Svarstant Lietuvos pilietybės klausimą
būtina nesusipriešinti


ALGIMANTAS S. GEČYS

Jei paklaustume užsienyje gyvenančių lietuvių, koks klausimas šiuo metu išeivijos žiniasklaidoje yra opiausias, ilgai negalvoję jie atsakytų: Lietuvos pilietybės išlaikymas, priėmus gyvenamojo krašto pilietybę. Gerokai ilgiau jie svarstytų, kaip į klausimą atsakyti, kaip tai būtų galima įvykdyti, nepažeidžiant Lietuvos Konstitucijos? Kaip, priimant gyvenamosios užsienio valstybės pilietybę ir priėmimo metu prisiekiant visapusišką lojalumą gyvenamam kraštui, visa tai savyje suderinti nesijaučiant veidmainiu?

Nėra abejonės, kad apklausoje nuomonės, kaip spręsti dvigubos pilietybės klausimą, įvairuotų. Vieni siūlytų referendumo būdu pakeisti Lietuvos Konstituciją, kiti tam griežtai priešintųsi, aiškindami, kad referendumo surengimas iš Lietuvos valstybės pareikalautų ypatingų pastangų bei didelių išlaidų. Primintų, kad naujai atkurtos nepriklausomos Lietuvos patirtis su referendumais prastoka – nuo 1995 metų Lietuvoje subliuško 13 referendumo iniciatyvų. Surengti devyni referendumai, iš kurių pavyko vos du. Iš pavykusių referendumų vienas lietė sovietinės kariuomenės išvedimą iš Lietuvos, antras – pritarimą narystei Europos Sąjungoje.

Kitos nuomonės šalininkai siūlytų dvigubos pilietybės klausimą dar kartą palikti spręsti Lietuvos Respublikos Seimui, jam priimant įstatymus, nepažeidžiančius dabartinės Konstitucijos, taip patenkinant ir Lietuvos Respublikos prezidentę, ir Lietuvos Konstitucinį Teismą (KT). Taigi kad ir kaip aiškintume, reikia gerai apgalvoto saliamoniško sprendimo. Sprendimo, nesupriešinančio Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių, nepažeidžiančių ir nesusilpninančių esamų (Lietuvos įstatymais su išeivija formalizuotų) Lietuvos institucijų, su išeivija dirbančių komisijų veiklos.

Ieškant to „saliamoniško sprendimo” privalu atsižvelgti ir į LR prezidentės Dalios Grybauskaitės išsakytą nuomonę, jog „Pilietybė yra ištikimybės priesaika valstybei”. Prezidentės teigimu, „Pilietybės klausimai nėra lengvi. Šiaip dvigubą pilietybę, kaip fenomeną, naudoja labai retai ir labai nedaugelis valstybių. Tai visiškai nereiškia, kad ji yra būtina... Lietuviu svarbiausia jaustis. Žinoti, kur tavo tėvynė, jai būti naudingu ir jai padėti. O su pasu ar be – čia yra atskiras klausimas” (BNS, 2011 m. liepa).

Skatinant Seimą pakartotinai imtis pastangų ruošti Lietuvos pilietybės sąvokas papildantį įstatymą, nereikia pamiršti, kad Lietuvos prezidentas turi konstitucinę teisę Seimo primtus įstatymus vetuoti. Negalima pamiršti ir Lietuvai būdingo įstatymų priėmimą sunkinančio fakto, kad Seimo priimti ir Lietuvos prezidento pasirašymui parengti įstatymai yra pateikiami Lietuvos KT peržiūrai. Mums, gyvenantiems JAV, yra sunkiai suprantamas toks išankstinis kreipimasis į KT. JAV Kongresas įstatymus priima ir jie įsigalioja JAV prezidentui įstatymą pasirašius. Praėjus keliems metams, JAV apeliaciniams teismams konstatavus, kad įstatymas gali prieštarauti JAV Konstitucijos nuostatoms, JAV Aukščiausiasis Teismas sutinka  bylą svarstyti ir priimti sprendimą dėl to įstatymo teisėtumo.

Dabartiniu metu JAV veikia dvi organizacijos, siekiančios, kad Lietuvos pilietybė būtų išlaikyta, išeiviui priėmus gyvenamojo krašto pilietybę. Laiko atžvilgiu pirmasis įsikūrė JAV Lietuvių visuomeninis komitetas. Prieš daugelį metų įkurtas konkrečiam tikslui – perlaidoti VLIK’o pirmininko prel. Mykolo Krupavičiaus palaikus Lietuvoje, 2007 m. pabaigoje Komitetas savo veiklą bei sudėtį atnaujino, tolesne veiklos kryptimi pasirinkdamas „kovą už dvigubą pilietybę”. Komitetas savo veiklą puoselėja per internetinį laikraštį Biciulyste.com. Jam vadovauja dr. Rimtautas Marcinkevičius, jo pavaduotoja yra Ligija Tautkuvienė. „Draugo” vyr. redaktorės Dalios Cidzikaitės pokalbyje su L. Tautkuviene („Draugas”, 2011 m. rugsėjo 17 d.), ji teigė, kad Komitetas per penkias savaites surinko 16,000 parašų už „dvigubą pilietybę”, kurie buvo įteikti Seimui ir tuometiniam LR prezidentui Valdui Adamkui. Vėliau, jau perdavus pirminius parašus, dar surinkta papildomi 2,000 parašų. Neaišku, kas su tais Komiteto įteiktais parašais nutiko. Prieš maždaug metus daugiau nei šimtą adresatų pasiekė dr. Marcinkevičiaus plačiai paviešintas internetinis laiškas, kuriame jis necenzūriniais žodžiais priekaištavo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininkei advokatei Reginai Narušienei, draudusiai jam peticiją įteikti Lietuvos prezidentui. Prisipažinsiu, visuomeninėje veikloje darbavusis keturis dešimtmečius, su tokiu įskaudinančiu asmens užsipuolimu ir nešvankia kalba susidūriau pirmą kartą.

Šią vasarą Čikagoje ir jos apylinkėse gyvenantys lietuviai įkūrė visuomeninį sambūrį – Judėjimas Lietuvos pilietybei išsaugoti. Steigiamasis šio judėjimo susirinkimas vyko Bernardo ir Reginos Narušių namuose Cary, IL. Tai rodo, kad Judėjimas buvo kuriamas, turint PLB valdybos pirmininkės visapusišką palaiminimą, gal net ir jos asmeninį paraginimą. Vėlesniuose Judėjimo pasisakymuose nestokojama padėkų adv. Narušienei už jos paramą bei teikiamus nurodymus. Nors Komiteto atstovė Tautkuvienė viešnios teisėmis dalyvavo Judėjimo steigiamajame susirinkime, susijungti ar bent suderinti abiejų sambūrių veiklos nepavyko. Stebėtis dėl to netenka, žinant ryškius sambūrių vadovų pažiūrų skirtumus. Judėjimas už Lietuvos pilietybės išsaugojimą pasisako už pilietybės išsaugojimą lietuvių tautybės asmenims, Komitetas – už visiems Lietuvos teritorijoje gimusiems, taigi ir svetimtaučiams.

Peršasi klausimas, ar išeivijoje iš viso reikėjo steigti aukščiau mano paminėtus sambūrius? Kiek vadovų siekė susireikšminti, juos steigiant? Kiek tikėta, kad griežtais išeivijos reikalavimais ir už pilietybės išlaikymą pasisakančiųjų skaičiais išgąsdinsime Lietuvos politikus? Pamiršta, kad paskutiniuose LR Seimo rinkimuose užsienyje gyvenančių LR piliečių balsavo tik per 13,000, o renkant prezidentę – vos per 15,000. Tokiais negausiais skaičiais užsienyje balsuojant (manoma, kad esama bent 400,000 iš Lietuvos išvykusių!), jokio Lietuvos politiko neišgąsdinsime. Net ir Seimo pirmininkės Irenos Degutienės, išrinktos Naujamiesčio rinkiminėje apygardoje, nenusodinsime. Net jei paskutiniuose Seimo rinkimuose užsienyje gyvenantys balsuotojai nuo Degutienės būtų šimtu procentu nusisukę, ji vis tiek Lietuvoje gyvenančiųjų balsų būtų buvusi išrinkta į Seimą.

Užsienio lietuvių žiniasklaidoje gana dirbtinai sukelta audra dėl Lietuvos pilietybės išlaikymo netyla. Gaila, kad gausiuose pasisakymuose daug emocijų, mažoka faktų bei konkretumo. Operuojama „prigimtinės teisės” į pilietybę ir „meilės Lietuvai” sąvokomis, neįrodytu teigimu, kad pilietybės niekas iš asmens neturi teisės atimti.  Retai drįstama atskleisti ir nedviprasmiškai išdėstyti asmeninius interesus dėl pilietybės išlaikymo. Vengiama kalbėti apie bet kokius įsipareigojimus Lietuvos valstybei. Į Lietuvos valstybinius interesus, kodėl dviguba pilietybė neturėtų būti teikiama ar kokie pavojai gali kilti valstybei jos neribojant, net nebandoma gilintis.

Pamažu pilietybės klausimu varomas kylis ir tarp užsienio išeivijos „bangų”. Girdisi balsai, kodėl okupacijos metais Lietuvos teritoriją apleidusiesiems buvo suteikta teisė į pilietybę, o iš Lietuvos po Kovo 11sios išvykusiems ir gyvenamojo krašto pilietybę priėmusiems ekonominiams emigrantams Lietuvos pilietybė atimama. Šiuo atveju ryškiai painiojamos žodžių „atkurti” ir „išlaikyti” sąvokos. Pasitraukusieji Antrojo pasaulinio karo metu privalėjo Lietuvos pilietybę atkurti, savo buvimą lietuviais įrodyti pateiktais asmens dokumentais. Tik tai įvykdžius Lietuvos valdžia priėmė sprendimą dėl jų pilietybės. Išvykusieji iš Lietuvos po Kovo 11sios reikalauja pilietybės išlaikymo ir perdavimo ateities kartoms be jokių įsipareigojimų Lietuvos valstybei ar įrodymų. Nekalbama net ir apie paso galiojimo datų atnaujinimą. Norisi priminti, kad „tarpukario” Lietuva griežtai ribojo dvigubą pilietybę. Teko matyti dokumentą, kuriuo lietuvis (apie 1925 metus) atsisakė JAV pilietybės, kad galėtų užimti postą Lietuvos valsčiaus ar apygardos administracijoje. Amerikos pilietybės atsisakymą priėmė Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas Ignas Jurkūnas,  populiaraus romano „Kuprelis” autorius, rašęs Igno Šeiniaus slapyvardžiu.

Skaitant mūsų žiniasklaidoje straipsnius dėl dvigubos pilietybės išlaikymo, ne vieną nemaloniai  nuteikė „Amerikos lietuvyje” š. m. spalio 13 d. išspausdintas Audronės Simanonytės straipsnis „Kalbant apie pilietybę, Tėvynę reikia skirti nuo valstybės”. Skyriuje „Mintys iš redakcijos” partizanų dainas išeiviams dainuojanti žurnalistė štai kaip dėstė savo pažiūras: „Šiandieną ta VALSTYBĖS sąvoka, kuri egzistavo Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, nebeegzistuoja... Tai valstybei, kurią turime, lietuvių tautos interesai neberūpi. Lietuvos Valstybės institucija išsigimė. Todėl kalbant apie pamatinius tautai dalykus tokius kaip pilietybė, tautos identitetas, jos ateities perspektyva tapatinti Tėvynės ir valstybės nebegalima. Nes tuomet įvairiausio plauko nusikaltėliai, prasibrovę į valdžią, prisidengia valstybe kaip Institucija, ją sutapatina su Tėvyne ir priiminėja sprendimus, naikinančius tautą.”

Susitvarko Simanonytė ir su LR Seimu, pritardama mirusio teisininko Kęstučio Čilinsko teigimui, kad „Seimas Lietuvoje tapo kriminalizuota institucija, kurioje priiminėjami įstatymai, vykdantys tautos genocidą”. Suniekinus valstybę ir Seimą, toliau seka Simanonytės išpuolis prieš KT. Ji atkreipia specifinį dėmesį į keturis iš devynių KT teisėjų, dalyvavusių svarstant dvigubos pilietybės įstatymą. Ji pastebi, kad vieno teisėjo tėvas buvo žymus Tarybų Sąjungos nomenklatūrininkas, Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Šio teisėjo sūnaus, kaip ir kitų trijų pavardėmis išvardintų teisėjų, pagrindinis „nusikaltimas”, kad jie daktaro disertacijas apgynė Maskvos Lemonosov universitete. Taip ir norisi žurnalistės paklausti, kur jie privalėjo disertacijas apginti? Studijuoti ar disertacijų ruošti lietuvių į Oxford ar Harvard universitetus sovietinis okupantas juk neišleisdavo! Kodėl, Lietuvai atšventus nepriklausomybės dvidešimtmetį, Simanonytė tebekiršina tautą? Neabejoju, kad Simanonytės „mintis” nukreipus link Vladimir Putin, su dideliu malonumu „išsigimusi” Lietuvos valstybė vėl būtų priimta „didžiojo brolio” globon. Ačiū, NE!

Kol užsienio lietuviai žiniasklaidoje Gariūnų turgui būdingais pareiškimais neįvarė kylio tarp Lietuvoje ir užsienyje gyvenančiųjų, nepasėjo nesantaikos tarp išeivijos „bangų”, nesukiršino išeivijos vadovų su Lietuvos valdžios pareigūnais, yra būtina prislopinti retoriką dvigubos pilietybės klausimu. Tegul Komitetas ir Judėjimas toliau veikia ne kovodami tarpusavyje, ne skirtingas pažiūras dėl pilietybės išsakydami, o telkdami statistinius duomenis bei faktus, padėsiančius sustiprinti dvigubos pilietybės išlaikymo argumentus. Savo ruožtu PLB valdybai norisi patarti sugrįžti į anksčiau turėtas pasitikėjimo ir artimo bendradarbiavimo su Lietuvos valdžios pareigūnais vėžes. „Lietuvių Chartoje” įamžinta PLB buvo įkurta ne „mūšiams” su nepriklausoma Lietuva laimėti, ne būti opozicijoje, o būti instrumentu, vienijančiu bei derinančiu užsienyje gyvenančių lietuvių ir Lietuvos žmonių pažiūras. „Chartos” teigimu, „Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija”, o „Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga”.

Siūlau PLB valdybos pirm. Narušienei į PLB veiklos nuošalę padėti jos JAV įgytą advokatės profesiją. Kaip žinome, advokato paskirtis yra ginamąjį išteisinti, net jei jis yra kaltas. Užimamos PLB pirmininkės pareigos neįpareigoja žutbūt kovoti ir konkrečią bylą ar bylas laimėti. PLB valdybos vadovo pareigos apima PLB pastangas išlikti ilgamete Lietuvą su išeivija jungiančia bei vienijančia išeivijos institucija. Tiek Lietuvai, tiek jos išeivijai būtinas tautinis solidarumas, kurį „Lietuvių Charta” laiko ,,aukščiausia tautine dorybe”. „Charta” aiškiai pabrėžia, kad „Visi lietuviai yra lygūs tos pačios tautos vaikai, tarp savęs broliai.” Tai galioja tiek turintiems, tiek neturintiems Lietuvos valstybės pilietybę.

Siūlau PLB valdybos pirmininkei kreiptis į Lietuvos prezidentę su prašymu sukurti nepriklausomą valstybinę ekspertų komisiją, kuri peržiūrėtų ir praplėsti/pakeisti Lietuvos pilietybę reguliuojančius įstatymus. Tokioje komisijoje balsą privalėtų turėti PLB atstovas ar atstovai. Komisijos priimti sprendimai ilgainiui būtų svarstomi LR Seime, ir Seimo priimtas pilietybę reguliuojantis  įstatymas būtų tvirtinamas Lietuvos prezidento parašu.