LEIDĖJO ŽODIS

Kodėl jaunimui reikia priminti religines šventes?


jaunumas

Ką mums duoda šventės? Toks klausimas gali atrodyti nerimtas. Juk tai yra visiems žinoma mūsų kasdienybės dalis. Jau antikos laikais šventės būdavo susijusios su svarbiais gamtos reiškiniais, pavyzdžiui, su sėja ar derliaus nuėmimu, su esminiais žmogaus gyvenimo įvykiais: gimimu, branda, vedybomis, mirtimi. Per šventes neslegia kasdienybė – galima atsipalaiduoti ir linksmintis, atgauti po darbo jėgas, užmiršti kasdienio gyvenimo sunkumus bei liūdesį, kartu džiaugtis ir patirti bendrystės jausmą. Švenčiame tautos ir valstybės šventes, per kurias prisimename visiems piliečiams svarbius praeities įvykius – vyksta susirinkimai, karinis paradas, pasirodo tautiniais drabužiais apsirengę tautiečiai, iškeliamos valstybinės vėliavos.

Šiuolaikiniams jaunuoliams pramogos ir pasilinksminimai, gimtadieniai ir kitos progos yra dažnos šventės, per kurias neturi trūkti draugų ir giminaičių, gardžių valgių, geros muzikos, alaus ir alkoholinių gėrimų, linksmos nuotaikos... Bet yra šeimos ir bendruomenės šventės: Kalėdos, Velykos, Sekminės, taip pat Šeštinės (Viešpaties Žengimas į dangų), Švč. Trejybės šventė, Devintinės (Kristaus kūno ir kraujo šventė), Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų ir kitos religinės šventės. Per jas bendraujame ne tik vienas su kitu, tačiau kalbamės, klausome, bičiuliaujamės su Dievu. Šiose šventėse dalyvauja Dievo Sūnus Jėzus.

Prieš šventes, pavyzdžiui, Kalėdas, daugiausia matome išorinių ženklų: papuoštų gatvių, dovanų parduotuvėse, televizijos programų, kalėdinės reklamos vaizdų ir garsų, kurie mus blaško ir atbukina dvasią. Kalėdos nėra vien apsipirkimo šurmulys, ne tik dovanos, gražios tradicijos – tai visų pirma religinė, sakralinė šventė. O švęsdami kasmet pasikartojančias religines šventes, mes tarsi nutraukiame pasaulietinio, kasdieninio laiko tėkmę. Per šias šventes Dievas, ištraukęs mus iš kasdienybės, leidžia dalyvauti savo gyvenime. Todėl tai mums yra palankus metas ištrūkti iš uždaro kasdienybės rato ir per išganymo istorijos minėjimą išgyventi laiko pilnatvę. Pravartu priminti vaikams ir jaunuoliams, kad žvakės simbolizuoja pagrindinę Kalėdų idėją – Jėzus yra pasaulio šviesa, o Kalėdos – pirmiausia dieviškosios šviesos šventė. Šviesa reiškia džiaugsmą, šilumą, dienos spalvas, gyvybę (troškimą išvysti šviesą), tiesą. Užgimęs Jėzus nugali tamsą – baimės, nakties, melo, mirties, neapykantos palydovą. Jėzaus užgimimo ryški šviesa apšviečia aplinkinius žmones. Jis gimsta mums visiems. Jėzaus visuotinumas reiškia, kad prieš jį visi žmonės lygūs, kad turi vienas kitam padėti, vienas kitą gerbti ir mylėti, kad ir kokios būtų rasės, spalvos ar tikybos. Įsikūnijęs Kristus priėmė žmogiškąją prigimtį ir grindžia žmogaus išganymą istorijoje. Įsikūnijime dalyvavo ir Dievas savo galia, ir žmogus savo valia. Marija, atstovaudama visai žmonijai, savo sutikimu „tebūna” ir laisvu apsisprendimu atveria Dievui žmogiškąją prigimtį.

Dievo įžengimas į istoriją ir asmens perkeitimas neįmanomas be didžiausio krikščionybės slėpinio – Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų. Būtina atkreipti jaunimo dėmesį, kad Jėzus yra asmuo kaip ir visi žmonės. Pasmerktas mirti jis jaučiasi nuliūdęs ir vienišas: mokiniai jo nesupranta ir palieka vieną paguodos ieškoti maldoje Tėvui. Būdamas nekaltas jis vieno iš draugų išduodamas. Jėzus žino, jog turės mirti. Nors labai kenčia, bet sutinka mirti savo noru. Jis galėjo išvengti mirties, tačiau miršta iš meilės žmonėms. Vis dėlto žmogiškoji Kristaus prigimtis neatskiriamai sujungta su jo nemirtingąja dieviškąja prigimtimi. Todėl ir mirtis jam yra praeinantis dalykas, o ne pastovi būsena. Skelbdamas kūno prisikėlimą ir sielos susijungimą su kūnu Jėzus atkovoja žmogui tokią prigimtį, kokia ji buvo Viešpaties sukurta iš pat pradžių. Jėzus mirė, kad išgelbėtų mus ir išganytų amžinybei. Visas jo gyvenimas skirtas didelei žmonių meilei. Meilė ir ištikimybė visiems žmonėms buvo didesnė už neapykantą, už kančios ir mirties baimę. Mirtį nugalėjęs Kristus atveria vartus į amžinojo gyvenimo džiaugsmą.

Taigi tikėjimas, kad Jėzus meile nugalėjo mirtį ir yra nesibaigiančio gyvenimo Viešpats, sukviečia visus krikščionis švęsti kiekvieną sekmadienį, primenantį jo prisikėlimą ir Velykų šventę. Šv. Mišiose dalyvaujančius skirtingus žmones vienija bendras tikėjimas, bendra meilė, bendra viltis, bendras broliškumas. Toks nusiteikimas stiprina šeimas ir visuomenę.

Sau ir jaunimui vertėtų priminti: prieš pradedant švęsti šventes būtina pažinti savo būklę – kokiame pasaulyje gyvename, kuo gyva mūsų sąžinė? Apkuopti savo sielą, išvalyti ir išvaryti norus bei veiksmus, kurie žemina, naikina, žlugdo žmogų; pasirinkti Jėzų ir tikėti ne tik savo jėgomis, bet ir jo išgelbėjimu.

Taip apmąstę savo elgesį ir pasirengę galime priminti vaikams bei jaunuoliams, kad šventė gali tapti apsivalymo ir perkeitimo metu, kai išsiveržiame iš įprastinių ritualų bei papročių, pakylame į šventąjį laiką, kur tyrą ir džiugią šventę švenčia ne tik aš ir draugai, tačiau joje dalyvauja: aš – Jėzus – draugai. Tokios šventės padaugina meilės, pagilina džiaugsmą ir įprasmina gyvenimą.