Leidėjo žodis

Visuomeninės veiklos riteris – Juozas Laučka

Žmogaus elgesio ir veikimo idealą anglų mąstytojas kardinolas John Newman yra pavadinęs džentelmenu. Tai žmogus, niekada kitam nesuteikiantis skausmo. Jis vengia kitą įskaudinti ir užgauti. Jo rūpestis – padaryti, kad visiems būtų jauku ir malonu. Kalbėdamas jis nesirenka temų, kurios galėtų suerzinti kitus. Dirbdamas jis nelaukia malonių ir niekada nekalba apie save. Negirdi šmeižto ir apkalbų, neužsimena apie kitų piktus kėslus. Vadovaujasi taisykle, kad su priešu reikia elgtis tikintis, jog šis vieną dieną taps draugu. Jis turi per daug sveiko proto, kad užsigautų įžeidinėjamas, per daug užsiėmęs, jog atsimintų skriaudas ir kerštautų. Tai kantrus, atlaidus, pažįstantis proto silpnumą ir stiprybę, žinantis saiką ir ribas žmogus.

Toks šiuolaikinio veiklaus džentelmeno pavyzdys – teisininkas, visuomenės veikėjas, žurnalistas, politologas Juozas Laučka (1910–1993), kuriam šiemet būtų sukakę šimtas metų. Gimęs Brocktone, MA, baigė Panevėžio gimnaziją, vėliau VDU teisės fakultetą Kaune, teisę ir politologiją studijavo Niujorko bei Vašingtono universitetuose. Redagavo ,,Darbininko”, ,,Amerikos” laikraščius, daug metų dirbo ,,Amerikos balso”, ,,Laisvosios Europos” radijo tarnybose, parašė straipsnių visuomenės, kultūros, politikos, krikščionybės klausimais. Vadintas dviejų pasaulių žmogumi, nes prieš Antrąjį pasaulinį karą savo rūpesčiu bei veikla buvo tapęs gyvu tiltu tarp Jungtinėse Valstijose ir Lietuvoje gyvenančių lietuvių. Ir visur buvo visuomeninės veiklos pranokėjas: nuo Lietuvių darbininkų sąjungos generalinio sekretoriaus iki BALF’o reikalų vedėjo, nuo Amerikos lietuvių kongreso Niujorke komiteto rengimo pirmininko iki Ateitininkų federacijos vado ir kitų darbų. Užimdamas vadovaujančias pareigas įvairiausiose JAV lietuvių organizacijose (tarp jų – Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacija, Amerikos Lietuvių Taryba, Lietuvos Vyčiai) J. Laučka visuomeninio gyvenimo smaigaliu laikė spaudą ir radiją, kur pagrindinį dėmesį skyrė Lietuvos laisvės, tautos genocido, lietuvių pabėgėlių, lietuvybės išlaikymo klausimams ir ateitininkų veiksmingumui. Vienas svarbiausių jo rūpesčių – katalikų veiklos idėjos ateities perspektyvoje. J. Laučka įžvalgiai brėžė katalikų veikimo gaires, remdamasis Vatikano II Susirinkimo nutarimais. Dažnai aiškindavo, kad pasauliečio apaštalavimas kyla iš jo krikščioniško pašaukimo, o krikščioniškas gyvenimas neįmanomas be sąžiningumo, teisingumo, artimo meilės, ryžtingumo. Lietuvių visuomenininkas ypač dažnai kėlė mintį apie ,,ryžto meilės kelią” – apaštalavimą vykdyti savo darbais, Evangelijos dvasia tobulinant ,,laikinuosius dalykus”. Jis nuolat primindavo, kad apaštalavimas taikytinas prie naujų laiko reikalavimų ir turėtų atsižvelgti į opiausius bendruomenės poreikius.

J. Laučka priskirtinas prie tokių aktyvių, pasišventusių visuomenininkų, kurių elgsena – veikti neraginamam, skiriant savo lėšas bei savo laiką ir už tai negauti jokio atlygio. Jis įstengė dirbti keletą darbų tuo pat metu greitai, sėkmingai, praktiškai. Mokėjo derinti visuomeninius, tautinius, kultūrinius, religinius reikalus ir talkino kitų vadovaujamiems darbams.

Veiklaus džentelmeno veikimas kartu yra ir aukščiausias krikščioniškojo gyvenimo reikalavimas. Jį apibūdinantis pasakymas – gyventi ne sau – yra riba, atskirianti tikrą žmogų nuo savanaudžio, tikrą krikščionį nuo tariamojo, tikrąją žmogaus kultūrą nuo išvirkščiosios ir tikrą katalikišką veikimą nuo nevykusių jo apraiškų. Taip veikti nėra malonė ar nuopelnas, o pareiga gyventi ir veikti katalikiškai. Kartu tai yra būdas save atrasti visuomenėje: save atiduoti kitiems, užkrėsti kitus nesavanaudišku veikimu, savo laimę stengiantis atrasti kitų laimėje.

Įsimintinas neamerikietiškai kuklus J. Laučkos pasakymas, kai buvo klausiamas, su kokia nuotaika sutiko kandidatuoti į Ateitininkų federacijos vado pareigas: „Su dideliu nusistebėjimu, nusižeminimu, baime, abejonėmis ir atsakingumu”.

Tokie visuomenininkai, kun. Stasio Ylos žodžiais tariant, yra „palaiminti veikiantieji ir alkstantieji prasmingos veiklos:

• Jie tiki gerų pastangų vertingumu, prasme, našumu.

• Imasi konkrečių gerų darbų, vengia veiklios tuštybės.

• Geram darbui ieško draugų, išveda veiklon mažiau drąsius, pratina jaunimą dalintis atsakomybe.

• Nelaukia žmonių atpildo, nesitiki įvertinimo.

• Kukliom intencijom ir malda rikiuoja savo pastangas į Dievą”.

Juozas Laučka kaip tik yra tokios veiklos pavyzdys, prie kurio verta lygiuotis.