Dalia Cidzikaitė
Lygiai prieš metus Drauge rašiau
apie 12-uosius Baltų studijų vasaros instituto (Baltic Studies Summer Institute
arba BALSSI) kursus Indianos universitete Bloomingtone, subūrusius ne vieną
lietuvių, latvių arba estų kalbą panorusį išmokti studentą. Lietuvių kalbą
praėjusiais metais ryžosi studijuoti septyni studentai. Intensyvaus kurso
pabaigoje net keturi jų pareiškė norą sugrįžti į Indianos universitetą kitą
vasarą. BALSSI kuratorius prof. Toivo Raun pernelyg optimizmu nedegė – jo
nuomone, pasiūlyti net du lietuvių kalbos kursus ateinančią vasarą nors ir nėra
nerealu, finansiškai būtų gana sunku. Vis dėlto, po metų organizavimo bei
rėmėjų paieškų, šią vasarą BALSSI lietuvių kalbos kursą pasiūlė net 14
studentų: devyni jų lankė pirmąjį lygį (jį dėstė PLB Lituanistikos katedros
Ilinojaus universitete Čikagoje doktorantė Daiva Litvinskaitė), o likę penki
leidosi į dar gilesnį, o kai kada ir klampesnį, lietuvių kalbos pažinimą, kurį
dėstė šio straipsnio autorė.
Vasaros kursams artėjant į
pabaigą, paprašiau savo studentų atsakyti į du klausimus apie lietuvių kalbą:
1) Kokia, tavo nuomone, yra lietuvių kalba? 2) Kokios tavo lietuvių kalbos
žinios prieš ir po šios vasaros kursų? Jūsų dėmesiui keturių antrųjų lietuvių
kalbos metų studentų atsakymai (Turbūt net neverta minėti, jog atsakyme
angliško žodžio nė su žiburiu nesurasi...). Taigi apie lietuvių kalbą tik
lietuviškai.
Sharon Berg – daktarės laipsnį
norvegų kalbos ir literatūros srityje apsigynė University of Washington,
Seattle; šiuo metu dėsto norvegų kalbą Concordia College, Moorhead, Minnesota.
1. Man lietuvių kalba yra didelis
žaidimas. Aš noriu suprasti, kaip viskas kalboje veikia ir sutaria. Kai aš
pradėjau studijuoji lietuvių kalbą, iš pradžių tenorėjau studijuoti, nes man
reikėjo poilsio ir norėjau pabandyti pasikalbėti lietuviškai su lietuviu
kolega...
2. Nors man nėra lengva kalbėti
lietuviškai, džiaugiuosi, kad aš galiu išreikšti savo bei suprasti kitų naujas
mintis. Prieš šią vasarą aš galvojau, kad aš galėčiau tik „žaisti” su lietuvių
kalba. Dabar aš tikiu, kad aš galėčiau gerai suprasti ir kalbėti, jei aš
dirbsiu namuose. Kai mes pradėjome klasėje skaityti romaną, aš norėjau suprasti
kiekvieną žodį. To man buvo per daug. Tada aš prisiminiau savo taisykles,
kurias aš taikau savo studentams norvegų kalbos klasėje, – yra svarbiausia
suprasti, kas vyksta ir kodėl. Žodžiai nesvarbu. Dabar aš esu maloniai
nustebinta, kad aš beveik galiu skaityti romaną be žodyno, jei aš per daug negalvoju,
ką vienas ar kitas žodis reiškia...
Aš nežinau, ar lietuvių kalba bus
svarbi mano gyvenime, tačiau kai aš pradėjau studijuoti norvegų kalbą, irgi
nežinojau, kad tai bus pagrindinis mano pasirinkimas. Kai kitą kartą aš
ieškosiu naujo darbo, labai norėčiau surasti darbą, kur galėčiau truputį
panaudoti ir norvegų, ir lietuvių kalbas. Nežinau, ar egzistuoja šitas darbas
Amerikoje, bet tikiuosi.
Nicole McGrath – istorijos
doktorantė Indianos universitete, Bloomingtone.
1. Lietuvių kalba man nepriklauso.
Aš kažką joje suprantu, bet ji nėra mano. Anglų kalba, žinoma, man priklauso.
Rusų kalba man irgi priklauso. Tačiau aš negalėčiau pasakyti, kad gerai žinau
lietuvių kalbą. Jei manęs kas paklaustų: ar tu moki lietuvių kalbą, mano
atsakymas būtų – ne. Aš ją studijavau tik vasarą. Bet kai kas lietuvių kalboje
man priklauso. Tai – mano prisiminimai. Buvo labai malonu praleisti dvi vasaras
su savo dėstytoja ir kitais lietuvių kalbos studentais. Jūs kažkokiu būdu man
priklausote. Tikiuosi, jog kada nors ir lietuvių kalba bus mano.
2. Prieš šią vasarą aš neturėjau
jokios lietuvių kalbos. Studijavau ją vieną vasarą ir mažai ką prisimenu.
Supratau tik atskirus žodžius ir negalėjau pasakyti paprasčiausių sakinių.
Negalėjau skaityti ir žinau, kad jei būčiau buvusi Vilniuje arba Klaipėdoje,
būčiau negalėjus pasikalbėti su žmonėmis lietuviškai. Dabar manau, kad galėčiau
gyventi Lietuvoje ir pasikalbėti lietuviškai. Galėčiau pasikalbėti su savo
kambario draugės Jolantos tėvais ir jos broliu. Būtų, žinoma, sunku ir žinau,
kad darau daug klaidų, bet galėčiau.
Thomas Douša – šiais metais
pradės studijuoti bibliotekininkystės doktorantūroje Ilinojaus universitete
Urbana-Champaign.
1. Pagal mane, lietuvių kalba yra
graži ir įdomi kalba, turtinga savo sintaksės priemonėmis ir žodžių atsarga,
taip pat labai sudėtinga morfologijoje. Savo sudėtingumu lietuvių kalbą aš
palyginčiau su senųjų graikų kalbos sudėtingumu. Tad lietuvių kalba yra labai
tinkama poezijai, dainoms ir kitoms meniškoms kalbos formoms. Ji pasiūlo daug
išraiškos galimybių. Galbūt todėl kad anksčiau studijavau lotynų ir senųjų
graikų kalbas, man atrodo, kad lengviau yra lietuviškai skaityti ir rašyti, nei
kalbėti arba suprasti, kai kiti žmonės ja kalba.
2. Kas dėl mano lietuvių kalbos
žinojimo, prieš šią vasarą aš maniau, kad gerai suprantu tas lietuvių kalbos
gramatikos dalis, kurias pernai buvau studijavęs. Ir kad aš galiu su žodyno
pagalba skaityti tuos straipsnius, kurie yra svarbūs mano mokslui, net jei ir
labai lėtai. Bet jaučiau, kad aš dar negaliu gerai kalbėti ir kad mano
gebėjimas suprasti žmones, kalbančius lietuviškai, buvo visiškai nepakankamas.
Po šios vasaros kurso tikiu, kad truputį geriau galiu skaityti ir rašyti, bet
kad dar nepakankamai pasakau ir man reikia daugiau praktikos.
Henry Gritz – ispanų kalbos
mokytojas; pensininkas.
1. Man patinka studijuoti
lietuvių kalbą. Aš planuoju kitą vasarą važiuoti į Lietuvą. Galbūt ieškosiu
savo šeimos ten. Galbūt pagyvensiu ten. Galbūt susirasiu moterį – lietuvaitę
(šypsosi). Įsimylėsiu.
2. Praėjusią vasarą aš galvojau,
kad galiu kalbėti lietuviškai, bet kai pradėjau studijuoti lietuvių kalbą šia
vasarą, pamačiau, kad klydau. Aš žinojau pavienius žodžius, bet negalėjau
kalbėti. Dabar, man atrodo, kad aš galiu; nors ir darydamas daug klaidų, galiu
kalbėti ir susikalbėti. Mane kiti gali suprasti, todėl tikrai žinau, kad ir
Lietuvoje mane supras. Praėjusią vasarą bijojau kalbėti, šią vasarą – nebijau.