indre
Indrė

linas
Linas

Ieškant atotrūkio tarp lietuvių studentų priežasčių

ANCA ULEA

Tarp Lino Vaitkaus ir Indrės Bielskutės – nemažai bendra. Abiem po 18, abu pirmakursiai, į University of Illinois at Chicago (UIC) kasdien keliaujantys iš namų, abu siekia būti gydytojais ir abu lietuviai. Tačiau nepaisant šių bendrybių, yra vienas skirtumas, kuris jau kurį laika dalija lietuvių kilmės studentus į dvi grupes: Vaitkus į JAV atvyko Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, o Bielskutė gimė Amerikoje, iš Lietuvos atvyko jos seneliai.

Vaitkus į Čikagą su savo šeima iš Lietuvos atvyko būdamas 11 metų. Jis priklausytų trečiajai lietuvių emigrantų bangai, dėl ekonominių priežasčių į JAV atvykusiai po 1990 metų, Lietuvai išsilaisvinus iš sovietų okupacijos. „Čia yra daugiau darbų, tačiau išsilavinimas buvo viena iš pagrindinių mūsų atvykimo priežasčių, – teigia Vaitkus. – Turint amerikietišką diplomą Lietuvoje lengviau gauti darbą, nes JAV diplomai pripažįstami visame pasaulyje.”

Bielskutės šeima į JAV iš Lietuvos emigravo po 1944 metų. Jos seneliai čia po Antrojo pasaulinio karo, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, atvyko kaip „išvietintieji asmenys” (displaced persons). Jos seneliai priklausytų antrajai lietuvių emigrantų bangai, pasitraukusiai iš Lietuvos bėgant nuo karo ir sovietų valdžios.

Skirtumai tarp šių dviejų lietuvių studentų grupių suponuoja paradoksalią atskirtį tarp tos pačios kartos žmonių, atskirtį, kuriai svarbus ir kalbos aspektas.

Kalbos svarba

Pasak Aurelijos Tamošiūnaitės, UIC PLB Lituanistikos katedros doktorantės, lietuvių kalbos emigracijoje išlaikymo tendencijos yra tokios pačios kaip ir tarp kitų tautų imigrantų grupių – kalbos vartosena mažėja su kiekviena nauja karta. Naujųjų emigrantų atžvilgiu, svarbiausias kalbos stiprumą lemiantis veiksnys – amžius, kada vaikai atvyko į JAV. „Jeigu vaikai atvyko iki 5 metų amžiaus, paprastai stipresnės jų anglų kalbos žinios, – teigia Tamošiūnaitė. – Jei vaikai atvyko būdami 11 metų amžiaus ar vyresni, lietuviškai jie kalba labai sklandžiai, nejuntamas ir anglų kalbos akcentas.”

Be to, lietuvių kalba taip pat kito, ypač slengas (žargonas), žodynas, atsirado naujų skolinių iš rusų ir kitų kalbų. Tie Amerikos lietuviai, kurie negyveno sovietų okupuotoje Lietuvoje, vartoja kiek kitokį žodyną. „Mano tėvai lietuviškai kalba taisyklingai, – sako Bielskutė. – Tačiau jų kalbos vartosena yra ‘sena’. Lietuvių kalba laikui bėgant pasikeitė.”

Pasak Tamošiūnaitės, daugeliu atvejų, Amerikoje gimę lietuviai lietuvių kalbos vartoseną perima iš savo tėvų, nes su kitais kalbos vartosenos kontekstais jie susipažinti beveik neturi galimybių. „Galima sakyti, jog antrosios emigrantų bangos vaikai ar vaikaičiai vartoja tam tikrus žodžius ar frazes, kurių nevartoja dabartiniai emigrantai, – teigia Tamošiūnaitė. – Kalba, kurią jie išmoksta, yra jų tėvų kalba, tad ir jų vartojami žodžiai atspindi tėvų vartojamą  žodyną.”

Kalbos barjeras buvo labai ryškus apsilankius dviejuose lietuviškuose susibūrimuose: „Spindulio” šokių grupės repeticijoje Lemonte, kurią daugiausia lanko Amerikoje gimę lietuviai, ir Šiaurės Amerikos lietuvių studentų sąjungos (ŠALSS) susirinkime Čikagoje, kuriame dalyvavo neseniai atvykę imigrantai.

Nuo pat pirmųjų šių dviejų susibūrimų akimirkų išryškėjo kalbiniai skirtumai – šokių repeticija vyko išimtinai anglų kalba, studentai tarpusavyje taip pat bendravo angliškai. Lietuviškai buvo minimi tik tam tikri šokių terminai. ŠALSS susirinkimo dinamika buvo visai kitokia: susirinkimas vyko išimtinai lietuvių kalba. ŠALSS prezidento Pauliaus Vertelkos nuomone, kalbos barjeras yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl sunku prikalbinti Amerikoje gimusius lietuvius dalyvauti ŠALSS susirinkimuose.

„Amerikoje gimę lietuviai ateina į mūsų susirinkimus, pasėdi ir niekuomet negrįžta, – teigia Vertelka. – Manau, jog mes juos išgąsdiname lietuvių kalba.” Vertelkos teigimu, Amerikoje gimusių lietuvių nedalyvavimas ŠALSS veikloje apsunkina ir pagrindinio ŠALSS tikslo – padėti lietuviams imigrantams siekti aukštojo išsilavinimo universitetuose – siekimą. „Liūdna, nes mes galėtume tiek daug visko kartu nuveikti, kvaila, jog šis barjeras stovi tarp mūsų”, – mano Vertelka.

Pirmieji įspūdžiai: lituanistinė mokykla

Skirtumas išryškėja anksti. Visi mano kalbinti pašnekovai, įsitraukę į lietuvių bendruomenės veiklą Čikagoje, lankė lituanistinę mokyklą. Tiek Vaitkus, tiek Bielskutė patvirtino, jog skirtumas tarp abiejų imigrantų grupių ryškus dviejose pagrindinėse lituanistinėse mokyklose – Čikagos lituanistinėje mokykloje ir Maironio lituanistinėje mokykloje Lemont.

„Kai augau, daug trečios kartos vaikų ėjo į lituanistinę mokyklą Lemonte, – pasakoja Bielskutė. – Čikagos lituanistinę mokyklą lankė daugiausiai neseniai atvykusių imigrantų vaikai. Mano klasėje tik aš ir dar vienas vaikas buvome gimę Amerikoje.”

Vaitkus ir Bielskutė ilgai pažinojo vienas kitą, abu 2011 metais baigė Čikagos lituanistinę mokyklą, tačiau, abiejų teigimu, artimesniais draugais jie tapo tik pradėję lankyti UIC. „Abu norėjome susirasti draugų, todėl kai sutikau Indrę UIC, turėjome apie ką kalbėti, – pasakoja Vaitkus. – Nedaug mūsų bendraklasių iš lituanistinės mokyklos įstojo į UIC, kai kurie iš jų mokosi bendruomenės koledžuose, kai kurie niekur nestojo. Mes nusprendėme laikytis kartu, nes čia ne tiek daug lietuvių.”

Vaitkaus teigimu, skirtumus tarp dviejų lietuvių grupių jis pirmiausiai pastebėjo, kai būdamas 12 metų ėmė lankyti lituanistinę mokyklą. „Pastebėjau, kad jie kalbasi apie kitus dalykus, – sakė Vaitkus. – Atrodo, kad jie gyvena visai kitame pasaulyje nei mes, tačiau bendrai dalijamės lietuviškomis šaknimis.”

Vaitkus yra įsitraukęs į lietuvių bendruomenės veiklą, šiuo metu yra ŠALSS viceprezidentas. Kiekvieną vasarą skrenda į Lietuvą, dauguma jo draugų yra naujieji emigrantai iš Lietuvos. „Jaučiu, kad esu artimesnis emigrantams negu amerikiečiams”, – teigia Vaitkus.

Tuo tarpu Bielskutė yra įsitraukusi į naujai atvykusiųjų manymu „senamadiškesnę” veiklą: ji šoka  „Spindulio” tautinių šokių grupėje Lemont. „Spindulio” studentų šokių grupė šią vasarą ruošiasi dalyvauti Lietuvių tautinių šokių Boston šventėje. Bielskutė taip pat yra ateitininkė, Ateitininkų federacijos, lietuvių jaunimo katalikų organizacijos, narė.

Religiniai skirtumai

Religiniai skirtumai taip pat svarbūs. Sauliaus Kuprio, Amerikos lietuvių tarybos pirmininko teigimu, naujieji emigrantai iš Lietuvos yra ne tokie religingi, ir tai reikėtų sieti su sovietine Lietuvos okupacija ir tomis sąlygomis, kuriomis jie gyveno. „Naujieji emigrantai daugeliu atvejų buvo atgrasyti nuo religijos, – sako Kuprys. – Religija jų gyvenimuose nevaidina svarbaus vaidmens. Ateizmas sovietinėje Lietuvoje buvo įtrauktas į mokyklų programas, jis, be kita ko, persimetė ir į jų amerikietišką gyvenimą.”

Northwestern University ketvirtakursė Diana Karvelis teigia pastebėjusi naujųjų emigrantų religinio išprusimo trūkumą per tai, kaip jie supranta bažnyčią. „Kad jie nesupranta religinio bažnyčios aspekto, rodo, pavyzdžiui, tai, jog į bažnyčią jie ateina su džinsais, – teigia Karvelis. – Mums, Amerikos lietuviams, tai yra nepagarba, tačiau suprantame, kad jie neužaugo eidami į bažnyčią. Todėl matyti atitrūkimas, supranti, kodėl gali būti nesusikalbėjimo.”

Veiklumas

Abi studentų grupės į skirtingą lietuvišką veiklą įsitraukia dėl kitokių priežaščių. Naujieji emigrantai dažniau įsitraukia į tokią veiklą, kuri jiems padėtų prisitaikyti prie amerikietiško gyvenimo būdo. ŠALSS pagrindinis tikslas yra taip išsiaiškinti amerikietišką studijų sistemą, kad naujai atvykusiems lietuviams emigrantams būtų paprasčiau suprasti stojimo procedūras ir lengviau pavyktų įstoti į amerikietiškus universitetus. „Organizacijos veikla sukasi apie aukštojo išsilavinimo siekį, – teigia ŠALSS narė Aldona Gintautaitė. – Mes visi esame geri draugai, įsitraukę į šią veiklą ne tik išlaikome gyvą lietuvių kalbą, bet ir esame politiškai aktyvūs.”

Amerikoje gimę lietuviai, priešingai – į lietuvišką veiklą įsitraukia norėdami išlaikyti lietuviškąsias šaknis. „Mes augome ne Lietuvoje, todėl turime surasti būdą, kaip tą kultūrą išlaikyti, – aiškina Karvelis. – Naujieji emigrantai, mano nuomone, galvoja taip: ‘Aš užaugau Lietuvoje, ten gimiau, todėl tos kultūros niekada nepamiršiu.’”

Tačiau abiejų grupių veikla stiprina bendruomeniškumo jausmą, taip pat ryšius su kitais lietuviais. ŠALSS savo nariams rengia slidinėjimo išvykas, o ateitininkai ir lietuvių skautų sąjunga organizuoja stovyklas ir išvykas, kad jų nariai galėtų vienas kitą geriau pažinti.


Klaidingos nuostatos

Nemažai naujų emigrantų nepakankamai įvertina Amerikoje gimusių lietuvių kalbos žinias. Tamošiūnaitės teigimu, kalba yra tik maža dalelė to, kas skiria šias dvi lietuvių studentų grupes. „Manau, jog skirtumus tarp dviejų grupių reikėtų visų pirma sieti su tapatybės, ne su kalbos problema, – aiškina Tamošiūnaitė. – Neteigiu, jog kalbame apie dvi skirtingas tapatybes, tačiau labai svarbu ir tai, kaip šie žmonės buvo auginti, kokią kultūrą jie pažino ir kaip juos auklėjo tėvai.”

Karvelis teigimu, nors dauguma Amerikos lietuvių lietuviškai kalba ne taip sklandžiai, tačiau dauguma supranta ir bendrauja lietuviškai be jokių problemų. „Nemažai lietuvių, su kuriais tenka bendrauti, nekalba lietuviškai, tačiau jie yra ypač aktyvūs lietuvių bendruomenėje. Yra nemažai žmonių, kurie labai norėtų įsitraukti ir į tokios organizacijos kaip ŠALSS veiklą”, – tvirtina Karvelis.

Kita ne visai tiksli naujųjų emigrantų nuostata yra tai, jog dauguma Amerikoje gimusių Amerikos lietuvių nežino, kas vyksta Lietuvoje, nes ten dažnai nesilanko. Nors iš dalies tai tiesa, Bielskutė ir Karvelis tvirtina, jog apibendrinti šios nuostatos visiems negalima, kiekvieno žmogaus atvejis skirtingas.

UIC Rašymo centro direktorius Vainis Aleksa, buvęs lituanistinės mokyklos mokytojas, teigia, jog Amerikoje gimę lietuviai taip pat neretai linkę kritikuoti naujuosius emigrantus. Aleksos teigimu, antrosios bangos emigrantai, kurie Lietuvą paliko po Antrojo pasaulinio karo, kritikuoja naujuosius emigrantus dėl to, kad šie šalį paliko dėl ekonominių priežasčių, o ne dėl politinių, kaip jie. „Egzistuoja tokia nuomonė, jog mes kažkokiu būdu esame geresni, nes mes atvykome dėl politinių priežasčių, mes buvo ‘išvietintieji asmenys’, mes daugiau kentėjome, o dabar žmonės atvyksta tik dėl ekonominių priežasčių, nes jie nori uždirbti daugiau pinigų, – svarsto Aleksa. – Tai neteisinga naujausios kartos atžvilgiu.”

Amerikoje gimę lietuviai taip pat turi kai kurių klaidingų nuostatų Lietuvos atžvilgiu: daugelis jų Lietuvą idealizuoja, įsivaizduoja ją tokią, kokia ji buvo prieš sovietų okupaciją. „Manau, kad daugelis tėvų ir senelių, o dabar – ir jų vaikai ir vaikaičiai, pernelyg romantizuoja pačią Lietuvą ir tai, ką Lietuva simbolizuoja”, – mano Bielskutė.

Nepaisant ryškių skirtumų, dauguma kalbintų žmonių tikisi, jog skirtumas tarp kartų laikui bėgant išnyks, naujiems emigrantams vis labiau įsiliejant į amerikietišką visuomenę ir ieškant kelių, kaip neprarasti ryšio su lietuviškuoju paveldu. „Kai kurių organizacijų susirinkimuose pastebiu ateinant vis daugiau naujųjų emigrantų vaikų, – teigia Bielskutė. – Manau, kad tai geras ženklas.”

Iš anglų kalbos vertė
Aurelija Tamošiūnaitė

Tai jau trečias kartas, kai ,,Draugas” dalyvauja projekte ,,Immigrant Connect Chicago”. Straipsnį originalo kalba galima rasti adresu: www.immigrantconnect.org/2011/12/05/14654/