Popiežių Jono Pauliaus II ir Jono XXIII kanonizacija
Renata Žiūkaitė
Balandžio 27 d., Gailestingumo sekmadienį Romoje popiežius
Pranciškus paskelbė šventaisiais du iškilius
popiežius: Joną Paulių II ir Joną XXIII. Iškilmėse dalyvavo 19
valstybių vadovai, taip pat ir mūsų šalies prezidentė Dalia
Grybauskaitė. Lietuvai atstovavo būrelis piligrimų, kurių
vėliavas galima buvo įžvelgti net televizijos ekranuose. Šv.
Petro aikštė ir jos apylinkės jau nuo šeštadienio
tapo didelės dalies pasaulio piligrimų prieglobsčio vieta, kur jau
iš vakaro jie laukė didžių kanonizacijos iškilmių.
Pasikloję miegmaišius, kur ne kur pasistatę palapines
maldininkai nepabūgę lietaus šoko ir dainavo, džiaugsmingai
liudydami velykinę Kristaus žinią. Kanonizacijos iškilmėse
šeštadienį dalyvavo arti milijono piligrimų, dar apie du
milijardus mūsų planetos gyventojų iškilmes stebėjo
interneto ar televizijos pagalba.
Popiežius Pranciškus, paskelbęs šiuos du Dievo vyrus
šventaisiais, savo šv. Mišių homilijoje pastebėjo:
Šv. Jonas XXIII ir šv. Jonas Paulius II turėjo drąsos
žiūrėti į Jėzaus žaizdas, paliesti jo žaizdotas rankas ir pervertą
šoną. Jie nesigėdijo Kristaus kūno, nepasipiktino Juo, jo
kryžiumi; jie nesigėdijo brolio kūno, nes kiekviename kenčiančiame
žmoguje matė Jėzų. Jie buvo drąsūs vyrai, Šventosios Dvasios
įkvėpti tiesakalbiai, liudiję Bažnyčiai ir pasauliui Dievo gerumą ir
gailestingumą.
Jie buvo XX amžiaus kunigai, vyskupai ir popiežiai. Jei matė šio
amžiaus tragedijas, bet nepalūžo. Galingesnis juose buvo Dievas,
stipresnis buvo tikėjimas į Jėzų Kristų, žmogaus Išganytoją ir
istorijos Viešpatį, stipresnis buvo Dievo gailestingumas, apie
kurį byloja tos penkias žaizdos, stipresnė buvo Marijos
motiniška globa.
Popiežius Jonas Paulius II yra ypatingai brangus Lietuvai, nes jo
vizito dėka 1993 m. į Lietuvą nukrypo pasaulio žiniasklaidos akys ir
Lietuva po 50 metų vėl iškilo pasaulio žemėlapiuose. Pontifikas
iš Rytų Europos padarė lemiamą įtaką išjudinant baisios
sovietų sistemos griūtį. Buvusio Sovietų Sąjungos vadovo M.
Gorbačiovo per spaudos konferenciją buvo paklausta: „Ar Jūs
padarėte lemiamą įtaką, kad Tarybų sąjunga ir komunizmas
sugriūtų?” Jis sakė: „Ne, ne, ne – tai Jonas Paulius
II”.
Jis, puikiai jautęs komunizmo įšale sustingusių šalių
pulsą, buvo rinktinis Dievo įrankis įpūsti į Rytų bloką laisvės vėją,
šv. Dvasios pavasarį.
1993 m. išlipęs iš lėktuvo ir pabučiavęs Lietuvos žemę,
popiežius kalbėjo: Nepaprastai jaudindamasis ką tik pabučiavau Lietuvos
žemę, – dėkojau Dievui už man duotą malonę atvykti pas jus.
Ši jūsų žemė yra brangi visai krikščioniškajai
tautai, pasklidusiai penkiuose žemynuose! Lietuva – tyli
liudininkė karštos meilės religijos laisvei, kuri, kaip ne kartą
pabrėžiau, yra visų kitų žmogiškų ir visuomeninių laisvių
pagrindas. Lietuva visada stengėsi paliudyti savo ištikimybę
Katalikų Bažnyčiai, nuėjo ilgą, skausmingą kelią į laisvę ir
išgarsėjo kaip kankinių ir išpažinėjų žemė.
Jo vizitai į daugelį pasaulio šalių sąlygodavo neįtikėtiną
dvasinį tos šalies žmonių atsinaujinimą. Taip įvyko ir jo vizito
į Lietuvą metu. Žmonės buvo ištroškę Dievo, popiežiaus
žodžiai buvo kaip gurkšnis tyro vandens dykumoje.
Popiežius apkeliavo 129 pasaulio šalis 5 kontinentuose, jo
galingas balsas guodė ir gynė vargšus ir prislėgtuosius,
drąsiai beldėsi į sąžines galingųjų, minančių žmonių teises ir
orumą, visur nešė viltį ir buvimo su Kristumi džiaugsmą.
Bene didžiausią žinią popiežius paliko savo gyvenimo pabaigoje,
kai dėl įstatyto į trachėją vamzdelio negalėjo ištarti nei
žodžio Velykų šventės metu, tuomet jo tylus palaiminimas
Vatikano bibliotekos lange liudijo pasauliui Kristaus kryžiaus pergalę.
Popiežius Jonas XXIII vadinamas geruoju popiežiumi. Jis ypatingai
svarbus Bažnyčiai dėl II Vatikano susirinkimo sušaukimo.
Šis popiežius suprato, kad Bažnyčiai gyvybiškai reikia
reformų. Jam priskiriami nuopelnai dėl tūkstančių žydų
išgelbėjimo II Pasaulinio karo metais, įskaitant krikšto
pažymėjimų išdavimą Vengrijos žydams.
Šių dviejų Bažnyčios vyrų paskelbimą šventaisiais turėjo užtvirtinti jų užtarimu įvykę stebuklai.
Su Jono XXIII užtarimu stebuklas įvyko Neapolyje 1966 metais italei
vienuolei, 23 metų seseriai Caterinai Capitani. Kai atrodė, kad Meilės
darbų kongregacijos vienuolė neatsigaus po sunkios skrandžio
vėžio operacijos, ant jos kūno buvo uždėtas prieš trejus metus
mirusio popiežiaus Jono XXIII atvaizdas. Ligonė staigiai pagijo,
atsigavusi papasakojo apie viziją, kurioje išvydo popiežių Joną
XXIII, kuris regėjime jai pasakė, kad žmonių karštos maldos
išgirstos ir ji pasveikusi. Medikai, operavę ir gydę vienuolę,
įvykio negalėjo mediciniškai pagrįsti.
Pamaldi ir gilaus dvasinio gyvenimo sesuo Caterina savo ruožtu paliko
dvasinį testamentą, liudijantį taip pat jos visišką pasidavimą
Dievo valiai. Minėtojo stebuklingo atvejo nustatymas nulėmė, kad
Bažnyčia galėjo popiežių Joną XXIII – Angelo Roncalli paskelbti
palaimintuoju 2000 m.
Popiežius Benediktas XVI savo įpėdinį Romos soste Joną Paulių II
paskelbė palaimintuoju 2011 metais, po to kai buvo nustatytas
stebuklingas prancūzės vienuolės Marie Simon-Pierre pagijimas.
Parkinsono liga sirgusi moteris pagijo 2005 metais, vos keletą savaičių
po Jono Pauliaus II mirties. Popiežius Pranciškus leido
paskelbti Jono Pauliaus II kanonizavimo datą sužinojęs apie
Šventųjų skelbimo kongregacijos išvadą, jog jo užtarimu
yra įvykęs ir antras stebuklas.
Pagijimo malonę Jono Pauliaus II užtarimu patyrė 51 metų Floribeth Mora
Diaz, policininko žmona ir keturių vaikų motina iš Kosta Rikos.
Moteris atvyko į Romą dalyvauti kanonizacijos apeigose. Ji prieš
keletą dienų jaudinančiai papasakojo apie išgyventą ir
mediciniškai patvirtintą pagijimą nuo nepagydomos smegenų
aneurizmos. Gydytojai atsisakė ją operuoti ir išleido į namus.
Moteris malonę patyrė prie televizoriaus, stebėdama Jono Pauliaus II
beatifikacijos iškilmes. Floribeth matė kaip Benediktas XVI per
iškilmes pagerbė palaimintojo relikviją. Miego metu
staiga išgirdo balsą, įsakmiai kviečiantį keltis, nors
kambaryje buvo viena. Balsas vis kartojo: „Kelkis!”,
„Kelkis, nebijoki!” Moteris tuo metu pastebėjo ten pat
padėtą žurnalą su Jono Pauliaus II nuotrauka išskėstomis
rankomis, tarsi kviečiančio atsikelti. Floribeth Mora Diaz pasakojo,
kad atsikėlė dėkodama Viešpačiui ir tada jai praėjo bet kokios
baimės jausmas. Be pėdsako praėjo ir ligos požymiai. Moteris sakė:
„Praėjo agonija, sugrįžo ramybė, suteikusi tikrumą, jog
pasveikau!”