parašus, dar surinkta papildomi 2,000
parašų. Neaišku, kas su tais Komiteto įteiktais
parašais nutiko. Prieš maždaug metus daugiau nei
šimtą adresatų pasiekė dr. Marcinkevičiaus plačiai
paviešintas internetinis laiškas, kuriame jis
necenzūriniais žodžiais priekaištavo Pasaulio Lietuvių
Bendruomenės valdybos pirmininkei advokatei Reginai Narušienei,
draudusiai jam peticiją įteikti Lietuvos prezidentui. Prisipažinsiu,
visuomeninėje veikloje darbavusis keturis dešimtmečius, su tokiu
įskaudinančiu asmens užsipuolimu ir nešvankia
kalba susidūriau pirmą kartą.
Šią vasarą Čikagoje ir jos apylinkėse gyvenantys lietuviai įkūrė
visuomeninį sambūrį – Judėjimas Lietuvos pilietybei
išsaugoti. Steigiamasis šio judėjimo susirinkimas vyko
Bernardo ir Reginos Narušių namuose Cary, IL. Tai rodo, kad
Judėjimas buvo kuriamas, turint PLB valdybos pirmininkės
visapusišką palaiminimą, gal net ir jos asmeninį paraginimą.
Vėlesniuose Judėjimo pasisakymuose nestokojama padėkų adv.
Narušienei už jos paramą bei teikiamus nurodymus. Nors Komiteto
atstovė Tautkuvienė viešnios teisėmis dalyvavo Judėjimo
steigiamajame susirinkime, susijungti ar bent suderinti abiejų sambūrių
veiklos nepavyko. Stebėtis dėl to netenka, žinant ryškius
sambūrių vadovų pažiūrų skirtumus. Judėjimas už Lietuvos pilietybės
išsaugojimą pasisako už pilietybės išsaugojimą lietuvių
tautybės asmenims, Komitetas – už visiems Lietuvos teritorijoje
gimusiems, taigi ir svetimtaučiams.
Peršasi klausimas, ar išeivijoje iš viso reikėjo
steigti aukščiau mano paminėtus sambūrius? Kiek vadovų siekė
susireikšminti, juos steigiant? Kiek tikėta, kad griežtais
išeivijos reikalavimais ir už pilietybės išlaikymą
pasisakančiųjų skaičiais išgąsdinsime Lietuvos politikus?
Pamiršta, kad paskutiniuose LR Seimo rinkimuose užsienyje
gyvenančių LR piliečių balsavo tik per 13,000, o renkant prezidentę
– vos per 15,000. Tokiais negausiais skaičiais užsienyje
balsuojant (manoma, kad esama bent 400,000 iš Lietuvos
išvykusių!), jokio Lietuvos politiko neišgąsdinsime. Net
ir Seimo pirmininkės Irenos Degutienės, išrinktos Naujamiesčio
rinkiminėje apygardoje, nenusodinsime. Net jei paskutiniuose Seimo
rinkimuose užsienyje gyvenantys balsuotojai nuo Degutienės būtų
šimtu procentu nusisukę, ji vis tiek Lietuvoje gyvenančiųjų
balsų būtų buvusi išrinkta į Seimą.
Užsienio lietuvių žiniasklaidoje gana dirbtinai sukelta audra dėl
Lietuvos pilietybės išlaikymo netyla. Gaila, kad gausiuose
pasisakymuose daug emocijų, mažoka faktų bei konkretumo. Operuojama
„prigimtinės teisės” į pilietybę ir „meilės
Lietuvai” sąvokomis, neįrodytu teigimu, kad pilietybės niekas
iš asmens neturi teisės atimti. Retai drįstama atskleisti
ir nedviprasmiškai išdėstyti asmeninius interesus dėl
pilietybės išlaikymo. Vengiama kalbėti apie bet kokius
įsipareigojimus Lietuvos valstybei. Į Lietuvos valstybinius interesus,
kodėl dviguba pilietybė neturėtų būti teikiama ar kokie pavojai gali
kilti valstybei jos neribojant, net nebandoma gilintis.
Pamažu pilietybės klausimu varomas kylis ir tarp užsienio
išeivijos „bangų”. Girdisi balsai, kodėl okupacijos
metais Lietuvos teritoriją apleidusiesiems buvo suteikta teisė į
pilietybę, o iš Lietuvos po Kovo 11sios išvykusiems ir
gyvenamojo krašto pilietybę priėmusiems ekonominiams emigrantams
Lietuvos pilietybė atimama. Šiuo atveju ryškiai
painiojamos žodžių „atkurti” ir
„išlaikyti” sąvokos. Pasitraukusieji Antrojo
pasaulinio karo metu privalėjo Lietuvos pilietybę atkurti, savo buvimą
lietuviais įrodyti pateiktais asmens dokumentais. Tik tai
įvykdžius Lietuvos valdžia priėmė sprendimą dėl jų pilietybės.
Išvykusieji iš Lietuvos po Kovo 11sios reikalauja
pilietybės išlaikymo ir perdavimo ateities kartoms be jokių
įsipareigojimų Lietuvos valstybei ar įrodymų. Nekalbama net ir apie
paso galiojimo datų atnaujinimą. Norisi priminti, kad
„tarpukario” Lietuva griežtai ribojo dvigubą pilietybę.
Teko matyti dokumentą, kuriuo lietuvis (apie 1925 metus) atsisakė JAV
pilietybės, kad galėtų užimti postą Lietuvos valsčiaus ar apygardos
administracijoje. Amerikos pilietybės atsisakymą priėmė Užsienio
reikalų ministerijos pareigūnas Ignas Jurkūnas, populiaraus
romano „Kuprelis” autorius, rašęs Igno
Šeiniaus slapyvardžiu.
Skaitant mūsų žiniasklaidoje straipsnius dėl dvigubos pilietybės
išlaikymo, ne vieną nemaloniai nuteikė „Amerikos
lietuvyje” š. m. spalio 13 d. išspausdintas
Audronės Simanonytės straipsnis „Kalbant apie pilietybę, Tėvynę
reikia skirti nuo valstybės”. Skyriuje „Mintys iš
redakcijos” partizanų dainas išeiviams dainuojanti
žurnalistė štai kaip dėstė savo pažiūras:
„Šiandieną ta VALSTYBĖS sąvoka, kuri egzistavo
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, nebeegzistuoja... Tai valstybei,
kurią turime, lietuvių tautos interesai neberūpi. Lietuvos Valstybės
institucija išsigimė. Todėl kalbant apie pamatinius tautai
dalykus tokius kaip pilietybė, tautos identitetas, jos ateities
perspektyva tapatinti Tėvynės ir valstybės nebegalima. Nes tuomet
įvairiausio plauko nusikaltėliai, prasibrovę į valdžią, prisidengia
valstybe kaip Institucija, ją sutapatina su Tėvyne ir priiminėja
sprendimus, naikinančius tautą.”
Susitvarko Simanonytė ir su LR Seimu, pritardama mirusio teisininko
Kęstučio Čilinsko teigimui, kad „Seimas Lietuvoje tapo
kriminalizuota institucija, kurioje priiminėjami įstatymai, vykdantys
tautos genocidą”. Suniekinus valstybę ir Seimą, toliau seka
Simanonytės išpuolis prieš KT. Ji atkreipia specifinį
dėmesį į keturis iš devynių KT teisėjų, dalyvavusių
svarstant dvigubos pilietybės įstatymą. Ji pastebi, kad vieno teisėjo
tėvas buvo žymus Tarybų Sąjungos nomenklatūrininkas, Lietuvos TSR
Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Šio teisėjo sūnaus,
kaip ir kitų trijų pavardėmis išvardintų teisėjų, pagrindinis
„nusikaltimas”, kad jie daktaro disertacijas apgynė Maskvos
Lemonosov universitete. Taip ir norisi žurnalistės paklausti, kur jie
privalėjo disertacijas apginti? Studijuoti ar disertacijų ruošti
lietuvių į Oxford ar Harvard universitetus sovietinis okupantas juk
neišleisdavo! Kodėl, Lietuvai atšventus nepriklausomybės
dvidešimtmetį, Simanonytė tebekiršina tautą? Neabejoju,
kad Simanonytės „mintis” nukreipus link Vladimir
Putin, su dideliu malonumu „išsigimusi”
Lietuvos valstybė vėl būtų priimta „didžiojo brolio”
globon. Ačiū, NE!
Kol užsienio lietuviai žiniasklaidoje Gariūnų turgui būdingais
pareiškimais neįvarė kylio tarp Lietuvoje ir užsienyje
gyvenančiųjų, nepasėjo nesantaikos tarp išeivijos
„bangų”, nesukiršino išeivijos vadovų su
Lietuvos valdžios pareigūnais, yra būtina prislopinti retoriką dvigubos
pilietybės klausimu. Tegul Komitetas ir Judėjimas toliau veikia ne
kovodami tarpusavyje, ne skirtingas pažiūras dėl pilietybės
išsakydami, o telkdami statistinius duomenis bei faktus,
padėsiančius sustiprinti dvigubos pilietybės išlaikymo
argumentus. Savo ruožtu PLB valdybai norisi patarti sugrįžti į anksčiau
turėtas pasitikėjimo ir artimo bendradarbiavimo su Lietuvos valdžios
pareigūnais vėžes. „Lietuvių Chartoje” įamžinta PLB buvo
įkurta ne „mūšiams” su nepriklausoma Lietuva
laimėti, ne būti opozicijoje, o būti instrumentu, vienijančiu bei
derinančiu užsienyje gyvenančių lietuvių ir Lietuvos žmonių pažiūras.
„Chartos” teigimu, „Valstybė yra aukščiausioji
tautinės bendruomenės organizacija”, o „Valstybinė
nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo
sąlyga”.
Siūlau PLB valdybos pirm. Narušienei į PLB veiklos
nuošalę padėti jos JAV įgytą advokatės profesiją. Kaip žinome,
advokato paskirtis yra ginamąjį išteisinti, net jei jis yra
kaltas. Užimamos PLB pirmininkės pareigos neįpareigoja žutbūt
kovoti ir konkrečią bylą ar bylas laimėti. PLB valdybos vadovo pareigos
apima PLB pastangas išlikti ilgamete Lietuvą su
išeivija jungiančia bei vienijančia išeivijos
institucija. Tiek Lietuvai, tiek jos išeivijai būtinas tautinis
solidarumas, kurį „Lietuvių Charta” laiko
,,aukščiausia tautine dorybe”. „Charta”
aiškiai pabrėžia, kad „Visi lietuviai yra lygūs tos pačios
tautos vaikai, tarp savęs broliai.” Tai galioja tiek turintiems,
tiek neturintiems Lietuvos valstybės pilietybę.
Siūlau PLB valdybos pirmininkei kreiptis į Lietuvos prezidentę su
prašymu sukurti nepriklausomą valstybinę ekspertų komisiją,
kuri peržiūrėtų ir praplėsti/pakeisti Lietuvos pilietybę
reguliuojančius įstatymus. Tokioje komisijoje balsą privalėtų turėti
PLB atstovas ar atstovai. Komisijos priimti sprendimai ilgainiui būtų
svarstomi LR Seime, ir Seimo priimtas pilietybę
reguliuojantis įstatymas būtų tvirtinamas Lietuvos prezidento
parašu.