Tiek ir tevertos mūsų specialiosios tarnybos...
GINTARAS VISOCKAS
Atidžiai perskaičiau pastarosiomis dienomis spaudoje pasirodžiusius
pranešimus, jog „Lietuvos ryto” žurnalistei Laimai
Lavastei teismas liepė atskleisti informacijos šaltinį.
Galimą teismų korupciją savo straipsniuose narpliojanti žurnalistė
Lavastė tvirtina nūnai turinti rimtų nemalonumų. Pasirodo,
lietuviškoji Temidė, užuot savo turimomis priemonėmis pradėjusi
tirti Lavastės straipsniuose nurodytas galimas blogybes, ėmėsi puolimų
prieš pačią žurnalistę. Vaizdžiai tariant, puolė prievartauti
žurnalistę, reikalaudama, kad ši kuo skubiau papasakotų, kas tas
asmuo, suteikęs jai informacijos apie galimą korupciją Lietuvos
teismuose.
Tyrimą po Lavastės straipsnio pradėjo Aukščiausiojo Teismo
teisėjas Jonas Prapiestis, viešojoje erdvėje tvirtinantis
negalėjęs kitaip pasielgti. Suprask, mesti kaltinimai – rimti,
todėl reikia kuo skubiau išsiaiškinti, kas ir kaip. Tokia
teisėjo nuostata – suprantama. Tačiau ji – ne be trūkumų.
Juk informacijos šaltinio atskleisti Lavastė neskuba ne vardan
užsispyrimo. Neskuba, nes turi ne mažiau rimtų argumentų. Žurnalistė
mano, kad skandalingą informaciją jai patikėjęs teisėjas ne
šiaip sau slepia savo pavardę. Savo pavardę slepia jis tikrai ne
dėl to, kad, sakykime, norėtų pasirodyti esąs labai reikšmingas.
Nenori nurodyti pavardės dėl to, kad bijo represijų. Bijo galimai
korumpuotų teisėjų keršto. Bijo prarasti gerai apmokamą darbą ir
socialines garantijas. Nejaugi neaišku, kad būtent tokia
skandalingą informaciją pateikusio asmens reakcija – natūrali? Ne
tik natūrali, bet ir atskleidžianti tikrąją Lietuvos kaip teisinės,
demokratinės valstybės būseną. Jei visa tai, apie ką rašė
Lavastė savo rašiniuose, – teisybė, vadinasi, tiesą
viešai išguldyti šiandien Lietuvoje jau bijo netgi
ir teisėjai.
Taigi Lavastė mananti, jog skandalingąją informaciją suteikęs asmuo
slepia savo pavardę bijodamas represijų. Ji turi pagrindo manyti, jog
teisėsauga nori susidoroti su jos informatoriumi. Ši versija man
atrodo įtikinama. Bent jau įtikinamesnė už tų teisėjų ir teisėsaugos
pareigūnų tvirtinimus, esą be informacijos šaltinio įvardijimo
neįmanomas tolimesnis tyrimas.
Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog Lavastė mūsų teisėsaugos
pareigūnų jau ne vieną sykį buvo apklausta dėl kilusio skandalo.
Apklausos pačiai žurnalistei pasirodė labai keistos. Remiantis
žurnalistės žodžiais, ją apklausę pareigūnai nepuolė prašyti
papildomos medžiagos apie galimus korupcijos atvejus Lietuvos
teismuose. Ši tema jų tarsi nedomino. Jie reikalavo tik vieno
– atskleisti informacijos šaltinio tapatybę.
,,Lietuvos ryto” žurnalistė Lavastė varstyti
lietuviškosios Temidės įstaigų duris priversta po to, kai
šių metų pavasarį paskelbė rašinį, kuriame prisistatyti
viešai nenorėjęs teisėjas atskleidė galimas teismų sistemos
ydas. Nenorėjęs savo tapatybės atskleisti asmuo žurnalistei, pasakojo,
kaip Lietuvoje papirkinėjami teisėjai, kaip prokurorai, teisėjai ir
advokatai derina bylų nuosprendžius... Įdomi tema? Be abejo, verta
dėmesio. Juolab kad šie kaltinimai pasirodė įtakingame, didelį
tiražą turinčiame leidinyje – ,,Lietuvos ryte”.
Šių eilučių autorių labiausiai nustebino lietuviškos
Temidės teiginiai, jog, neapklausus informacijos šaltinio,
prokurorai negalėtų ištirti mestų kaltinimų. Jei tai –
tiesa, tai tiek ir tevertos mūsų specialiosios bei slaptosios tarnybos.
Tik pamanyk: jei žurnalistė nurodys informacijos šaltinį,
pažėrusį kritikos, bylą ištirs. O jei žurnalistė laikysis
žurnalistinės etikos kodekso ir neatskleis informacijos
šaltinio, vadinasi, tyrimas – neįmanomas. Sutikite, į
absurdą panaši padėtis. Nejaugi iš tiesų STT, Generalinė
prokuratūra, VSD, FNTT ir visos kitos mūsų tarnybos be žurnalistės
pagalbos negali išsiaiškinti, ar Lietuvos teismuose esama
korupcijos atvejų?!
Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, teismas gali įpareigoti
žurnalistą atskleisti informacijos šaltinio paslaptį, bet ne
visuomet, o tik dviem atvejais – jei iškilęs pavojus
žmogaus gyvybei arba valstybės saugumui. Visi kiti variantai –
atmestini. Tad niekaip nesuprantu, kodėl mūsų teismai įpareigojo
Lavastę nurodyti jai informaciją suteikusio žmogaus vardą ir pavardę?
Be abejo, galima korupcija Lietuvos teismuose – rimta valstybės
liga. Bet sunku patikėti, jog būtent šiuo atveju įmanoma
pritaikyti teiginius ,,iškilęs pavojus žmogaus gyvybei arba
valstybės saugumui”.
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius taikliai
pastebėjo, jog žurnalistas, iškilus panašaus pobūdžio
atvejui, be įstatymų privalo dar laikytis ir žurnalistinės etikos
nuostatų. O žurnalistinės etikos kodeksas labai aiškiai rodo:
žurnalistas negali išduoti savo informacijos šaltinio,
jei informaciją suteikęs žmogus bijo dėl savo saugumo ir ramybės.
Sprendžiant iš ,,Lietuvos ryto”, Vtv.lt, Lrt.lt, LTV
,,Panoramos” pranešimų, žurnalistė Lavastė neskuba
atskleisti savo informatoriaus. Ji geriau linkusi sumokėti baudą ar net
pasėdėti areštinėje. Kitaip tariant, nelinkusi laužyti
žurnalistinės etikos kodekso. Ir už tai jai – nuoširdi
pagarba.
O kol ši byla dar nebaigta, tebelieka galioti retorinis
klausimas: nejaugi mūsų slaptosios tarnybos tokios bedantės ir
silpnutės, kad be žurnalistų pagalbos nepajėgios išnarplioti
korupcijos