Indrė
Linas
Ieškant atotrūkio tarp lietuvių studentų priežasčių
ANCA ULEA
Tarp Lino Vaitkaus ir Indrės Bielskutės – nemažai bendra. Abiem
po 18, abu pirmakursiai, į University of Illinois at Chicago (UIC)
kasdien keliaujantys iš namų, abu siekia būti gydytojais ir abu
lietuviai. Tačiau nepaisant šių bendrybių, yra vienas skirtumas,
kuris jau kurį laika dalija lietuvių kilmės studentus į dvi grupes:
Vaitkus į JAV atvyko Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, o Bielskutė gimė
Amerikoje, iš Lietuvos atvyko jos seneliai.
Vaitkus į Čikagą su savo šeima iš Lietuvos atvyko būdamas
11 metų. Jis priklausytų trečiajai lietuvių emigrantų bangai, dėl
ekonominių priežasčių į JAV atvykusiai po 1990 metų, Lietuvai
išsilaisvinus iš sovietų okupacijos. „Čia yra
daugiau darbų, tačiau išsilavinimas buvo viena iš
pagrindinių mūsų atvykimo priežasčių, – teigia Vaitkus. –
Turint amerikietišką diplomą Lietuvoje lengviau gauti darbą, nes
JAV diplomai pripažįstami visame pasaulyje.”
Bielskutės šeima į JAV iš Lietuvos emigravo po 1944 metų.
Jos seneliai čia po Antrojo pasaulinio karo, Sovietų Sąjungai okupavus
Lietuvą, atvyko kaip „išvietintieji asmenys”
(displaced persons). Jos seneliai priklausytų antrajai lietuvių
emigrantų bangai, pasitraukusiai iš Lietuvos bėgant nuo karo ir
sovietų valdžios.
Skirtumai tarp šių dviejų lietuvių studentų grupių suponuoja
paradoksalią atskirtį tarp tos pačios kartos žmonių, atskirtį, kuriai
svarbus ir kalbos aspektas.
Kalbos svarba
Pasak Aurelijos Tamošiūnaitės, UIC PLB Lituanistikos katedros
doktorantės, lietuvių kalbos emigracijoje išlaikymo tendencijos
yra tokios pačios kaip ir tarp kitų tautų imigrantų grupių –
kalbos vartosena mažėja su kiekviena nauja karta. Naujųjų emigrantų
atžvilgiu, svarbiausias kalbos stiprumą lemiantis veiksnys –
amžius, kada vaikai atvyko į JAV. „Jeigu vaikai atvyko iki 5 metų
amžiaus, paprastai stipresnės jų anglų kalbos žinios, – teigia
Tamošiūnaitė. – Jei vaikai atvyko būdami 11 metų amžiaus
ar vyresni, lietuviškai jie kalba labai sklandžiai, nejuntamas
ir anglų kalbos akcentas.”
Be to, lietuvių kalba taip pat kito, ypač slengas (žargonas), žodynas,
atsirado naujų skolinių iš rusų ir kitų kalbų. Tie Amerikos
lietuviai, kurie negyveno sovietų okupuotoje Lietuvoje, vartoja kiek
kitokį žodyną. „Mano tėvai lietuviškai kalba taisyklingai,
– sako Bielskutė. – Tačiau jų kalbos vartosena yra
‘sena’. Lietuvių kalba laikui bėgant pasikeitė.”
Pasak Tamošiūnaitės, daugeliu atvejų, Amerikoje gimę lietuviai
lietuvių kalbos vartoseną perima iš savo tėvų, nes su kitais
kalbos vartosenos kontekstais jie susipažinti beveik neturi galimybių.
„Galima sakyti, jog antrosios emigrantų bangos vaikai ar
vaikaičiai vartoja tam tikrus žodžius ar frazes, kurių nevartoja
dabartiniai emigrantai, – teigia Tamošiūnaitė. –
Kalba, kurią jie išmoksta, yra jų tėvų kalba, tad ir jų
vartojami žodžiai atspindi tėvų vartojamą žodyną.”
Kalbos barjeras buvo labai ryškus apsilankius dviejuose
lietuviškuose susibūrimuose: „Spindulio”
šokių grupės repeticijoje Lemonte, kurią daugiausia lanko
Amerikoje gimę lietuviai, ir Šiaurės Amerikos lietuvių studentų
sąjungos (ŠALSS) susirinkime Čikagoje, kuriame dalyvavo neseniai
atvykę imigrantai.
Nuo pat pirmųjų šių dviejų susibūrimų akimirkų
išryškėjo kalbiniai skirtumai – šokių
repeticija vyko išimtinai anglų kalba, studentai tarpusavyje
taip pat bendravo angliškai. Lietuviškai buvo minimi tik
tam tikri šokių terminai. ŠALSS susirinkimo dinamika buvo
visai kitokia: susirinkimas vyko išimtinai lietuvių kalba.
ŠALSS prezidento Pauliaus Vertelkos nuomone, kalbos barjeras yra
viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl sunku prikalbinti
Amerikoje gimusius lietuvius dalyvauti ŠALSS susirinkimuose.
„Amerikoje gimę lietuviai ateina į mūsų susirinkimus, pasėdi ir
niekuomet negrįžta, – teigia Vertelka. – Manau, jog mes
juos išgąsdiname lietuvių kalba.” Vertelkos teigimu,
Amerikoje gimusių lietuvių nedalyvavimas ŠALSS veikloje
apsunkina ir pagrindinio ŠALSS tikslo – padėti lietuviams
imigrantams siekti aukštojo išsilavinimo universitetuose
– siekimą. „Liūdna, nes mes galėtume tiek daug visko kartu
nuveikti, kvaila, jog šis barjeras stovi tarp mūsų”,
– mano Vertelka.
Pirmieji įspūdžiai: lituanistinė mokykla
Skirtumas išryškėja anksti. Visi mano kalbinti
pašnekovai, įsitraukę į lietuvių bendruomenės veiklą Čikagoje,
lankė lituanistinę mokyklą. Tiek Vaitkus, tiek Bielskutė patvirtino,
jog skirtumas tarp abiejų imigrantų grupių ryškus dviejose
pagrindinėse lituanistinėse mokyklose – Čikagos lituanistinėje
mokykloje ir Maironio lituanistinėje mokykloje Lemont.
„Kai augau, daug trečios kartos vaikų ėjo į lituanistinę mokyklą
Lemonte, – pasakoja Bielskutė. – Čikagos lituanistinę
mokyklą lankė daugiausiai neseniai atvykusių imigrantų vaikai. Mano
klasėje tik aš ir dar vienas vaikas buvome gimę Amerikoje.”
Vaitkus ir Bielskutė ilgai pažinojo vienas kitą, abu 2011 metais baigė
Čikagos lituanistinę mokyklą, tačiau, abiejų teigimu, artimesniais
draugais jie tapo tik pradėję lankyti UIC. „Abu norėjome
susirasti draugų, todėl kai sutikau Indrę UIC, turėjome apie ką
kalbėti, – pasakoja Vaitkus. – Nedaug mūsų bendraklasių
iš lituanistinės mokyklos įstojo į UIC, kai kurie iš jų
mokosi bendruomenės koledžuose, kai kurie niekur nestojo. Mes
nusprendėme laikytis kartu, nes čia ne tiek daug lietuvių.”
Vaitkaus teigimu, skirtumus tarp dviejų lietuvių grupių jis pirmiausiai
pastebėjo, kai būdamas 12 metų ėmė lankyti lituanistinę mokyklą.
„Pastebėjau, kad jie kalbasi apie kitus dalykus, – sakė
Vaitkus. – Atrodo, kad jie gyvena visai kitame pasaulyje nei mes,
tačiau bendrai dalijamės lietuviškomis šaknimis.”
Vaitkus yra įsitraukęs į lietuvių bendruomenės veiklą, šiuo metu
yra ŠALSS viceprezidentas. Kiekvieną vasarą skrenda į Lietuvą,
dauguma jo draugų yra naujieji emigrantai iš Lietuvos.
„Jaučiu, kad esu artimesnis emigrantams negu
amerikiečiams”, – teigia Vaitkus.
Tuo tarpu Bielskutė yra įsitraukusi į naujai atvykusiųjų manymu
„senamadiškesnę” veiklą: ji šoka
„Spindulio” tautinių šokių grupėje Lemont.
„Spindulio” studentų šokių grupė šią vasarą
ruošiasi dalyvauti Lietuvių tautinių šokių Boston
šventėje. Bielskutė taip pat yra ateitininkė, Ateitininkų
federacijos, lietuvių jaunimo katalikų organizacijos, narė.
Religiniai skirtumai
Religiniai skirtumai taip pat svarbūs. Sauliaus Kuprio, Amerikos
lietuvių tarybos pirmininko teigimu, naujieji emigrantai iš
Lietuvos yra ne tokie religingi, ir tai reikėtų sieti su sovietine
Lietuvos okupacija ir tomis sąlygomis, kuriomis jie gyveno.
„Naujieji emigrantai daugeliu atvejų buvo atgrasyti nuo
religijos, – sako Kuprys. – Religija jų gyvenimuose
nevaidina svarbaus vaidmens. Ateizmas sovietinėje Lietuvoje buvo
įtrauktas į mokyklų programas, jis, be kita ko, persimetė ir į jų
amerikietišką gyvenimą.”
Northwestern University ketvirtakursė Diana Karvelis teigia pastebėjusi
naujųjų emigrantų religinio išprusimo trūkumą per tai, kaip jie
supranta bažnyčią. „Kad jie nesupranta religinio bažnyčios
aspekto, rodo, pavyzdžiui, tai, jog į bažnyčią jie ateina su džinsais,
– teigia Karvelis. – Mums, Amerikos lietuviams, tai yra
nepagarba, tačiau suprantame, kad jie neužaugo eidami į bažnyčią. Todėl
matyti atitrūkimas, supranti, kodėl gali būti nesusikalbėjimo.”
Veiklumas
Abi studentų grupės į skirtingą lietuvišką veiklą įsitraukia dėl
kitokių priežaščių. Naujieji emigrantai dažniau įsitraukia į
tokią veiklą, kuri jiems padėtų prisitaikyti prie amerikietiško
gyvenimo būdo. ŠALSS pagrindinis tikslas yra taip
išsiaiškinti amerikietišką studijų sistemą, kad
naujai atvykusiems lietuviams emigrantams būtų paprasčiau suprasti
stojimo procedūras ir lengviau pavyktų įstoti į amerikietiškus
universitetus. „Organizacijos veikla sukasi apie aukštojo
išsilavinimo siekį, – teigia ŠALSS narė Aldona
Gintautaitė. – Mes visi esame geri draugai, įsitraukę į
šią veiklą ne tik išlaikome gyvą lietuvių kalbą, bet ir
esame politiškai aktyvūs.”
Amerikoje gimę lietuviai, priešingai – į lietuvišką
veiklą įsitraukia norėdami išlaikyti lietuviškąsias
šaknis. „Mes augome ne Lietuvoje, todėl turime surasti
būdą, kaip tą kultūrą išlaikyti, – aiškina
Karvelis. – Naujieji emigrantai, mano nuomone, galvoja taip:
‘Aš užaugau Lietuvoje, ten gimiau, todėl tos kultūros
niekada nepamiršiu.’”
Tačiau abiejų grupių veikla stiprina bendruomeniškumo jausmą,
taip pat ryšius su kitais lietuviais. ŠALSS savo nariams
rengia slidinėjimo išvykas, o ateitininkai ir lietuvių skautų
sąjunga organizuoja stovyklas ir išvykas, kad jų nariai galėtų
vienas kitą geriau pažinti.
Klaidingos nuostatos
Nemažai naujų emigrantų nepakankamai įvertina Amerikoje gimusių
lietuvių kalbos žinias. Tamošiūnaitės teigimu, kalba yra tik
maža dalelė to, kas skiria šias dvi lietuvių studentų grupes.
„Manau, jog skirtumus tarp dviejų grupių reikėtų visų pirma sieti
su tapatybės, ne su kalbos problema, – aiškina
Tamošiūnaitė. – Neteigiu, jog kalbame apie dvi skirtingas
tapatybes, tačiau labai svarbu ir tai, kaip šie žmonės buvo
auginti, kokią kultūrą jie pažino ir kaip juos auklėjo tėvai.”
Karvelis teigimu, nors dauguma Amerikos lietuvių lietuviškai
kalba ne taip sklandžiai, tačiau dauguma supranta ir bendrauja
lietuviškai be jokių problemų. „Nemažai lietuvių, su
kuriais tenka bendrauti, nekalba lietuviškai, tačiau jie yra
ypač aktyvūs lietuvių bendruomenėje. Yra nemažai žmonių, kurie labai
norėtų įsitraukti ir į tokios organizacijos kaip ŠALSS
veiklą”, – tvirtina Karvelis.
Kita ne visai tiksli naujųjų emigrantų nuostata yra tai, jog dauguma
Amerikoje gimusių Amerikos lietuvių nežino, kas vyksta Lietuvoje, nes
ten dažnai nesilanko. Nors iš dalies tai tiesa, Bielskutė ir
Karvelis tvirtina, jog apibendrinti šios nuostatos visiems
negalima, kiekvieno žmogaus atvejis skirtingas.
UIC Rašymo centro direktorius Vainis Aleksa, buvęs lituanistinės
mokyklos mokytojas, teigia, jog Amerikoje gimę lietuviai taip pat
neretai linkę kritikuoti naujuosius emigrantus. Aleksos teigimu,
antrosios bangos emigrantai, kurie Lietuvą paliko po Antrojo pasaulinio
karo, kritikuoja naujuosius emigrantus dėl to, kad šie
šalį paliko dėl ekonominių priežasčių, o ne dėl politinių, kaip
jie. „Egzistuoja tokia nuomonė, jog mes kažkokiu būdu esame
geresni, nes mes atvykome dėl politinių priežasčių, mes buvo
‘išvietintieji asmenys’, mes daugiau kentėjome, o
dabar žmonės atvyksta tik dėl ekonominių priežasčių, nes jie nori
uždirbti daugiau pinigų, – svarsto Aleksa. – Tai neteisinga
naujausios kartos atžvilgiu.”
Amerikoje gimę lietuviai taip pat turi kai kurių klaidingų nuostatų
Lietuvos atžvilgiu: daugelis jų Lietuvą idealizuoja, įsivaizduoja ją
tokią, kokia ji buvo prieš sovietų okupaciją. „Manau, kad
daugelis tėvų ir senelių, o dabar – ir jų vaikai ir vaikaičiai,
pernelyg romantizuoja pačią Lietuvą ir tai, ką Lietuva
simbolizuoja”, – mano Bielskutė.
Nepaisant ryškių skirtumų, dauguma kalbintų žmonių tikisi, jog
skirtumas tarp kartų laikui bėgant išnyks, naujiems emigrantams
vis labiau įsiliejant į amerikietišką visuomenę ir
ieškant kelių, kaip neprarasti ryšio su
lietuviškuoju paveldu. „Kai kurių organizacijų
susirinkimuose pastebiu ateinant vis daugiau naujųjų emigrantų vaikų,
– teigia Bielskutė. – Manau, kad tai geras ženklas.”
Iš anglų kalbos vertė
Aurelija Tamošiūnaitė
Tai jau trečias kartas, kai
,,Draugas” dalyvauja projekte ,,Immigrant Connect Chicago”.
Straipsnį originalo kalba galima rasti adresu:
www.immigrantconnect.org/2011/12/05/14654/