Popiežių Jono Pauliaus II ir Jono XXIII kanonizacija

Renata Žiūkaitė

Balandžio 27 d., Gailestingumo sekmadienį Romoje popiežius Pranciškus paskelbė šventaisiais du iškilius popiežius: Joną Paulių II ir Joną XXIII. Iškilmėse dalyvavo 19 valstybių vadovai, taip pat ir mūsų šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvai atstovavo  būrelis piligrimų, kurių vėliavas galima buvo įžvelgti net televizijos ekranuose. Šv. Petro aikštė ir jos apylinkės jau nuo šeštadienio tapo didelės dalies pasaulio piligrimų prieglobsčio vieta, kur jau iš vakaro jie laukė didžių kanonizacijos iškilmių. Pasikloję miegmaišius, kur ne kur pasistatę palapines maldininkai nepabūgę lietaus šoko ir dainavo, džiaugsmingai liudydami velykinę Kristaus žinią. Kanonizacijos iškilmėse šeštadienį dalyvavo arti milijono piligrimų, dar apie du milijardus mūsų  planetos gyventojų iškilmes  stebėjo interneto ar televizijos pagalba.

Popiežius Pranciškus, paskelbęs šiuos du Dievo vyrus šventaisiais, savo šv. Mišių homilijoje pastebėjo:

Šv. Jonas XXIII ir šv. Jonas Paulius II turėjo drąsos žiūrėti į Jėzaus žaizdas, paliesti jo žaizdotas rankas ir pervertą šoną. Jie nesigėdijo Kristaus kūno, nepasipiktino Juo, jo kryžiumi; jie nesigėdijo brolio kūno, nes kiekviename kenčiančiame žmoguje matė Jėzų. Jie buvo drąsūs vyrai, Šventosios Dvasios įkvėpti tiesakalbiai, liudiję Bažnyčiai ir pasauliui Dievo gerumą ir gailestingumą.

Jie buvo XX amžiaus kunigai, vyskupai ir popiežiai. Jei matė šio amžiaus tragedijas, bet nepalūžo. Galingesnis juose buvo Dievas, stipresnis buvo tikėjimas į Jėzų Kristų, žmogaus Išganytoją ir istorijos Viešpatį, stipresnis buvo Dievo gailestingumas, apie kurį byloja tos penkias žaizdos, stipresnė buvo Marijos motiniška globa.

Popiežius Jonas Paulius II yra ypatingai brangus Lietuvai, nes jo vizito dėka 1993 m. į Lietuvą nukrypo pasaulio žiniasklaidos akys ir Lietuva po 50 metų vėl iškilo pasaulio žemėlapiuose. Pontifikas iš Rytų Europos padarė lemiamą įtaką išjudinant baisios sovietų sistemos griūtį. Buvusio  Sovietų Sąjungos vadovo M. Gorbačiovo per spaudos konferenciją buvo paklausta: „Ar Jūs padarėte lemiamą įtaką, kad Tarybų sąjunga ir komunizmas sugriūtų?” Jis sakė: „Ne, ne, ne – tai Jonas Paulius II”.

Jis, puikiai jautęs komunizmo įšale sustingusių šalių pulsą, buvo rinktinis Dievo įrankis įpūsti į Rytų bloką laisvės vėją, šv. Dvasios pavasarį.

1993 m. išlipęs iš lėktuvo ir pabučiavęs Lietuvos žemę, popiežius kalbėjo: Nepaprastai jaudindamasis ką tik pabučiavau Lietuvos žemę, – dėkojau Dievui už man duotą malonę atvykti pas jus. Ši jūsų žemė yra brangi visai krikščioniškajai tautai, pasklidusiai penkiuose žemynuose! Lietuva – tyli liudininkė karštos meilės religijos laisvei, kuri, kaip ne kartą pabrėžiau, yra visų kitų žmogiškų ir visuomeninių laisvių pagrindas. Lietuva visada stengėsi paliudyti savo ištikimybę Katalikų Bažnyčiai, nuėjo ilgą, skausmingą kelią į laisvę ir išgarsėjo kaip kankinių ir išpažinėjų žemė.

Jo vizitai į daugelį pasaulio šalių  sąlygodavo neįtikėtiną dvasinį tos šalies žmonių atsinaujinimą. Taip įvyko ir jo vizito į Lietuvą metu. Žmonės buvo ištroškę Dievo, popiežiaus žodžiai buvo kaip gurkšnis tyro vandens dykumoje.

Popiežius apkeliavo 129 pasaulio šalis 5 kontinentuose, jo galingas balsas guodė ir gynė vargšus ir prislėgtuosius, drąsiai  beldėsi į sąžines galingųjų, minančių žmonių teises ir orumą, visur nešė viltį ir buvimo su Kristumi džiaugsmą.

Bene didžiausią žinią popiežius paliko savo gyvenimo pabaigoje, kai  dėl įstatyto į trachėją vamzdelio negalėjo ištarti nei žodžio Velykų šventės metu, tuomet jo tylus palaiminimas Vatikano bibliotekos lange liudijo pasauliui Kristaus kryžiaus pergalę.

Popiežius Jonas XXIII vadinamas geruoju popiežiumi. Jis ypatingai svarbus Bažnyčiai dėl II Vatikano susirinkimo sušaukimo. Šis popiežius suprato, kad Bažnyčiai gyvybiškai reikia reformų. Jam priskiriami nuopelnai dėl tūkstančių žydų išgelbėjimo II Pasaulinio karo metais, įskaitant krikšto pažymėjimų išdavimą Vengrijos žydams.

 Šių dviejų Bažnyčios vyrų paskelbimą šventaisiais turėjo užtvirtinti jų užtarimu įvykę stebuklai.

Su Jono XXIII užtarimu stebuklas įvyko Neapolyje 1966 metais italei vienuolei, 23 metų seseriai Caterinai Capitani. Kai atrodė, kad Meilės darbų kongregacijos vienuolė neatsigaus po sunkios  skrandžio vėžio operacijos, ant jos kūno buvo uždėtas prieš trejus metus mirusio popiežiaus Jono XXIII atvaizdas. Ligonė staigiai pagijo, atsigavusi papasakojo apie viziją, kurioje išvydo popiežių Joną XXIII, kuris regėjime jai pasakė, kad žmonių karštos maldos išgirstos ir ji pasveikusi. Medikai, operavę ir gydę vienuolę, įvykio negalėjo mediciniškai pagrįsti.

Pamaldi ir gilaus dvasinio gyvenimo sesuo Caterina savo ruožtu paliko dvasinį testamentą, liudijantį taip pat jos visišką pasidavimą Dievo valiai. Minėtojo stebuklingo atvejo nustatymas nulėmė, kad Bažnyčia galėjo popiežių Joną XXIII – Angelo Roncalli paskelbti palaimintuoju 2000 m.

Popiežius Benediktas XVI savo įpėdinį Romos soste Joną Paulių II paskelbė palaimintuoju 2011 metais, po to kai buvo nustatytas stebuklingas prancūzės vienuolės Marie Simon-Pierre pagijimas. Parkinsono liga sirgusi moteris pagijo 2005 metais, vos keletą savaičių po Jono Pauliaus II mirties. Popiežius Pranciškus leido paskelbti Jono Pauliaus II kanonizavimo datą sužinojęs apie Šventųjų skelbimo kongregacijos išvadą, jog jo užtarimu yra įvykęs ir antras stebuklas.

Pagijimo malonę Jono Pauliaus II užtarimu patyrė 51 metų Floribeth Mora Diaz, policininko žmona ir keturių vaikų motina iš Kosta Rikos. Moteris atvyko į Romą dalyvauti kanonizacijos apeigose. Ji prieš keletą dienų jaudinančiai papasakojo apie išgyventą ir mediciniškai patvirtintą pagijimą nuo nepagydomos smegenų aneurizmos. Gydytojai atsisakė ją operuoti ir išleido į namus. Moteris malonę patyrė prie televizoriaus, stebėdama Jono Pauliaus II beatifikacijos iškilmes. Floribeth matė kaip Benediktas XVI per iškilmes pagerbė palaimintojo relikviją. Miego metu  staiga  išgirdo balsą, įsakmiai kviečiantį keltis, nors kambaryje buvo viena. Balsas vis kartojo: „Kelkis!”, „Kelkis, nebijoki!” Moteris tuo metu pastebėjo ten pat padėtą žurnalą su Jono Pauliaus II nuotrauka  išskėstomis rankomis, tarsi kviečiančio atsikelti. Floribeth Mora Diaz pasakojo, kad atsikėlė dėkodama Viešpačiui ir tada jai praėjo bet kokios baimės jausmas. Be pėdsako praėjo ir ligos požymiai. Moteris sakė: „Praėjo agonija, sugrįžo ramybė, suteikusi tikrumą, jog pasveikau!”