Ar nenusibodo kariauti?
GINTARAS VISOCKAS
Vilniaus centre sutikau pažįstamą rašytoją. Tiksliau tariant,
buvusį rašytoją. Atgimimo išvakarėse ir paties
Atgimimo įkarštyje jis buvo aktyvus – kūrė apsakymus,
rašė esė, kultūriniuose žurnaluose bei laikraščiuose
skelbė originalius, aštrius, įsimenančius straipsnius.
Tuometiniai Lietuvos Rašytojų sąjungos vadovai jį laikė
perspektyviu. Deja, išskyrius pirmuosius apsakymų rinkinius,
priekin nepasistūmėta. Rašytojas jau senokai nerašo nei
novelių, nei filosofinių svarstymų, nei publicistinių straipsnių.
Tiesa, jo straipsnių šiandien apstu viename žinybiniame Lietuvos
leidinyje. Rašytojas ten dirba etatiniu žurnalistu, tad
priverstas kas savaitę sukurpti bent po vieną straipsnį, pasakojantį,
kokia šauni anoji ministerija ir kokie šaunūs anos
ministerijos direktoriai. Taigi darbas – nuobodus,
mechaniškas, be kūrybos, be laisvės turėti savąją nuomonę.
Juolab – turėti kritišką nuomonę. Užtat – honorarai
ir atlyginimai atseikėjami laiku, be vėlavimų, be to, jis turįs ir
šiokių tokių socialinių garantijų.
Paskutiniojo susitikimo metu rašytojas netikėtai pasitareivo, ar
šių eilučių autoriui nenusibodo kariauti. Ką jis turėjo omenyje,
nesunku atspėti. Be abejo, rašytojas puikiai žinojo, jog esu
pasirinkęs priešingą nei jis kelią. Ypač kai kam, matyt,
nepatinka, kad domiuosi mūsų teismų veikla. Ir vis dėlto jo klausimas
nustebino. Ne, rašytojo žodžiuose nepajutau nei ironijos, nei
pašaipos, nei piktdžiugos. Tiesiog anksčiau jis šito
niekad nesiteiraudavo. Nebesumečiau, ką jam paskubomis atsakyti.
Nejaugi sustojęs gatvėje porinsi apie didelę įtampą, milžiniškas
darbo apimtis ir toli gražu ne visuomet gaunamus honorarus? Tiesiog
apsimečiau, jog klausimo neišgirdau. Ir vis dėlto labai knietėjo
pateikti savąjį klausimą: o jam pačiam ar nenusibodo liaupsinti
ministeriją, ieškant tik to, kas ,,gražu” ir ,,itin
gražu”? Ar nekamuoja sąžinė, kai tenka dangstyti bosų nuodėmes,
ar nepasiilgsta laisvo oro gurkšnio, ar nepastebi, jog kai kurie
darbai – viso labo pigi veiklos imitacija? Beje, šiuos
klausimus būtų galima skirti daugeliui Lietuvos valstybės tarnautojų:
nenusibodo apsimetinėti, nejaučiate sąžinės graužaties, nepatiriate
nepatogumo, nesusimąstote apie tikruosius valstybės interesus?
* * *
Paskutinėmis dienomis ir vėl teko gilintis į keletą teismuose
nagrinėjamų bylų – tiek baudžiamųjų, tiek administracinių.
Kiekvienas teismo posėdis – unikalus. Tiesa, domėtis teisėsauga
– menkas malonumas, jei stengiesi nuoširdžiai suvokti,
kodėl lietuviškos Temidės tarnai elgiasi būtent taip, o ne
kitaip. Štai kad ir toji daug triukšmo sukėlusi
pedofilijos byla. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjų
kolegija, vadovaujama teisėjo Audriaus Cinino, po mirties reabilitavo
Andrių Ūsą.
Teisėjo A. Cinino sprendimas savo argumentus komentuoti viešai
tiek laikraščių puslapiuose, tiek televizijos ekranuose, ne tik
originalus, bet ir drąsus. Juolab – sveikintinas. Kai kurie
leidiniai, pavyzdžiui, 15min.lt, tokį žingsnį pavadino net
beprecedentiniu. O pats teisėjas net pasakė: ,,Jei bijai būti
kritikuojamas ir sulaukti neigiamos reakcijos į savo sprendimus, dėl
kurių teisingumo esi tvirtai įsitikinęs, gal verčiau pasirink kitą
profesiją ir neik šiuo keliu.” Taigi stresas –
neišvengiamas teisėjų darbo palydovas, ypač nagrinėjant
rezonansines bylas. Tačiau, anot Cinino, teisėjo misija nėra įtikinti
visuomenę dėl vienokio ar kitokio sprendimo. Teisėjo misija –
teisingai išnagrinėti bylą ir tai įtaigiai paaiškinti...
Tai – ištrauka iš Dovilės Jablonskaitės straipsnio
,,Rezonansinės bylos – sunki našta”, pasirodžiusio
15min.lt.
Tačiau tame straipsnyje nėra vadinamosios antrosios pusės. Teisėjas
Cininas kaip pavyzdį prisiminė McMartin šeimos procesą
Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pasirodo, 1983–1990 m. buvo
pateikta per 300 pedofilijos epizodų, neva nutikusių vienoje Amerikos
ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Vėliau paaiškėjo, jog tie
kaltinimai iš piršto laužti. Juos inspiravo vienas
psichologinių problemų turintis vaikas. Žodžiu, toji byla baigėsi
kaltinamųjų išteisinimu. Sutinku, tokie atvejai – galimi,
tokių atvejų tikrai esama. Apie juos būtina žinoti, visa tai svarbu
turėti omenyje. Ne veltui kai kurie politologai, visuomenininkai,
skeptiškai žvelgiantys į pedofiliją kaip reiškinį,
ironiškai juokauja, esą ,,nūnai baisu net kaimyno vaiko galvą
paglostyti”. Suprask, tuoj pat apšauks pedofilu. Ir vis
dėlto norėtųsi teisėjo Cinino viešai paklausti: nejaugi
pasaulinė praktika nežino atvejų, kai teisėsauga grubiai suklysdavo,
panaikindama kaltinimus pedofilija?
* * *
Aukšto rango valstybės pareigūnai, tirdami lietuviškos
Temidės privalumus bei trūkumus, nuolatos pabrėžia neginčijamai
neigiamą faktą – tiek civilinės, tiek baudžiamosios bylos mūsų
teismuose nagrinėjamos per daug ilgai. Ir štai –
įsimintinas pavyzdys. Lietuvos apeliaciniame teisme gruodžio mėnesį
buvo surengtas šiais metais paskutinis Medininkų žudynių bylos
nagrinėjimas. Medininkų žudynių bylos narpliojimas dar nebaigtas.
Tiesiog šiais metais daugiau nebespėjama surengti teismo
posėdžių. Juk čia pat – šv. Kalėdos ir Naujieji metai.
Taigi posėdžiai nukelti į 2013-uosius.
O dabar atspėkite, kada numatytas kitas Medininkų žudynių bylos
nagrinėjimas Lietuvos Apeliaciniame teismo posėdyje? 2013-ųjų sausio
mėnesio pirmosiomis dienomis? Nieko panašaus. Kitas teismo
posėdis numatytas tik 2013-ųjų gegužės pirmosiomis dienomis. Tad, kaip
beskaičiuosime, o tarpas – užtektinai ilgas. Beveik pusę metų
Medininkų žudynių byla mūsų teismuose nebus nagrinėjama. Priežastys,
dėl kurių susidarė tokia ilga pertrauka, lyg ir pateisinamos. Lietuvos
Apeliacinio teismo teisėjai ir advokatai juk nesėdės be darbo
– tuo metu jie nagrinės kitas bylas. Ir vis dėlto tokių ilgų
pertraukų neturėtų pasitaikyti ten, kur teismų darbas organizuojamas
nepriekaištingai. Juolab kad šioje byloje turime
kaltinamąjį, kuris galutinio teismo posėdžio laukia ne namie, o
Lukiškių tardymo izoliatoriuje.
Įsimintina ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme narpliojama
vadinamoji Lietuvos medikų diskriminacijos byla. Pasirodo, į
lietuvišką Temidę neseniai su savo bėdomis kreipėsi apie 300
Greitosios medicininės pagalbos darbuotojų. Jie įsitikinę, jog buvusi
Lietuvos valdžia juos diskriminavo, sumažindama kasmetinių atostogų
trukmę. O tai reiškia, kad buvo pablogintos jų galimybės
visapusiškai pailsėti bei sumažintos finansinės jų šeimų
galimybės. Gruodžio 12-ąją man teko savo ausimis išgirsti, kaip
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai per 30 GMP
darbuotojų nuoširdžiai ir atvirai dėstė, su kokiais sunkumais ir
pavojais jie susiduria kiekvieną dieną, išvykdami į darbą.
Pasakojimai paliko gilų įspūdį. Sudėjus viską į krūvą, pavyktų susukti
skandalingą nuotykinį filmą. Niekas nesiginčija: poliklinikose,
ligoninėse dirbančių medikų darbas – ne mažiau atsakingas. Tačiau
poliklinikose ir ligoninėse dirbantys medikai nepatenka į pavojingas
aplinkybes, į kurias nuolat, kasdien ne savo noru patenka GMP
darbuotojai. Juk būtent GMP darbuotojams tenka iš mirties nagų
plėšte plėšti narkomanus, mušeikas, girtuoklius,
psichiškai nestabilios būsenos ligonius. Šių kategorijų
nelaimėliai medikus pasitinka ne visuomet draugiškai nusiteikę.
Vieni pradeda muštis, kiti – grasinti užkrėsta adata,
treti – net peilį išsitraukia. Ir vis tik pirmąją
medicininę pagalbą būtina suteikti nedelsiant. Net ir tuo atveju, jei
policija dar neatvažiavusi į pagalbą.
Tad GMP darbuotojų priekaištai Lietuvos valstybei –
suprantami. Tačiau lietuviška teisė – tai toks procesas,
kai niekad nežinai, kur link ir būtent kaip gali pakrypti konfliktinių
atvejų tyrimas. Paradoksalu, bet pasitaiko atvejų, kai teisme
sunkiausiai sekasi įrodyti būtent akivaizdžiausias tiesas. Be to,
pasiryžimas bylinėtis su valstybe ar valstybine institucija – ne
juokas. Valstybė turi žinovų, teisininkų, patarėjų. Galų gale valstybės
institucijos nepritrūks lėšų teisinėms išlaidoms
padengti. O ką turi GMP darbuotojai, susibūrę į profesinę sąjungą?
Nors rungtyniavimo sąlygos turėtų būti lygiai vienodos, akivaizdu, kad
GMP darbuotojai – silpnoji šios grandies dalis. Kaip
pakryps teisingumo svarstyklės šioje byloje –
paaiškės ne anksčiau kaip 2013-ųjų vasarą.