Mindaugo Vitkausko naujausias vitražas, skirtas Phoenix mieste neseniai pastatytai Šv. Bernardo bažnyčiai. Iš M. Vitkausko asmeninio albumo.

Čikagietis vitražininkas šv. Kalėdas pasitiko su nauju kūriniu

Katalikiškasis pasaulis pasitiko didžiausią ir reikšmingiausią katalikiškojo gyvenimo įvykį – Kristaus užgimimą.

Šios šventės sutikimui ruošėsi visi, kas tik netingėjo ir galėjo: parduotuvės pasipuošė ir pasiruošė sutikti pirkėjus; bažnytiniai chorai, solistai, instrumentalistai repetavo ir rengėsi iškiliosios šventės pagrindiniams renginiams – Bernelio ir Piemenėlių šv. Mišioms, kalėdiniams koncertams, kad šventė būtų įsimintina ir nepakartojama; o belaukiantieji Kalėdų senelio – tėveliai ir vaikai – visi galvojo, kokių dovanų sulauks.

Čikagietis dailininkas vitražininkas Mindaugas Vitkauskas, Vilniaus Dailės akademijos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos auklėtinis, įžymiųjų Lietuvos vitražo dailininkų profesorių Kazio Morkūno, Konstatino Šatūno, Jono Daniliausko ir Mindaugo Skudučio mokinys, šventąsias Kalėdas pasitiko su nauju didelės apimties meno kūriniu – Šventojo Bernardo vitražiniu paveikslu, sukurtu Arizonos valstijos Phoenix miesto naujai pastatytai to paties vardo katalikų bažnyčiai. Šia proga dailininką-vitražininką M. Vitkauską kalbina mūsų korespondentas.

– Gerb. Mindaugai, Jūs tik ką grįžote iš tolimojo Arizona valstijos Phoenix miesto, kuris nuo Čikagos yra gana toli. Kaip sekėsi nugabenti savo trapųjį kūrinį?

– Iki Arizonos daugiau nei du tūkstančiai mylių. Teko savu transportu tris paras atsargiai važiuoti, kad sėkmingai ir saugiai nuvežčiau trapiuosius vitražinius stiklinius blokus, kuriuos reikėjo sumontuoti Phoenix miesto Šv. Bernardo bažnyčioje.

– Kaip užmezgėte ryšius su tokiu tolimu užsakovu?

– Prieš porą metų naujai statomos Phoenix bažnyčios klebonas buvo atvažiavęs į Čikagą ir bažnyčios papuošimui ieškojo dailininko. Mano bendradarbiai žinojo, kad aš anksčiau buvau sukūręs ne vieną sakraliniams ir visuomeniniams pastatams skirtą meno kūrinįvitražą: Lenkijoje – Punsko lietuvių bažnyčiai, Norvegijoje, Rusijoje – Sankt Peterburge, Lietuvoje – Marijampolės Vargdienių seserų vienuolyno koplyčioje, bažnyčioms. Be to, gana didelius, įspūdingus vitražus sukūriau ir sumontavau Nidoje, Prezidentūros viloje – ,,Rūtos” poilsio namuose, Jūratės poilsio namuose, Kanarų salose – dideliame Frankonių viešbutyje. Tad pažįstamiems patarus, susitikau su atvykusiu klebonu. Kai svečiui parodžiau savo kūrybos albumą, sukurtus vitražus, mozaikas, užsimezgė dalykiškas ir kūrybinis pokalbis apie pastatytą naująją bažnyčią ir parapijiečių norus, pagražinant šventovę vitražiniais ir mozaikiniais paveikslais. Tuomet pasiūliau sukurti naujajai bažnyčiai Šventosios Marijos ėmimo į dangų ir Kristaus su mirštančiu Juozapu ant rankų paveikslus–mozaikas. Po metų įtempto darbo arizoniečiai sulaukė mano paveikslų, kuriuos sumontavau priekyje įrengtuose altoriuose.

Atidengiant paveikslus, bažnyčioje buvusieji bendruomenės nariai drauge su kunigais su didele šiluma ir meile priėmė mano sukurtus mozaikinius paveikslus. Kai kurių akyse mačiau džiaugsmo ašaras – tai didžiausias atpildas man už gana nelengvą, bet tikrai dvasingą ir įdomų darbą.

– Ir po to sekė dar vienas naujas užsakymas?

– Taip, sekė naujas užsakymas – tik dabar jau vitražinio paveikslo, kuriame turėjau pavaizduoti parapijos globėją Šventąjį Bernardą. Tai buvo labai rimtas naujas užsakymas, parodęs klebono ir parapijiečių didelį pasitikėjimą manimi. O tai įkvėpė naujam darbui. Sukūriau kelis Šv. Bernardo vitražo paveikslo variantus popieriuje ir nuvežiau parodyti užsakovams. Arizoniečiai norėjo, kad juos laiminančio šventojo paveikslas būtų sumontuotas virš įėjimo į bažnyčią. Šioje erdvėje nebuvo paties svarbiausio – atvirų ir gerai apšviestų erdvių, tiesioginių saulės spindulių, kurie atskleistų vitražinio paveikslo spalvotų stikliukų ir piešinio bendrą spalvų gamą. Tad kuriant vitražinį paveikslą teko daug ką keisti, daug galvoti apie papildomą apšvietimą, kad tamsoje nepradingtų spalvos. Sukau galvą, kaip jas atskleisti papildomais šviestuvais, kad jos išryškėtų visu savo gražumu. Užsakovai pasirinko man labiausiai pasisekusį Šv. Bernardo paveikslą, vaizduojantį šventąjį, rašantį savo mintis ir maldas. Jis tarsi pasveikina ir palaimina atėjusius į bažnyčią.

– Ar ilgai kūrėte Šv. Bernardo vitražinį paveikslą?

– Šį projektą kūriau pusę metų. Viską – nuo eskizų, piešinių, stiklo pjaustymo, spalvinimo, kepimo ir iki galutinio vitražo įrengimo teko atlikti pačiam. Pasijutau kaip viduramžių menininkas.

– Ką išgyvena menininkas, kurdamas bažnytinius paveikslus?

– Gyvenau su šiuo darbu daugelį dienų, o kai Šv. Bernardo vitražas buvo užkeltas virš bažnyčios durų, mane užvaldė gana keistas jausmas. Darbas, kurį kūriau diena iš dienos, mąsčiau, kaip įvykdyti užmanymą, kad žmonės ir, pirmiausia, aš pats likčiau patenkintas, šis darbas štai yra pabaigtas. Ir liks jis šioje bažnyčioje ilgiau, nei aš šioje žemėje. Ir žmonės, apsilankę šioje šventovėje, tikiuosi, grožėsis juo, kaip mes žavimės kūriniais, puošiančiais senąsias bažnyčias. Toji kūrybinio džiaugsmo dvasia menininko gyvenime ir yra ta nuostabioji liepsna, palaikanti kūrybos ugnį ir skatinanti nenurimti ir vis kurti ir kurti.

Kiekvienas pabaigtas projektas sukelia skirtingus išgyvenimus.  Kiekvienas sukurtas kūrinys yra tarsi tavo vaikas, užaugintas ir išleistas iš namų. Vitražo sukūrimas ir atlikimas yra tikrai labai kruopštus ir sudėtingas procesas, reikalaujantis daug žinių ir laiko, nuoširdaus darbo ir įsijautimo. Žinoma, jei nori sukurti kažką stipraus, gražaus, įspūdingo, kas priverstų žmogų, žiūrovą sustoti ir pamatyti, įsižiūrėjus į jį pajausti tavo ir lyg savo paties išgyvenimus ir jausmus.

– Ar patiko Jūsų sukurtasis Šv. Bernardas užsakovams?

– Bažnyčios katalikai ir kunigai naujuoju darbu liko patenkinti, nes tuojau po Šv. Bernardo vitražo paveikslo atidengimo, pristatymo, bažnyčios klebonas ir parapijiečių vadovai pažadėjo mane pakviesti į vitražinio paveikslo palaiminimo ir pašventinimo apeigas.

– Kūrėjui niekada netrūksta sumanymų ir darbų. Kokius planus ir darbus kuriate ateičiai? Tikriausiai tęsite savo darbus Šv. Bernardo bažnyčioje, kuri tapo Jūsų kūrybos pastoviai veikiančia ir Jūsų darbus amerikiečiams ir katalikams reklamuojančia galerija?

– Džiaugiuosi, kad užsimezgusi kūrybinė draugystė su arizoniečiais nenutrūksta. Jie pasiūlė sukurti dar vieną gana didelės apimties mozaiką sakraline tema. Be to, turiu dar vieną gana nemažą ir įdomų užsakymą privačiame name Čikagoje. Užsakovas turi sumanymą sukurti maldos koplyčią savo namuose, nori papuošti koplyčios langus šventųjų vitražiniais paveikslais. Kadangi žmogus išpažįsta graikų ortodoksų religiją, tai ir šventieji turės būti kaip tie, kurie žvelgia į mus iš senųjų bizantiškųjų ikonų. Uždavinys tikrai įdomus ir rimtas.
 
– Esate vitražininkas, tačiau, kiek žinau, prieš keletą metų gana sėkmingai išbandėte teptuką, Jūsų drobėse mačiau gana ryškius ir impresyvius kūrinius. Ar negalvojate grįžti prie tapybos?

 – Tenka dirbti ne tik su religiniais objektais. Esu nemažai vitražų sukūręs Vilniaus senamiesčio viešojo maitinimo įmonėse ir parduotuvėse, restoranuose, viešbučiuose. Tačiau vis labiau ir labiau pasiilgstu tapybos ir tikiu, kad suradęs laiko daugiau atsidėsiu jai, tikiu, kad ateis ir tam laikas. O sumanymų tikrai netrūksta.
 
– O kaip Jūsų šeima?

– Drauge su žmona Lina auginame tris vaikučius: Beatričę, Salomėją ir Konstantiną. Vaikai auga – kasmet vis didesni ir didesni. O su tuo auga ir jų poreikiai.

– Ar vaikai seka tėvelių pėdomis – linkę į menus?

– Mergaitės bando pamėgdžioti mamytę – mokosi šokio meno. O sūnus bando piešti, konstruoti, bet jis dar labai mažas. Nors, ką žinai, kuo jis užaugs.

– Baigdamas noriu padėkoti už pokalbį ir palinkėti Jums kuo didesnės kūrybinės sėkmės ir įdomių parodų, gerų užsakovų, vaikučiams mokytis iš tėčio meno kūrybos paslapčių.

Kalbino A. J. V.

V. Vitkausko vitražas privačiame name.