LEIDĖJO ŽODIS
Kodėl jaunimui reikia priminti religines šventes?
Ką mums duoda šventės? Toks klausimas gali atrodyti nerimtas.
Juk tai yra visiems žinoma mūsų kasdienybės dalis. Jau antikos laikais
šventės būdavo susijusios su svarbiais gamtos
reiškiniais, pavyzdžiui, su sėja ar derliaus nuėmimu, su
esminiais žmogaus gyvenimo įvykiais: gimimu, branda, vedybomis,
mirtimi. Per šventes neslegia kasdienybė – galima
atsipalaiduoti ir linksmintis, atgauti po darbo jėgas, užmiršti
kasdienio gyvenimo sunkumus bei liūdesį, kartu džiaugtis ir patirti
bendrystės jausmą. Švenčiame tautos ir valstybės šventes,
per kurias prisimename visiems piliečiams svarbius praeities įvykius
– vyksta susirinkimai, karinis paradas, pasirodo tautiniais
drabužiais apsirengę tautiečiai, iškeliamos valstybinės
vėliavos.
Šiuolaikiniams jaunuoliams pramogos ir pasilinksminimai,
gimtadieniai ir kitos progos yra dažnos šventės, per kurias
neturi trūkti draugų ir giminaičių, gardžių valgių, geros muzikos,
alaus ir alkoholinių gėrimų, linksmos nuotaikos... Bet yra
šeimos ir bendruomenės šventės: Kalėdos, Velykos,
Sekminės, taip pat Šeštinės (Viešpaties Žengimas į
dangų), Švč. Trejybės šventė, Devintinės (Kristaus kūno
ir kraujo šventė), Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų
ir kitos religinės šventės. Per jas bendraujame ne tik vienas su
kitu, tačiau kalbamės, klausome, bičiuliaujamės su Dievu. Šiose
šventėse dalyvauja Dievo Sūnus Jėzus.
Prieš šventes, pavyzdžiui, Kalėdas, daugiausia matome
išorinių ženklų: papuoštų gatvių, dovanų parduotuvėse,
televizijos programų, kalėdinės reklamos vaizdų ir garsų, kurie mus
blaško ir atbukina dvasią. Kalėdos nėra vien apsipirkimo
šurmulys, ne tik dovanos, gražios tradicijos – tai visų
pirma religinė, sakralinė šventė. O švęsdami kasmet
pasikartojančias religines šventes, mes tarsi nutraukiame
pasaulietinio, kasdieninio laiko tėkmę. Per šias šventes
Dievas, ištraukęs mus iš kasdienybės, leidžia dalyvauti
savo gyvenime. Todėl tai mums yra palankus metas ištrūkti
iš uždaro kasdienybės rato ir per išganymo istorijos
minėjimą išgyventi laiko pilnatvę. Pravartu priminti vaikams ir
jaunuoliams, kad žvakės simbolizuoja pagrindinę Kalėdų idėją –
Jėzus yra pasaulio šviesa, o Kalėdos – pirmiausia
dieviškosios šviesos šventė. Šviesa
reiškia džiaugsmą, šilumą, dienos spalvas, gyvybę
(troškimą išvysti šviesą), tiesą. Užgimęs Jėzus
nugali tamsą – baimės, nakties, melo, mirties, neapykantos
palydovą. Jėzaus užgimimo ryški šviesa apšviečia
aplinkinius žmones. Jis gimsta mums visiems. Jėzaus visuotinumas
reiškia, kad prieš jį visi žmonės lygūs, kad turi vienas
kitam padėti, vienas kitą gerbti ir mylėti, kad ir kokios būtų rasės,
spalvos ar tikybos. Įsikūnijęs Kristus priėmė žmogiškąją
prigimtį ir grindžia žmogaus išganymą istorijoje. Įsikūnijime
dalyvavo ir Dievas savo galia, ir žmogus savo valia. Marija,
atstovaudama visai žmonijai, savo sutikimu „tebūna” ir
laisvu apsisprendimu atveria Dievui žmogiškąją prigimtį.
Dievo įžengimas į istoriją ir asmens perkeitimas neįmanomas be
didžiausio krikščionybės slėpinio – Kristaus prisikėlimo
iš numirusiųjų. Būtina atkreipti jaunimo dėmesį, kad Jėzus yra
asmuo kaip ir visi žmonės. Pasmerktas mirti jis jaučiasi nuliūdęs ir
vienišas: mokiniai jo nesupranta ir palieka vieną paguodos
ieškoti maldoje Tėvui. Būdamas nekaltas jis vieno iš
draugų išduodamas. Jėzus žino, jog turės mirti. Nors labai
kenčia, bet sutinka mirti savo noru. Jis galėjo išvengti
mirties, tačiau miršta iš meilės žmonėms. Vis dėlto
žmogiškoji Kristaus prigimtis neatskiriamai sujungta su jo
nemirtingąja dieviškąja prigimtimi. Todėl ir mirtis jam yra
praeinantis dalykas, o ne pastovi būsena. Skelbdamas kūno prisikėlimą
ir sielos susijungimą su kūnu Jėzus atkovoja žmogui tokią prigimtį,
kokia ji buvo Viešpaties sukurta iš pat pradžių. Jėzus
mirė, kad išgelbėtų mus ir išganytų amžinybei. Visas jo
gyvenimas skirtas didelei žmonių meilei. Meilė ir ištikimybė
visiems žmonėms buvo didesnė už neapykantą, už kančios ir mirties
baimę. Mirtį nugalėjęs Kristus atveria vartus į amžinojo gyvenimo
džiaugsmą.
Taigi tikėjimas, kad Jėzus meile nugalėjo mirtį ir yra nesibaigiančio
gyvenimo Viešpats, sukviečia visus krikščionis
švęsti kiekvieną sekmadienį, primenantį jo prisikėlimą ir Velykų
šventę. Šv. Mišiose dalyvaujančius skirtingus
žmones vienija bendras tikėjimas, bendra meilė, bendra viltis, bendras
broliškumas. Toks nusiteikimas stiprina šeimas ir
visuomenę.
Sau ir jaunimui vertėtų priminti: prieš pradedant švęsti
šventes būtina pažinti savo būklę – kokiame pasaulyje
gyvename, kuo gyva mūsų sąžinė? Apkuopti savo sielą, išvalyti ir
išvaryti norus bei veiksmus, kurie žemina, naikina, žlugdo
žmogų; pasirinkti Jėzų ir tikėti ne tik savo jėgomis, bet ir jo
išgelbėjimu.
Taip apmąstę savo elgesį ir pasirengę galime priminti vaikams bei
jaunuoliams, kad šventė gali tapti apsivalymo ir perkeitimo
metu, kai išsiveržiame iš įprastinių ritualų bei
papročių, pakylame į šventąjį laiką, kur tyrą ir džiugią
šventę švenčia ne tik aš ir draugai, tačiau joje
dalyvauja: aš – Jėzus – draugai. Tokios
šventės padaugina meilės, pagilina džiaugsmą ir įprasmina
gyvenimą.