Taip matau Jėzaus gimimą

Šv. Kalėdų proga siūlome jums nepaprastą skaitinį – ištrauką iš kn. ,,Taip man buvo atskleista Evangelija”. Jos autorė – Marija Valtorta (1897–1961), italų rašytoja, mistikė, priklausė Pranciškonų Pasauliečių ordinui ir Švč. M. Marijos Seserų Tarnaičių kongregacijai. 27 savo gyvenimo metus, po patirtų sužeidimų tapusi neįgali, ji praleido ligos patale. 1943 m. Didįjį penktadienį iš Aukštybių gavo paraginimą rašyti. Ji prirašė 15 tūkstančių sąsiuvinio puslapių, kurie tik šiomis dienomis pripažįstami tikėjimo mokymo ir literatūros klasika. Jos rankraščiai ir tapo šios knygos pagrindu.

Jėzaus gimimas. Marijos dieviškosios motinystės išganomasis veiksmingumas

1944 m. birželio 6 d.

Vėl matau vargingą vietelę oloje, kur Marija su Juozapu ir likimo jiems pavestais gyvulėliais rado priebėgą.

Rusena ugnelė ir snaudžia jos prižiūrėtojas. Marija tyliai pakelia galvą ir apsidairo. Ji mato Juozapą, sėdintį nulenkta ant krūtinės galva ir labai mąstantį. Ir supranta – nuovargis įveikė gerus jo norus. Marija meiliai šypteli. Dabar ji sėdasi, stengdamasi tai padaryti kuo tyliau. Ir tikrai, garsiau gal atsitūptų tik drugelis ant rožės žiedo. Iš sėdimos padėties ji atsi klaupia ir su laiminga šypsena veide meldžiasi. Meldžiasi ji ne sudėtomis, o pakeltomis ir į priekį ištiestomis rankomis, atverstais į viršų delnais. To kia nepatogi padėtis, atrodo, jos visai nevargina. Štai ji labai žemai pasilenkia, net paliesdama veidu šieną. Ir taip sustingsta nuoširdžioje ir labai ilgoje maldoje.

Juozapas pabunda ir pasipurto. Mato, jog ugnis beveik užgesusi, ir tvartelyje tamsoka. Įmeta saują viržių, ir ugnis vėl užsiliepsnoja. Dabar jis prideda didesnių šakų, po to dar didesnių, nes oloje darosi šalta. Giedros žiemos nakties šaltis veržiasi iš visų pusių. Vargšas Juozapas, sėdintis taip arti durų – pavadinkime taip olos angą, kuri uždengta jo apsiaustu – turi stingti iš šalčio. Jis laiko rankas prie ugnies, tada nusiauna sandalus ir ištiesia kojas prie laužo. Taip jis šildosi. Ugnis dega gerai ir apšviečia būstą, todėl jis gali apsidairyti. Bet nieko nesimato, net Marijos šydo, kuris anksčiau būdavo tamsaus šieno fone. Juozapas pasikelia ir eina prie gulto.

– Ar miegi, Marija? – klausia jis. Jam tenka klausimą pakartoti tris kartus, kol išgirsta ją sujudant ir atsakant:
_ Aš meldžiausi.
– Ar tau nieko nereikia?
– Ne, Juozapai.
– Pamėgink miegoti, bent jau pailsėti!
– Pabandysiu, tačiau malda manęs nevargina.
– Dievas su tavimi, Marija!
– Ir su tavimi, Juozapai!

Marija vėl meldžiasi. Juozapas atsiklaupia prie laužo ir meldžiasi, kad vėl neužmigtų. Jis užsidengęs vei dą rankomis. Kartkartėmis jas atitraukia ir pažarsto ugnį. Ir vėl pa skęsta nuoširdžioje maldoje. Visur tylu. Girdisi tik degančių šakų spragesys. Ir kai kada subilda pasaga, asilui truktelėjus koją.

Švelnus mėnulio spindulys prasiskverbia pro uždengtos angos tarpą, lyg bekūnis sidabrinis siūlelis, besitęsiantis link Marijos. Mėnuliui kylant aukštyn, jis vis didėja, plečiasi ir pagaliau pasiekia besimeldžiančiosios veidą, nušviesdamas jį spinde siu.

Marija pakyla, tarsi išgirdusi dan gaus balsą, ir vėl puola ant kelių. O! Kokia ji dabar graži! Jos veidas spindi baltoje mėnulio šviesoje. Jį nušviečia antgamtiška šypsena. Ką ji mato? Ką girdi? Ką jaučia? Tik ji vie na galėtų pasakyti, ką mato, girdi ir jaučia šią savo motinystės spinduliuojančią valandą. Aš tik matau, kad šviesa apie ją vis stiprėja, tarsi liejasi iš dangaus, sklinda nuo vargingų daiktų oloje, o labiausiai – iš jos pačios.

Tamsiai mėlynas drabužis dabar atrodo esąs švelniai dangiškos neuž mirštuolių spalvos. Rankos ir veidas nušviesti lyg kokio didžiulio, blyškiai spindinčio safyro melsvumu. Ši spalva, nors ir švelnesnė, primena man tą, kurią mačiau šventojo Rojaus regėjimuose, o taip pat ir atvykstant išminčiams. Ji vis labiau nušviečia čia esančius daiktus bei drabužius, nuskaidrina juos savo spindesiu.

Ši šviesa vis labiau sklinda nuo Marijos kūno. Atrodo, kad ji pritraukia visą iš dangaus ateinančią šviesą. Ji dabar šitos šviesos vadovė. Ji, kuri turi Jį duoti pasauliui. Tai palaiminga, laisva, nešimatuojama amžina dieviškoji šviesa, dabar Jai duodama ir pranešanti apie save ryto aušroje. Aušrinės spindėjime, šviesos atomų chore, kurių vis gausėja, kurie išauga į jūros bangą, kurie kyla aukštyn lyg smilkalai, krenta lyg upė ir skleidžiasi lyg šydas.

Olos skliautas, kur pilna plyšių, voratinklių, kyšančių nuolaužų, ap juodusių nuo dūmų ir primenančių nemalonų pasakos paveikslą, dabar atrodo, kaip karališkosios menės lubos. O kiekvienas akmuo šviečia tarsi sidabro gabalas, kiekvienas plyšys – tarsi opalas. Voratinkliai tapo brangiu baldakimu, išsiuvinėtu deimantais ir sidabru. Didžiulis driežas, miegantis žiemos miegiu tarp dviejų uolos gabalų, primena karalienės paliktą smaragdą. Keli miegantys šikšnosparniai dabar šviečia lyg brangūs oniksai. O šienas, esantis viršutinėse ėdžiose, – jau nebe šienas, tai gryno sidabro siūleliai, virpantys ore lyg paskleisti žavūs plaukai.

Grubus apatinių ėdžių medis da bar tapo pajuodusio sidabro gabalu. Sienos pasidengę brokatu, kurio bal to šilko spindėjimą slopina perlų spalvos išsiuvinėjimai. O grindys?.. Kuo tapo jos? Baltos šviesos nušviestu kristalu. Jose esantys nelygumai primena išbarstytus spindinčius garbės ordinus, o skylės – brangias taures, iš kurių kyla smilkalai.

Šviesa vis stiprėja ir stiprėja. Į ją jau nebegalima net žiūrėti. Lyg baltai spindinčiu šviesos šydu, ap gaubta joje dingsta Mergelė... ir išnyra vėl jau kaip Motina. Taip, kai mano akys jau gali žiūrėti į šviesą, pamatau Mariją su gimusiu Sūnumi ant rankų. Jis – rausvas ir meilus Vaikelis, kuris judina rankutes didumo sulig rožių pumpurėliais ir spurda kojytėmis, galinčiomis tilpti rožės žiede. Girdisi Jo netvirtas balselis, kaip ką tik gimusio avinėlio, atsivėrus Jo burnelei, mažutei lyg laukinė žemuogė, kurioje matosi virpantis liežuvėlis. Vaikelis judina galvutę, kurią Motina laiko savo delne. Ji žiūri į savo Vaikelį, žiūri ilgai, dievindama, verkdama ir džiaugdamasi kartu. Ji lenkia si, norėdama Jį pabučiuoti, ne, ne Jo nekaltą galvelę, o krūtinę, ten, kur plaka maža širdelė... taip plaka mums... ten kur vieną dieną bus žaizda. Savo nesuteptu pabučiavimu Ji gydotą žaizdą jau iš anksto – Ji, Motina.

Šviesos spindesio pažadintas besikeliančio jaučio garsus mykimas ir kanopų bildesys sukelia didelį triukšmą. Asilas atsisuka ir subliauna: „I-aaa”. Juos pažadina stebinanti šviesa, bet man geriau patiktų manyti, jog jie nori pasveikinti Kūrėją savo ir visų gyvulėlių vardu.

Ir Juozapas, kuris, paniręs nuoširdžioje maldoje, pamiršo viską aplinkui, atsitokėja ir, pamatęs pro dengusias veidą rankas nepaprastąją šviesą, pakelia galvą. Apsidairo, Marijos nesimato. Ją užstoja jautis. Bet ji pašaukia:

– Juozapai, ateik!

Šis eina... tačiau pamatęs, kas įvy ko, iš didžios pagarbos sustoja ir nori klauptis. Tačiau Marija pakartoja:

– Ateik, Juozapai!

Ji kaire ranka pasiremia į šieną, nes dešine glaudžia prie širdies Kū dikėlį. Pakyla ir pasisuka Juozapo pusėn. Šis, sumišęs, nedrįsta per arti prie Jos prieiti iš didelės pagarbos.
Štai abu sužadėtiniai susitinka ir žiūri vienas į kitą, džiaugsmingai verkdami.

– Paaukokime Jėzų Tėvui! – sako Marija. Juozapas atsiklaupia, o Marija atsistojusi tarp remiančių lubas atramų, pakelia Vaikelį aukštyn ir taria:

– Štai Aš. Už Jį, o, Dieve, sakau tau: „Pažvelk, štai Aš, kuris vykdysiu Tavo valią. O su Juo ir aš, Marija, ir Juozapas, mano sužadėtinis. Pažvelk, o Viešpatie, į savo tarnus! Te visuo met, kiekvieną valandą, įvyksta mumyse Tavo valia Tavo garbei ir iš meil ės Tau.”

Dabar Marija pasisuka ir sako:

– Paimk, Juozapai! – ir paduoda jam Vaikelį.

– Aš? Man? O, ne! Nesu vertas! – Juozapas pasimetęs,

jis bijo prisiliesti prie Dievo. Bet Marija šypsodamasi tvirtina:

– Tikriausiai esi to vertas. Ir nie kas kitas. Todėl

Aukščiausiasis tave ir pasirinko. Paimk, Juozapai, ir palaikyk, kol aš atsinešiu vystyklus!

Juozapas, apsipylęs raudoniu, ištiesia rankas, paima nuogą Vaikelį, o šis verkia nuo šalčio. Dabar, kai jau laiko Jį savo glėbyje, nebeketina iš dievobaimingos pagarbos laikyti atokiau, priglaudžia prie širdies ir, gausiai tekant ašaroms jo veidu, sako:

– O Viešpatie! Mano Dieve! – ir pasilenkia, norėdamas pabučiuoti jo kojytes. Pajutęs, kad jos šaltos, atsisėda ant žemės, glaudžia Vaikelį prie savęs, bando apdengti ruduoju drabužiu ir sušildyti rankomis, apginti nuo nemalonaus nakties šalčio. Eitų prie ugnies, bet ten pučia nuo durų. Geriau pasiliks čia. Ne, dar geriau būtų nuėjus prie gyvulėlių, kurie už stoja vėją ir teikia šilumą. Taip ir padaro. Atsistoja tarp asilo ir jaučio, nugara į angą. Pasilenkia ties Naujagimiu, sudarydamas tokiu būdu lyg ir kokią kriauklę, kurios šonais tapo pilka galva ilgomis ausimis ir didelis baltas snukis su garuojančiom šnervėm ir drėgnomis geromis akimis.

Marija jau atsidarė skrynią ir, išėmusi skaras bei vystyklus, sušildė prie ugnies. Ji ateina prie Juozapo, suvysto Vaikelį į šiltą drobę ir dar užmeta savo šydą, kad šis apsaugotų nuo šalčio galvelę.

– Kur dabar jį paguldysime? – klausia Marija.

Juozapas dairosi ir galvoja...

– Palauk! – taria jis, – pavarykime abu gyvulius tolėliau, padėkime jiems ten šieno, o iš viršaus paimsime kito ir išklosime šias ėdžias! Jų lentos saugos nuo vėjo, šienas pasi tarnaus pagalviu, o jautis šildys savo kvėpavimu – geriau jautis, jis kantresnis ir romesnis.

Juozapas imasi darbo, o Marija migdo Vaikelį, glausdama Jį prie šir dies, skruostais šildydama Jo Gal velę.

Juozapas pakursto ugnį, negai lėdamas uždeda šakų, kad kaitriai degtų. Šildo prie liepsnos šieną ir kiša po savo apsiaustu, kad vėl neatšaltų. Pririnkęs tiek, kad užtektų čiužinėliui, eina prie ėdžių ir padeda į „lopšį”.

– Paruošta, – sako Juozapas. – Dabar dar reikia apkloto, gerai būtų apdengti ir drėgnoką šieną...

– Paimk mano apsiaustą, – sako Marija.

– Tau bus šalta!

– O, tai niekis! Apklotas bus per šiurkštus, o apsiaustas – minkštas ir šiltas. Man visai nešalta. Kad tik Jis nekentėtų dėl šalčio!

Juozapas paima platų minkštos vilnos tamsiai mėlyną apsiaustą, sulenkęs dvigubai, užmeta ant šieno, permesdamas jį per vieną ėdžių kraš tą. Pirmasis Betliejus Išganytojui pa ruoštas.

Žavia minkšta eisena prisiartina Motina, padeda Vaikelį į ėdžias, už dengia apsiaustu, kraštu už klodama ir galvelę, palieka atvirą tik veiduką. Abu pasilenkia ties ėdžiomis ir lai mingai žiūri į Vaikelį, miegantį pirmuoju savo miegu. Maloni vystyklų ir šieno šiluma nubraukė Jo ašaras ir užliūliavo Jėzulį.

Kalba Marija:

– Aš tau pažadėjau, kad Jis ateis ir suteiks tau ramybę. Ar prisimeni tą ramybę, kurią jautei per Kalėdas, kai matei mane su Vaikeliu? Tai buvo tavo ramybės metas, o dabar – tavo kančios metas. Bet juk tu žinai, kan č