,,Kuo daugiau dirbu, tuo labiau sekasi, tad dirbti tenka dar daugiau”

Per Padėkos dienos savaitgalį Pasaulio lietuvių centre, Lemont, įvykęs XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas suviliojo atvykti ne tik moksle jau įsitvirtinusius lietuvius tyrinėtojus ir akademikus, bet ir jaunus, neseniai JAV universitetuose studijas baigusius mokslininkus. Šį kartą Jūsų dėmesiui siūlome pokalbį su šiuo metu moksliniu asistentu Kanwisher laboratorijoje, McGovern smegenų tyrimų institute, Massachusetts technologijos institute dirbančiu Jonu Kubiliumi, kuris šiųmetiniame PLMKS skaitė paskaitą ,,Visual Phantom iliuzija aukštesniosiose regimose srityse, o ne pirminėje regimojoje žievėje”.

Visiškai Jūsų nepažįstu. Klausiausi Jūsų paskaitos XIV Mokslo ir kūrybos simpoziume ir mane sužavėjo jauno žmogaus artistiškas pasakojimas apie labai svarbius dalykus. Tad susipažinkime. Papasakokite mūsų skaitytojams apie save. Kaip ir kada vilnietis atsidūrė Amerikoje?

Avantiūra ta Amerika. Esu iš maksimalistų šeimynėlės. Dėl įgimto smalsumo ir naivumo drąsos kišti galvą į abejotinus reikalus netrūksta – tokiu būdu atsidūriau viename geriausių pasaulio universitetų – Massachusetts Institute of Technology (MIT). Pasirinkau matematiką, vėliau dar ir fiziką, o iš tiesų užsiimu kognityviniais neuromokslais. Tai mokslo šaka, tirianti smegenų veiklos principus. Deriname neurobiologijos, neurofiziologijos žinias apie smegenų ląsteles – neuronus – su filosofinėmis, eksperimentinės psichologijos teorijomis, aiškinančiomis, kaip smegenys veikia. Tarsi plačiau – į visumą – bandome pažvelgti. Todėl palanku, kai žmogus turi išprusimą keletoje sričių. Šiemet sėkmingai baigiau MIT bakalauro studijas ir dirbu laboratorijoje, ruošiuosi doktorantūrai. Dar vaidinu teatre .

Kas paskatino Jus pasirinkti matematiką? Gal Jūs – žinomo matematiko profesoriaus Jono Kubiliaus giminaitis ir tęsiate jo pradėtus darbus?

Taip, esu prof. Jono Kubiliaus vaikaitis, bet darbų netęsiu. Ir mano tėvai yra matematikai, tačiau jokio spaudimo tapti matematiku nebuvo. Tai ir netapau – matematiką baigiau tik dėl įdomumo. Ir fiziką – tik dėl kvantinės mechanikos ir stygų teorijos. Nei matematiku, nei fiziku aš nei norėčiau, nei galėčiau būti – turbūt kad klausimai ne tie, kurie man aktualūs. Rūpi man žmogų suvokti, todėl užsiimu žmogaus smegenų tyrimais. Tačiau išlaikau senelio pasiaukojimą Lietuvai.

Kremtate labai rimtus mokslus. Atrodo, kad matematika nieko bendra neturi su medicina. Kaip Jūs atsidūrėte „šalia medicinos”?

Taip, visai nieko bendro. Niekada nežinojau, kuo tapsiu. Antro kurso pradžioje ėmiau svarstyti, kokioje laboratorijoje čia padirbėjus, kad patirties gaučiau, o ir lengviau būtų pasirinkti specialybę. Norėjau dirbti arba organinės chemijos laboratorijoje (chemija jau ir anksčiau nemažai domėjausi), arba giliau susipažinti su neuromokslais (MIT kaip sykis buvo baigę statyti šviežutėlį blizgantį smegenų tyrimų pastatą). Pastarajame gavau pasiūlymų ir lig šiolei (jau trejetą su puse metų) dirbu profesorės Nancy Kanwisher laboratorijoje. Bet tiesa tokia, kad su medicina nedaug kas čia bendra: gydymu neužsiimame ir vaistų neieškome. Taip, galbūt, bandome suvokti kai kurių ligų (pvz., autizmo) priežastis, bet iš tiesų aš tyrėjas, o ne gydytojas. Kognityviniais neuromokslais užsiimu, nes galiu pažinti žmogų – supratimas, kaip veikia smegenys, apibrėžia, kas yra žmogus. Tokių mokslų pritaikymai atsiranda paskui.

Kaip sužinojote apie XIV Mokslo ir kūrybos simpoziumą? Kodėl nutarėte jame dalyvauti?

Vasarą lankėmės pas gimines Čikagoje. Mano giminaitė Ramunė Kubiliūtė paminėjo, kad rudenį Čikagoje vyks simpoziumas. Pamaniau – puiki proga susipažinti su Lietuvos mokslininkais ir sužinoti apie galimybes sugrįžus dirbti Lietuvoje. Deja, Lietuvoje neuromokslų tyrimais mažai užsiimama, tad purenti dirvą reikia jau dabar, kad baigęs doktorantūros studijas turėčiau kur grįžti. Simpoziume susipažinau su entuziastingai nusiteikusiais Vilniaus universiteto (VU) ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkais. Grįžęs namo Kalėdų VU ir VDU skaitysiu pranešimus, ir jei susidomėjimas bei palaikymas neišblės, tikiuosi Lietuvoje pamažu plėsti tyrimus neuromokslų srityje. Norėtųsi, kad atsirastų šių mokslų studijų programa, kurios lygis ir įtaka būtų ne ką mažesnė už, pavyzdžiui, biochemijos. Sutrauksime gabiausius ir užaugs branduolys.

Esate jaunas mokslininkas. Manau, kad kaip ir visi mes, Jūs skubate, bėgate, vėluojat ir nespėjat. Ar Jums pažįstama sąvoka ,,neturiu laiko”?

Žinoma. Bet laiko visada randu tam, kas man svarbu. Jei neturi laiko, tai tik dėl to, kad tas dalykas nerūpi.

O kas Jus traukia prie aktorystės? Sakoma, kad geriausi poetai – fizikai, gal geriausi aktoriai – matematikai?

Teatre, kaip ir moksle, užduodi klausimus ir bandai į juos atsakyti. Tiek menas, tiek mokslas yra toks pat pažinimas ir smalsumo tenkinimas. Nėra jokio reikalo tarp jų brėžti ribos. Metodai skiriasi, bet tikslas tas pats – suvokti žmogaus būtį. Man labai svarbu visuma; pažinodamas daugiau, gali plačiau pažvelgti ir labai ramiai priimti pasaulį, koks jis yra. Štai neseniai ėmiau tapyti. Tapyti nė velnio nemoku, bet pasiduoti nesmagu. Pasidavimas skatina baimę, o jau kai imi ko nors bijoti, gyvenimas virsta vegetavimu.

Kas Jums gyvenime yra svarbiausia?

 Šiaip esu žinomas kaip žmogus, kuriam niekas nerūpi, nes daugybę dalykų atvirai ar akiplėšiškai nekreipiu dėmesio. Pavyzdžiui, man nerūpi nusikaltimai, maistas, skaudanti nugara, šaltas oras. Kai kas rūpi: pažinimas, visumos jausmas, kartais svarbu bendravimas su žmonėmis, kartais nebendravimas. Rūpi Lietuva – nežinau kodėl? Gal kad truputį į mane panaši – pasaulio pakrašty.

Ar esate laimės kūdikis? Kas Jums padarė didžiausią įtaką formuojantis kaip asmenybei? Ar turite savo herojų, į kurį norėtumėte būti panašus?

Be abejo, esu laimės kūdikis. Tiek daug nepakartojamų dalykų nutiko ir visai neaišku kodėl. Norėdamas šiek tiek atsilyginti už tą laimę dirbu kiek galima daugiau. Įdomu, kad kuo daugiau dirbu, tuo labiau sekasi, tad dirbti tenka dar daugiau.
Augant didelę įtaką padarė šeima, vėliau – Vilniaus licėjus, mokytojai Ričardas Jankauskas, Rima Mackevičienė. Paskui mane ,,lipdė” bendraamžiai. O MIT didelę įtaką padarė teatro režisierius Jay Scheib ir mano vadovas laboratorijoje Daniel Dilks. Bet lygiuodamasis į juos aš ieškau ne herojų, o savęs paties. Gal dėl to ir sekasi: vis mažiau esu panašus į ką nors, vis labiau esu va, toks.

Atrodo, turite gerą humoro jausmą. Kaip manote, ar humoras padeda, ar kenkia mokslininkui?

Humoro nemėgstu. Juokauti yra lėkšta. Per tuos juokus, žiūrėk, ir žmogaus liksi nepažinęs. Humoras – tai primityvūs plepalai, reikalingi nuoboduliui ar sielos skylėms kamšyti arba skaudžioms mintims užgožti.

Žodžiu, su laimingais žmonėmis juokauju, o kiti išveda iš kantrybės su juokeliais. Mokslininkas irgi toks pat žmogus: pajuokauji, draugų atsiranda.

 Ar sunku gyventi XXI amžiaus jaunam žmogui?

 Ne.

Banalus klausimas – kokie Jūsų ateities planai?

 Pusę metų dar dirbsiu N. Kanwisher laboratorijoje. Rudenį ketinu pradėti kognityvinių neuromokslų doktorantūros studijas Europoje. Tikiuosi, kad studijų metais galėsiu bendradarbiauti su Lietuvos mokslininkais.


Kalbino Laima Apanavičienė