Menas gimsta įvairiose situacijose

Eglė Vertelkaitė

Birutė Zokaitytė


Sausio 3 d., penktadienį, Čikagos kultūros centre (78 E. Washington St., Chicago) atsidaro lietuvių grafikių Eglės Vertelkaitės ir Birutės Zokaitytės paroda ,,Two Lithuanian Printmaker’s”. Susitikimas ir pokalbis su menininkėmis centre vyks sausio 9 d. 5:30 val. p. p. Paroda surengta Čiurlionio galerijos pasiūlymu padedant Lietuvos Respublikos generaliniam konsulatui Čikagoje ir Čikagos miesto kultūros reikalų departamentui.

 Na, o sausio 10 d., šeštadienį, 6 val. v. meno mylėtojus pakviesime į Čiurlionio galerijoje Jaunimo centre rengiamą parodos atidarymą – muzikos vakarą ,,Taškas, kablelis, daugtaškis...”, kuriame dalyvaus ne tik minėtos menininkės, bet ir kompozitorius Marius Salynas. Atvykę galėsite ne tik pamatyti grafikių E. Vertelkaitės ir B. Zokaitytės parodą, bet ir sudalyvauti B. Zokaitytės ir kompozitoriaus M. Salyno muzikiniame videoprojekte.

Abu renginiai skirti Lietuvos vardo tūkstantmečiui pažymėti.


Ta proga pakalbinome grafikę Birutę Zokaitytę.

Tai jau ne pirmoji Jūsų darbų paroda Amerikoje, tačiau, manau, paroda Čikagos kultūros centre – neeilinis įvykis Jūsų gyvenime. Patekti į pačiame Čikagos miesto centre esančias galerijas nėra lengva. Kaip jaučiatės prieš kelionę?

Mes esame labai sujaudintos ir jaučiame didžiulį susidomėjimą būsimu įvykiu. Žinome, kad Čikagos kultūros centras yra ta erdvė, kuri traukia menininkus ir intelektualus iš viso pasaulio, todėl jaučiamės šio pasaulio dalimi, kultūrinių įvykių vyksmo centre.
 
Ką atvešite meno mylėtojams? Ar tai bus naujausi jūsų darbai, ar kūrėte ką nors specialiai šiai parodai?

 Mūsų atvežami darbai pristato pastarojo laikotarpio kūrybą. Keletas darbų buvo specialiai pritaikyti Čikagos kultūros centro galerijos erdvei.
 
Kokia buvo Jūsų kelio į meną pradžia?

 Pasirinkimas būti meno apsuptyje buvo padiktuotas tam tikrų aplinkybių, kurių svarbiausia – tėvų pavyzdys. Jie taip pat buvo menininkai. Nuo mažens mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje.
 
 Ar tiesa, kad menas gimsta iš vienatvės ir skausmo?

Mano subjektyvia nuomone, menas gimsta įvairiose situacijose. Dėl to jis ir menas, kadangi nėra standartinis, vienodas.
 
Esate jaunosios kartos kūrėja. Kas Jums yra liaudies menas? Ar reikalinga šiuolaikiniam menininkui domėtis liaudies menu? Gal jam visiškai nereikia nei tų rūpintojėlių, nei liaudies dainų, nei papročių?

Be jokios abejonės, liaudies menas yra svarbi mūsų kultūrinio gyvenimo dalis, mūsų paveldas. Be liaudies meno nebūtų ištakų, kurios formavo vėlesnes meno išraiškas. Turime unikalų paveldą, kurį privalome saugoti ir puoselėti, o remdamiesi tuo paveldu galime patys kurti.

Kas jaudina šiuolaikinį menininką?

Jaudina viskas, jei tai subtilu, gilu, prasminga. Jaudina tai, kas amžina, vertinga, turi išliekamąją vertę.

Kažkada skaičiau dailininko Valentino Antanavičiaus žodžius: ,,Gabumai – tai dar ne pyragas, tai tik mielės”. Ar sutinkate su jo pasakytais žodžiais? Kiek Jums reikia ,,mielių”, kad iškeptumėte gerą ,,pyragą”?

Darbas, pastangos kažką sukurti yra neabejotina vertybė. Net ir gabiausi žmones gali neatskleisti savo tikrųjų sugebėjimų, jei jie nepagrįsti įgūdžių tobulinimu. Visų pirma menininkas turi būti profesionalas, savo srities žinovas.

Abi savo darbuose ieškote moteriškumo tapatybės. Kuo Jums, moterims, įdomi moteris? Kuo Jus, menininkes, domina tie ,,Moteriškumo ritualai” (anot mano Vilniuje matytos Birutės parodos pavadinimo)?

Manau, kad moters gyvenimas yra vientisesnis – buitis, kūryba, jausmai susilieja į vieną visumą. Kadangi esam moterys, tai per moterišką prizmę matom visą pasaulį, socialumą, ir visa ta visuma atsispindi mūsų kūryboje. Dažnai tai susiję su labai asmeniniais išgyvenimais.

 Ar jaučiate: ,,Padariau gerą darbą!” Ir koks turi būti tas ,,geras darbas”?

Būna visaip. Kartais apima euforija ir džiaugsmas, kad padarei kažką nuostabaus, bet būna ir taip, kad sukurtą darbą suvoki tik po kurio laiko. Matyt, mintis aplenkia tai, ką sugeba rankos. Praeina laikas ir darbas ima gyventi, atsiskleidžia tai, kas buvo užkoduota, bet iš karto nepastebėta.

 Lietuvoje pastebima grafikos feminizacija. Vien Čiurlionio galerijoje pastaraisiais metais surengėme daug Lietuvos grafikių parodų. Kodėl, Jūsų manymu, Lietuvos moterys grafikės ,,nurungė” vyrus?

Tiesiog grafika yra labai kruopštus ir greito rezultato neduodantis darbas. Nemanau, kad kažkas kažką nurungė, gal tik vyrai imasi, jų manymu, reikšmingesnės veiklos (tai mano subjektyvi nuomonė).

Šiomis dienomis dėl informacinės technologijos mūsų pojūčiai silpnėja, bunka, žmonės mažiau bendrauja. Ar nemanote, kad gali ateiti laikas, kai technologijos atims žiūrovą iš menininko?

Manau, kad viskas natūraliai transformuosis. Menas niekada neišnyks, nes evoliucija tai yra kūryba ir visuomet bus žiūrovas, kuris tą procesą vertins.

Kuriate ne visą parą. Yra tylos, apmąstymo, atsitraukimo nuo kūrybos momentų. Ką veikiate tada?

 Kaip ir kiekvienas paprastas žmogus gyvenu normalų gyvenimą, užsiimu buities rūpesčiais. Bet, manau, kad dauguma kuriančių žmonių kiekvieną kasdienybės momentą gali panaudoti kaip impulsą savo kūrybai.


Kaip žiūrite į šiuolaikinę Lietuvos dailę ir muziką?

 Šiuolaikinis Lietuvos menas pasauliniam kontekste užima anaiptol ne paskutinę vietą, nepaisant sudėtingų buities sąlygų atsiranda vis naujų kūrybos perlų, nušviečiančių mūsų kasdienybę. Tokios šviesos kibirkščių randu tiek muzikoje, tiek dailėje. Viliuosi, kad mūsų apsilankymas Čikagoje taip pat atneš dalelę šios šviesos.
 –
Dėkoju už pokalbį ir kviečiu visus skaitytojus apsilankyti parodose Čikagos kultūros centre ir Čiurlionio galerijoje.

Kalbino
Laima Apanavičienė