augius
Sėdi poetė, vaikų rašytoja, dramaturgė Danutė Lipčiūtė-Augienė. Šalia jos – straipsnio autorė.

Išeivijos šviesuolė iš už marių – poetė D. Lipčiūtė-Augienė

IRENA NAKIENĖ-VALYS

Vieną saulėtą rytą skubėjau į Palaimintojo Jurgio Matulaičio slaugos namus Putnam, CT pas poetę, vaikų rašytoją, dramaturgę, visiems gerai išeivijoje žinomą visuomenės ir kultūros veikėją Danutę LipčiūtęAugienę su reikšminga misija – perduoti poetei sveikinimus ir gėles nuo Lietuvos Maironiečių draugijos: jos pirmininko Eugenijaus Urbono, sekretorės Birutės Goberienės bei Suvalkijos centro vadovės Salomėjos Mikelaitienės. Juk šie metai, minint poeto 150-ąsias gimimo metines, Lietuvoje paskelbti Maironio metais.

Lietuviai žino, kad Dubysos paupio slėniai davė mūsų tautai poetą, romantiką, klasiką, kunigą, prof. Joną Mačiulį-Maironį, kurio šaknys prasideda nuo 1790 metų. Jis turėjo tris seseris: Kotryną, Marcelę ir Prancišką.

Amerikos Naujosios Anglijos lietuviai gali didžiuotis, kad šiandien savo bendruomenėje turi poeto Maironio jauniausios sesers Kotrynos Mačiulytės-Lipčienės dar gyvą dukrą poetę Danutę Lipčiūtę-Augienę. 1914 m. balandžio 14 d. Bernotuose, Betygalos valsčiuje (Raseinių rajone), gimusi poetė, vaikų rašytoja, dramaturgė, visuomenės ir kultūros veikėja gyvena Palaimintojo Jurgio Matulaičio slaugos namuose Putnam, Connecticut valstijoje.

Žodžiai, tapę kelrode žvaigžde

Maironio namuose rašytoja apsigyveno būdama aštuonerių. Poetė pasakojo: ,,Aš viską puikiai prisimenu, buvau pilnateisė tų namų naikintoja. Jis [Maironis] mokėjo už mokslą, leido gyventi savo namuose. Iš tikrųjų reikia stebėtis juo, o ypač tetos Marcelės kantrybe, kai kartais susėsdavome prie stalo būrys mokslus beeinančių triukšmadarių. Dėdė, tartum pasakų senelis, iš paslėptos skrynios dalino brangenybes, kurios padėjo mums planuoti gyvenimą, kurti ateitį, bręsti tikrais lietuviais. Kiek daug gražių ir prasmingų akimirkų, praleistų dėdės globoje, kiek daug išminties ir meilės iš jo patirta.” Dar iš savo jaunystės Danutė pamena: „Būdavo, giedame su seserimis svetainėje kokią nors liaudies dainą arba Maironio eilėraštį... Jis praveria savo darbo kambario duris, klauso. Paskui įėjęs sako: ‘Giedokite, giedokite... Labai gražu!’’’

Poetė prisimena, kad Maironis buvo ypač reiklus mokslui, tikrino dienyną, skatino mokytis. Maironis net į jos sąsiuvinį yra įrašęs palinkėjimą, kuris tapo kelrode žvaigžde: ,,Vaikeli, mokinkis,/ Lietuve vadinkis,/ Doros nenustok niekada./ O mokslas daug gali,/ Suteiks jis tau dalią,/ Jei Dievo garbės/ Tau liepimai tuščiai neskambės.”

Dubysos krantai traukė labiausiai

Sesers Kotrynos vaikams paaugus, Maironis nusprendė leisti juos į mokslus. Lenkė prie lietuvybės, skatino gyventi dorai ir mylėti Dievą, stengėsi išmokyti prancūzų ir vokiečių kalbų. Rūpestingas dėdė Danutės širdelėje skiepijo meilę, gėrį ir grožį. Ji Maironį prisimena kaip labai paprastą, uždarą, šalto proto, oficialų, visados išlaikantį atstumą tarp savęs ir kitų žmogų. Gal toks jis pasidarė dėl didelės vidinės disciplinos ir valios, bijodamas ir nenorėdamas susikirsti su pasirinktu luomu ir socialine aplinka?

Jis droviai nuo svetimo žvilgsnio ir brutualaus prisilietimo slėpė lengvai pažeidžiamą, jautrų poezijos, įkvėpimo pasaulį. Maironis buvo pareigos ir tvarkos žmogus, pedantiškai tiksliai ir punktualiai atlikdavęs visa, kas reikalinga. Mėgo keliauti. Aplankė Vokietiją, Šveicariją, Italiją. Bet Dubysos krantai traukė ir viliojo labiausiai.

Rūta – labiausiai mėgta poeto gėlė

Augienės atsiminimuose išlikę džiugūs, nuotaikingi prisiminimai iš kelionių su dėde į Palangą, Birštoną, Panemunę. Reikšmingi jai buvo teatrų ir parodų lankymai. Maloniausias metas Maironiui buvo pavasaris, kai pievos, žydint neužmirštuolėms bei žibutėms, susiliedavo su dangaus mėlyne. Rūtos buvo mėgstamiausia poeto gėlė. Maironis mėgo fizinį darbą. Žmonės dažnai matydavo jį su kastuvu rankoje, sodinantį medelius ir krūmus, besirūpinantį vaismedžiais savo sode, genintį juos, dirbantį kitus darbus. Jis padėjo darbininkams, remontavusiems jo namą Kaune.

Pirmosios bendravimo ir elgesio pamokos

Dėdės namuose gautos ir pirmosios bendravimo pamokos: įvairių švenčių metu buvo sodinama prie stalo su menininkais, valdžios vyrais, vyriausybės nariais, bažnyčios hierarchais. Gražios ir prasmingos akimirkos, patirtos Maironio namuose, suteikė gyvenimui ypatingų spalvų: „Jis buvo kantrus ir atlaidus, mylėjo mane ir mus, vaikus, pratindavo prie tvarkos. Darydavęs pastabą, kai kabindavome sviestą iš sviestinės, palikdami sviesto paviršiuje duobutes’’, – prisimena Danutė.

Maironis buvo stiprus, nesiskųsdavo sveikata, nesilankydavo pas daktarus. Nuosaikiai valgęs, mažai gėręs, nerūkęs, mėgdavo žaisti šachmatais. Rengęsis kukliai ir paprastai. Iš valgių mėgęs prieskučius, rūgusį pieną su bulvėmis, juodą duoną su sviestu, sūriu ir medumi, nemėgo kopūstų. Namuose virėjos nelaikė. Pietus ir vakarienę jam atnešdavo iš seminarijos virtuvės, o sesuo Marcelė tik pašildydavo. Maironis bute palaikė pedantišką švarą ir tvarką.

Viliojo Valančiaus, Baranausko pavyzdžiai

Augienei teko matyti ir Maironio skausmingas valandas, kai prolenkiško nusistatymo Katalikų Bažnyčios hierarchijos viršūnės jam nesuteikė vyskupo titulo, o jaunieji poetai, nuvertindami jo kūrybą, atvirai šaipėsi iš jo. Tiesa, Maironis, nors ir su tam tikrais sunkumais, gavo titulus: 1903 m. tapo Mogiliovo garbės kanauninku, 1907 m. – Žemaičių kapitulos kanauninku, 1911 m. – prelatu, 1914 m. – Žemaičių konsistorijos oficiolu. Bet vyskupo mitros jam taip ir nebuvo lemta pasiekti, nors jis pagrįstai jautėsi jo nusipelnęs ir jį viliojo Motiejaus Valančiaus bei Antano Baranausko pavyzdžiai.

Sielvartą jam kėlė sukerojusios Lietuvos blogybės, kiekviename žingsnyje matoma visuomeninio idealizmo stoka, spekuliacija patriotizmu. Liudo Giros žodžiais tariant, Maironis buvo „Lietuvos poetų didžiuoju kunigaikščiu’’. Tuo metu, kai poetas duste duso carizmo varžtuose, sunkiai galėdamas reikšti draudžiamą savo kūrybą, caro valdininkai net neįtarė, jog kanauninkas Jonas Maciulevičius ir poetas Maironis yra tas pats asmuo. 1884 m. Kijeve rašė pseudonimu Narodnyj Učitel. 1888 m. pseudonimu Zval spaudoje spausdina dar nepaskelbtus „Apsakymus apie Lietuvos praeigą’’. Užklausus poetės Augienės, kodėl dėdė kun. Mačiulis pasivadino Maironio slapyvardžiu, ši atsakė, jog netoliese buvo vietovė Maironiai, todėl poetas taip ir pasivadino.

Kur linksta širdelė?

Danutė Lipčiūtė lankė „Aušros’’ mergaičių gimnaziją ir bebaigdama ją kreipėsi į dėdę patarimo, ką studijuoti. Į Maironio klausimą: ,,Kur linksta širdelė?” atsakė, kad į literatūrą. Bet prisimena Maironio keistą šypseną ir trumpus žodžius: ,,Ir Tau ji svilėsiais pakvips.’’ Jau gimnazijoje buvo parašiusi vaidinimą apie Vytautą, kuris buvo pastatytas ir sėkmingai suvaidintas. Paklausiusi savo širdies įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą ir studijavo lituanistiką, prancūzų kalbą ir literatūrą. Universitete išminties sėmėsi iš profesorių Vytauto MykolaičioPutino, Vinco Krėvės, Prano Skardžiaus ir kt. Čia ji įstojo į „Šatrijos’’ draugiją, dainavo chore, rašė eilėraščius. Nuo 1932 m. bendradarbiavo žurnale „Naujoji vaidilutė’’.

Gyvenimo pamatas – meilė Lietuvai

1932 metais mirus Maironiui, Augienė labai išgyveno jo mirtį. Kertiniais akmenimis jai liko meilė Tėvynei Lietuvai, lietuviškam žodžiui, tiesai, dorai. Tai tapo jos gyvenimo pamatu. 1936 metais dalyvavo Maironio muziejaus atidarymo šventėje Kaune. Gavusi valstybės stipendiją, tobulinosi Sorbonos Fonetikos institute. Likimo buvo lemta, kad jaunutė, juodakasė žemaitė susipažino su Paryžiuje dailę studijavusiu, vėliau išeivijoje išgarsėjusiu dailininku, daugelio knygų iliustratoriumi Pauliu Augustinavičiumi-Augiu. Ji tapo jo mūza, tapybos įkvėpėja, vaikų motina.

Juodi debesys

Namų šeimos gyvenimą sujaukė rusų okupacija. Neaplenkė ir Danutės artimųjų ,,plėšrioji raudonoji paukštė’’: 1940 metais buvo suimtas ir į Sibirą ištremtas vyriausias brolis Mikalojus, ten jis ir mirė. 1941 metais suimta ir jos sesers Elenos Babonienės šeima, o kartu ir Maironio sesuo Pranciška, kuri mirė tremtyje Ust-Kulome. Juodi debesys tvenkėsi ir virš Augių šeimos. Pasirinkimo nebuvo: arba patiems trauktis į nežinią, arba per prievartą būti išvežtiems gyvuliniuose vagonuose Sibiran. Lipčiūtės-Augienės, motinos ir moters, vidinis balsas pakuždėjo, kad reikia gelbėti vaikus ir gelbėtis patiems. 1944 m. visa šeima išvyko į Austriją, vėliau – į Vokietiją. Net ir sunkioje tremtyje abu menininkai neprarado pusiausvyros: kūrė, rašė, tapė, piešė. Pabėgėliai iš Lietuvos puoselėjo viltį kurį laiką praleisti svetur ir vėl grįžti tėvynėn, deja, svajonėms neteko išsipildyti, teko ieškoti savosios žemės svetur.

Rašė, kad vaikai nesuamerikonėtų

Nuo 1949 metų nuolatine poetės gyvenamąja vieta tapo Jungtinės Amerikos Valstijos. Danutė nuo 1951 metų įsitraukė į vaikų žurnalo „Eglutė” bendradarbių gretas: kūrė eilėraščius, prozos vaizdelius, pasakas. Beveik 50 metų ji darbavosi šiame žurnale. Kiekviename vaikams skirtame žurnale „Eglutė’’ rasime jos pasakų, eilėraščių, lietuviškų papročių aprašymų. Bet ji nesureikšmina savo kūrybinio darbo ir nuolat kartoja, jog „rašė tik tam, kad vaikai svetimoje šalyje nesuamerikonėtų’’. Atskiromis knygelėmis vaikams išėjo: „Pupos pasaka’’ (Čikaga, 1970 m.), „Močiūtės dovanėlė’’ (Čikaga, 1976 m., antrasis leidimas: Vilnius, ,,Naujasis Lankas”, 2004 m.); „Močiutės pasakos’’ (Čikaga, 1983 m. ir 1985 m.). Parašyta nemažai poemėlių, eiliuotų pjesių vaikams, kurios neišleistos, bet buvo vaidinamos lietuvių telkiniuose išeivijoje: „Užburti vaikai’’, „Velykos’’, „Kalėdų žvaigždė’’, „Meškos mokykla’’, „Ropė’’ ir kt. Lipčiūtės-Augienės kūryba alsuoja giedrumu ir skaidrumu, meile lietuviškam žodžiui, savai žemei.

Visas jėgas skyrė vyro atminimui įamžinti

1960 metais pačiame kūrybinių jėgų žydėjime, vos peržengus 51 metus, klastinga liga pakirto Danutės vyrą – dailininką Paulių Augį. Lipčiūtė-Augienė svetimoje žemėje liko viena su keturiais vaikais: Rasa, Džiugu, Jurgiu, Rūta (gimusia JAV). Ji kantriai nešė savo dalią, dirbo, rūpinosi vaikais. Ramybės nedavė namuose likę vyro eskizai, neišspausdinti, neišleisti jo darbai. Todėl visas jėgas ji skyrė vyro atminimo įamžinimui ir 1967 m. išleido monografiją.

Augienė bendradarbiavo išeivijos lietuviškame laikraštyje „Draugas’’, „Šv. Kalėdų aiduose”, žurnaluose „Aidai’’ ir „Ateitis’’, rašė literatūros, meno temomis. Poetė, jau gyvendama Putnam, CT, parašė pluoštą proginių eilėraščių, eiliuotų tekstų, kurie virto dainomis ir giesmėmis. Moteris mielai mokė iš šiaudelių verti žaisliukus kalėdinei eglutei papuošti. Paskata kurti buvo meilė artimui, noras pradžiuginti, išreikšti dėkingumą.

Norėjo būti naudinga Lietuvai

1976 metais atsiradus vilčiai aplankyti Lietuvą, Augienei gyvenimas įgavo naują prasmę. Per 10 kelionių iš JAV į Lietuvą vežė knygas, žurnalus, šelpė giminaičius, globojo našlaičius. Lankė dėdės Maironio muziejų Kaune. Poetė liūdnai ir su skausmu prisiminė, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, net keletą kartų kreipėsi su prašymu – grąžinti jai Lietuvos pilietybę, tačiau šiuo klausimu buvo užtrenktos durys. Kaip pati poetė sako, „nesvarbu, ar aš turiu Lietuvos pasą, ar neturiu. Aš esu lietuvė ir kodėl turėčiau nesijausti ja?’’ Negailėdama jėgų ir savo trapios sveikatos, norėjo būti naudinga Lietuvai, jai padėti. Lankėsi Lietuvos darželiuose, mokyklose, bibliotekose, susitikinėjo su jaunimu, bendravo su mokytojais, visuomenės ir kultūros veikėjais, inteligentais ir paprastais kaimo žmonėmis.

Rūpindamasi vyro kūrybiniu palikimu Augienė Vilniaus dailės muziejui padovanojo jo darbų kolekciją. 1992 m. Lietuvoje išspausdinta jos poezijos knygelė vaikams „Eilėraščiai’’ su Pauliaus iliustracijomis. Kitais metais ji išleido devynias jo darbų reprodukcijas. Jos dėka išleistos Pauliaus iliustruotos nuotaikingos knygos: „Pupų pasaka’’, Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė’’, vysk. Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vestuvės’’.

Lipčiūtės-Augienės gyvenimas daugeliui mūsų gali būti meilės artimui, gailesčio vargšui, atjautos nuskriaustam pavyzdys. Poetė yra labai stiprios dvasios (nepaisant, kad neteko regėjimo), labai jautrios širdies, tikra lietuvė patriotė, nepaprastai mylinti Lietuvą. „Aš supratau, kad žmogus gali būti žmogumi tik atiduodamas save kitiems. Aš supratau, kad tikroji meilė – tai gyvenimas kitiems’’, – įsitikinusi Lipčiūtė-Augienė.

Irena Nakienė-Valys – JAV LB Rytinės Connecticut apylinkės valdybos vicepirmininkė spaudai.