Marija Danguolė Navickienė. Lietuviai juda visur

Vilniuje viešinti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Marija Danguolė Navickienė atsako į „Draugo” korespondentės Audronės V. Škiudaitės klausimus.

– Kokie tikslai Jus atvedė į Vilnių šį kartą?

– Paprastai būna daug tikslų, ir net nežinau kuris pagrindinis. Vienas iš jų – Užsienio lietuvių reikalų koordinavimo komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos posėdis. Esu šios komisijos kopirmininkė kartu su premjeru Algirdu Butkevičiumi. Tuo tikslu per metus atvykstu du kartus. Tos komisijos posėdį mėginame derinti su Pasaulio Lietuvių Bendruomenės ir Lietuvos Respublikos Seimo komisijos posėdžiu, bet šį kartą nepavyko, todėl už šešių savaičių vėl reikės grįžti. Taigi daug laiko praleidžiu lėktuve.

– Priminkite, ką ši komisija yra nuveikusi.

– Šiame posėdyje dalyvavau jau keletą kartų. Pagrindinis dalykas – užsienio lietuvių santykiai su Lietuvos valstybe: kaip tuos santykius puoselėti iš abiejų pusių, kaip mes galime būti naudingi Lietuvai, kiek mes galime dalyvauti valstybės veikloje ir kaip Lietuva gali padėti mums švietimo, kultūros ir kitais reikalais. Tik kaskart šiek tiek skiriasi tų posėdžių specifika. Praėjusiais metais mums labai išsamų pristatymą pateikė Švietimo ministerija, kuri iš Užsienio reikalų ministerijos perėmė lituanistinių mokyklų kuravimą. Tai buvo panašu į darbo sesiją. Šiais metais apie švietimą kalbėsime mažiau. Dabar yra skelbiama akcija – paskelbti lietuvių kalbą užsienio kalba, kad studentai užsienyje gautų kreditų lietuvių kalbą mokydamiesi kaip svetimą kalbą. Šį kartą išklausysime, kokia tai yra programa ir kaip ją galima įgyvendinti.
Praėjusiais metais plačiai kalbėjome apie Tautinių šokių ir dainų šventę, kuri vyks šią vasarą. Buvo prašoma užsienio lietuvių kolektyvų aktyviai dalyvauti. Galiu pasakyti, kad užregistravome nepaprastai daug šokių grupių ir chorų iš visų kontinentų – iš Pietų ir Šiaurės Amerikos, Europos. Danguolė Varnienė, buvusi Tautinių šokių instituto pirmininkė, apsiėmė globoti šokių grupes ir jas registruoti, o chorvedys Darius Polikaitis – koordinuoti chorus. Galiu pasigirti, kad užsienio lietuviai bus labai gerai atstovaujami.

– Ar manote, kad ši komisija duoda naudos?

– Išsikalbam ir paskui galime geriau suprasti, ko trūksta, ko reikia, kur spragos. Mes dažnai nežinome tikrosios padėties valstybėje vienoje ar kitoje srityje. Valstybė yra teisinė institucija, ir ji gali reguliuoti įstatymus, kas kam palankiau, mes tik išsakome savo pageidavimus. Pvz., kad ir dėl dvigubos pilietybės. Girdėjome, kad Teisingumo ministerija turės įtakos sprendžiant dėl įstatymo formuluotės, mes galvojome, kad tai išskirtinai Seimo kompetencija. Paprašėme, kad atvyktų kas nors iš Teisingumo ministerijos ir mums suteiktų žinių apie tai.

Jau kelintą kartą kalbame apie emigraciją. Šį kartą norime išgirsti daugiau konkrečių dalykų. Pvz., Socialinių reikalų ir darbo ministerija pateiks informaciją, ar emigracijos mastai sumažėjo, ar padidėjo, kokios įtakos gali turėti situacija Ukrainoje, kiek efektinga veikla organizacijų, kurių tikslas yra emigracijos prevencija, ar Lietuvos Respublikos valdžia rūpinasi iniciatyvomis, kurios pagerintų gyvenimą Lietuvoje ir t. t.

Dabar dėl imigrantų, kurie grįžta į Lietuvą. Mes labai rūpinamės tais, kurie grįžta iš Sibiro, ir tais, kurie grįžta iš naujosios emigracijos: kaip jie priimami, ar jiems suteikiama pagalba ieškant darbo, ar vaikams yra kokia pagalba ne tik moksle, bet ir pritampant bendruomenėse, nes dažnai jie jau yra gimę užsienyje ir yra gerokai nutautėję. Ar jiems suteikiama psichologinė paslauga, jeigu jie nepriimami, stumdomi? Net ir mokytojus reikia pamokyti, turi būti specialios programos. Kiekvienais metais apie tai užsimenama, tik vieną kartą giliau kalbama apie vienus dalykus, kitą kartą – apie kitus.

Kultūros ministerija. Planai įgyvendinant „Globalios Lietuvos programą”. Ši programa tokia plati, kad, man atrodo, niekas jos iki galo nesupranta išsamiai, todėl prie jos reikia grįžti ir grįžti. Mes prašome, kad kiekviename posėdyje būtų pažvelgta į šį projektą vis iš kitos pusės. Gintė Damušytė, Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorė, mums pasakojo apie visas tos plačios veiklos galimybes. Ta veikla tiesiog stulbina, net trylika departamentų yra įtraukta į šios programos vykdymą. Mums naudinga žinoti, kas ką veikia. Apie tai vėl kalbėsime, šį kartą kultūros aspektu.

Vis daugiau ir daugiau mes esame skatinami ir domimės nevyriausybinėmis organizacijomis. Ką tik buvau susirinkime su „Globalios Lietuvos lyderiais” ir gavau labai įdomių pasiūlymų. Mes ir sakome: duokit mums ką nors konkretaus. Mes nežinome, kokie yra pageidavimai, jie taip pat nežino mūsų pageidavimų. Buvo labai geras susitikimas. Keletą dalykų aš jau galėsiu perkelti į mūsų susitikimą Užsienio lietuvių reikalų koordinavimo komisijoje.

– Žinome, kad vis dar palaikote ryšius su Respublikine Santariškių ligonine Vilniuje. Prašome papasakoti, kaip vyksta šis projektas, kurį pradėjote labai seniai.

– Prieš 22 metus, 1992 m. pabaigoje, Los Angeles įkūrėme „Lietuvos vaikų viltį”. Dar vis esu pirmininkė, nors labai norėčiau perduoti jaunesniam žmogui su naujomis idėjomis, bet manęs nepaleidžia. Tapau tos organizacijos veidu. Turiu labai gerą komitetą, kuris negauna tiek aplodismentų. Los Angeles lietuviai yra nepaprastai dosnūs, nors esame gavę nemažai aukų ir iš kitur. Per tuos 22 m. mes esame surinkę beveik 2 mln. dolerių iš palyginus mažo telkinio. Galėjome atsivežti į Ameriką gydyti ne tik 26 vaikus, bet ir visiškai suremontuoti traumatologijos skyrių Vilniuje. Įkūrėme nudegimų poskyrį, paremontavome neišnešiotų kūdikių skyrių, kad mamos galėtų patogiau gyventi, nes jos šalia savo vaikučio turi gyventi po kelis mėnesius. Perkame inkubatorius – specialias lovytes vaikučiams. Dabar pradėjome pirkti vaikučiams insulino pompas, įvaikinome vienerius vaikų namus ir prižiūrime ten visų vaikų dantis. Atliekame ortodontinį gydymą, kuris yra gerokai brangus. Susitariau su Sveikatos ministerija, kad mums surastų privačias institucijas, kurios tuos vaikus priimtų be eilės vieną kartą per metus. Mes už viską sumokame. Galėtume tokių vaikų namų įvaikinti ir daugiau, tą veiklą praplėsti. Mes nenorime užsidaryti, nes metiniai koldūnų pietūs vis dar vyksta. Nors mano vyras a. a. Jonas Navickas jau nebepagamina 7 tūkst. koldūnų per metus, bet pagamina jo draugai. Jonas, lyg nujausdamas savo mirtį, sukūrė „Koldūnų kolegijos klasę” – KKK. Kiekvienas jos narys paaukojo po 100 dol., gavo koldūnų gaminimo formą, receptą ir dar kartu su Jonu pagamino koldūnų. Per jo laidotuves jį pagerbdami jo draugai kiekvienam dalyviui paruošė po mažytę koldūnų lėkštutę užkandėlei. Po to, kai atėjo laikas rengti koldūnų pietus, jie pasakė: mes Jono darbo neapleisime. Koldūnus gamina jo draugai, jų vaikai ir vaikaičiai. Susirenka visos gentys, gal 10–15 žmonių ir pagamina tiek, kiek Jonas pagamindavo per metus. Ir tai labai puiku, tai mūsų bendruomenės projektas.

– Paminėkite, kas tie Jūsų šaunieji pagalbininkai.

– Los Angeles „Lietuvos vaikų vilties” komiteto iždininkė – Ingrida Juodelienė, sekretorė Raimonda Kontrimienė, nariai Dalilė ir Antanas Polikaičiai, Angelė Vaičekauskienė, Jurgis Joga, Sigita Adams ir Romas Žemaitaitis. Mano dukra į koldūnų pietus atvyksta iš Čikagos. Koldūnus gamina Gedgaudų, Žemaitaičių gentys, dirba visi valdybos nariai. Turime daug gerų žmonių.

– Vėl ruošiatės į Santariškes, kokiais reikalais šį kartą?

– Mano vyro prisiminimui yra įrengtas vaikų žaidimų kambarys, kuriam lėšos buvo suaukotos per vyro laidotuves, taigi vežu naujas dovanas. Taip pat kalbėsime apie ateities projektus. Nauja, moderni įranga, kuri buvo nupirkta prieš 20 metų, dabar jau susidėvėjo. Vis nuperkame kokią dovanėlę. Dabar neišnešiotiems kūdikiams nupirkome šildomą lovytę. Ne inkubatorių, bet lovytę dvyniams, nes gimus jie būna atskiriami. Juk jie gimimo nelaiku ir taip būna traumuoti, kad jaustų šalia tą šiltą padarėlį prie savęs. Dvyniai yra labai artimi. Dar tokią pat lovytę reikėtų nupirkti tryniams, nes beveik ir visi trynukai gimsta per anksti. Mūsų santykiai su ligonine labai šilti, jie mūsų paslaugas priima labai širdingai.

– Dabar pavažinėkime po užsienį – kas nauja lietuvių bendruomenėse?

– Amerikoje, Kanadoje puikiai laikosi senosios bendruomenės, jos jau išlygino visus veiklos nelygumus, viskas aišku jų įstatuose ir veikloje. Toms, kurios įsikūrė vėliau, yra sunkiau. Ypač sudėtinga veikti Rusijoje, Baltarusijoje, kur neleidžiama būti skėtinių užsienio organizacijų nariais. Ten daug mažų organizacijų, kiekvienas meno kolektyvas yra organizacija, ir sunkiau juos suvienyti, įtikinti, kad reikia susijungti į vieną didelę ir išsirinkti pirmininką, kuris atstovautų kraštui. Todėl su tokiomis organizacijomis yra sunku dirbti – reikia turėti reikalų su daug mažų organizacijų. Bet visur lietuviai juda. Esu skaičiavusi, kiek buvo balsuojama per praėjusius Seimo rinkimus. Mažai balsuoja užsienio lietuviai ne todėl, kad jie nenori, kad jiems nesvarbu, nebalsuoja tie, kurie yra nelegalūs arba neturi dvigubos pilietybės. Bet yra šalių, kur visi lietuviai balsavo. Pvz., Kazachstane yra užsiregistravę 8 lietuviai ir visi jie balsavo. Yra to entuziazmo, susidomėjimo. Gaila tik, kad Rytų kraštuose nėra atsinaujinimo – čia neatvyksta naujų lietuvių, nėra šviežio kraujo. Kai jų vaikai nutautės, tos organizacijos gali išnykti. Mes juos skatiname nenutautėti. Praėjusių metų pabaigoje lankiausi Baltarusijoje. Buvo labai įdomu. Baltarusijos valdžia remia lietuvišką švietimą. Kai aš buvau atvykusi, buvo atvažiavę ir vietinės valdžios pareigūnai.

Mums labai svarbu, kad Lietuvoje mes turime savo ambasadą – Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovybę, kuri atstovauja viso pasaulio lietuviams ir turi galimybę kreiptis į Lietuvos valdžią visų bendruomenių vardu.