Leidèjo žodis

Krikščioniškas dinamizmas
Kunigo Stasio Ylos dvasinės pamokos


Mūsų istorijoje yra ne viena dinaminė asmenybė, su nauju pagreičiu įsukusi visuomeninį ir dvasinį gyvenimą. Dvidešimto amžiaus pradžioje pasaulėžiūrinį atsinaujinimą pradėjo ateitininkai, amžiaus viduryje gyvosios dvasios sąjūdį įžiebė Stasys Šalkauskis, o jį palaikė kiti, visuomenininkai, filosofai, susirūpinę dėl konservatyvių religinio gyvenimo formų ir ieškoję modernios, į laiko ženklus atsiliepiančios krikščionybės. Po karo tarp užsienio lietuvių idėjų sūkuriai buvo Juozas Brazaitis, Antanas Maceina, Adolfas Damušis, Juozas Prunskis ir kt.

Vienas iš jų yra kunigas Stasys Yla (1908–1983) – vienas produktyviausių rašto žmonių ir viena charizmatiškiausių, gebėjusių dvasiškai patraukti asmenybių XX a. lietuvių kultūroje. Tai pedagogas, teologas, filosofas, istorikas, rašytojas, redaktorius, visuomenininkas – aprašytas daugelyje amžininkų prisiminimų, gražiai pažymimos jo sukaktys, kurių metu jis įvertinamas kaip viena žymiausių lietuvių kultūros figūrų. S. Ylos palikimas saugomas, jis prisimenamas kaip ypatinga asmenybė, bet ar jo idėjos iškyla iš knygų lentynų ir asmeninių prisiminimų?

Tai, ką jis byloja mums – ugdytojams, visuomenininkams, istorikams, žurnalistams, krikščionims – galima vadinti dvasinėmis pamokomis.

Misijų laukas yra visa kultūra. Katalikų siaurumas vertinamas kaip erezija, kaip nuklydimas nuo krikščioniško mokymo ir laikomas didžiausia kliūtimi kelyje į religinę vienybę. Žmogaus jausmai, pavyzdžiui, kančia, skausmas, meilė, suasmeninami ir prabyla ne kaip sausos teologinės kategorijos, o kaip įtaigios egzistencinės būsenos, nuplėšiančios nuo žmogaus egzistencinį melą. Taip budinamas snūduriuojantis žmogaus dvasinis gyvenimas ir skatinama ieškoti antgamtinės Tikrovės.

Žmogus trokšta pilnutinio gyvenimo, tačiau atgyvenusios ir naivios formos neįkvepia tikėjimo. Vienpusiškumo apraiškos – formalizmas ir beformiškumas, dirbtinumas ir naivumas, vienpusiška akcija ar vienpusiška kontempliacija, nelankstumas ir pataikavimas, sureikšminta kova ir kovos baimė, dangaus karalystės pragmatizmo skelbimas – stingdo bei siaurina tiek kultūrinį, tiek religinį gyvenimą. Nekatalikus ar nutolusius nuo katalikybės žmones nevalia siųsti į pragarą ir skirti jiems vien pasmerkimo žodžius. Žmogus norėtų gyventi su Dievu, bet neranda kelio į jį. Kelio į Dievą ieškoma narpliojant deginančias problemas, krikščioniškai nušviečiant pačius opiausius klausimus.

Dvasinio atsinaujinimo pagrindas – krikščioniškojo entuziazmo įveiksminimas. Tai vidaus degimo, pastovios dvasinės vidaus įtampos, nukreiptos į idealo siekimą, pavertimas kultūriniais veiksmais ir aktyvia dvasine veikla. Ne tiek spekuliatyvus filosofinių bei teologinių prielaidų narstymas, kiek gyvoji dvasia gali sukelti psichologinę revoliuciją ir pramušti tradicinius religinius papročius, sentimentalų religinį moralizavimą. Atnaujinimas reiškia egzistencinę būtinybę, dvasios sūkurį, dvasinę dinamiką, apaštalinį nerimą, nuolatinę vidinę reformą. Tai revoliucinis aktas – esminis savęs pakeitimas; pažinimo, supratimo, mentaliteto permaina, perkeitimas. Tokiu būdu žmoguje gali iškilti naujasis Aš – sukurtas pagal Dievo paveikslą.

Krikščioniškos savimonės žadinimas ir formavimas. Skatinama konkrečiai gyvenimu parodyti, kad atnaujinimo procese Kristus yra realistiškiausias už visas realybes – gyvas, veikiantis, kalbantis. Tam būtina keisti tris dalykus: 1) atnaujinti save asmeniškai – savo gyvenimu parodyti, kad Kristus yra tikriausias mūsų gyvenimo faktas; 2) atnaujinti gyvenimo kovą: ugdyti drąsą į nieką neatsižvelgiant kovoti dėl Kristaus tiesos; parodyti, jog paklusnumas Kristui yra protingas, o tikėjimas – tiesa; 3) atnaujinti mokslo ir religijos santykį: tiesos ieškoti ne tik kaip gyvenimo fakto, bet ir teoriniais argumentais, t. y. formuoti savo pasaulėžiūrą.

Dievo ir žmogaus santykis grindžiamas dialogu. Siekiama, kad įsižiebęs artimo meilės jausmas sugyvintų žmogaus kūrybines jėgas, užmegztų socialumą, sukeltų troškimą ieškoti, jungtų proto racionalumą ir gebėjimą pasiaukoti. Tada žmogus peržengtų savo individualizmą, save atrastų kitame, o kitą savyje – taip būtų atnaujinamos žmogaus dvasinės jėgos ir jis pats perkeičiamas. Didesnis dėmesys skiriamas asmeninio religinio patyrimo istorinei ir kultūrinei raiškai. Panaudojama daugiau įvairesnių, įtaigesnių, nuolatinį gyvosios dvasios atsinaujinimą žadinančių ar tiesiog provokuojančių psichologinių ir meninių priemonių.

Atvirumas įvairiems kultūros reiškiniams bei šiuolaikinėms idėjoms ir ištikimybė pagrindiniams krikščionybės principams. Neužsidaryti savo konfesijoje, neužmiršti, kad katalikiškų bruožų daugiau ar mažiau gali būti ir kitose religijose. Stabmeldišką krikščionių elgseną keisti gyvu krikščionišku gyvenimu ir gyva krikščioniška sąmone. Kartu atskleisti vidinį krikščionybės grožį konkrečiais pavyzdžiais ir konkrečia krikščioniška kūryba. Kurti naują krikščionybę – tai suteikti jai naujas apraiškas ir formas: kad ji pajėgtų keisti asmenį ir jo gyvenimą ieškant Kristaus kaip žmogaus gyvenimo prasmės.

Šiuolaikinis krikščioniškas dinamizmas kultūrinėmis formomis, idėjinėmis svarstybomis, gyvu pašnekesiu kelia žmogų iš intelektualinio lėkštumo, moralinio ištižimo ir skatina jį kurti ateities krikščionybę. Kunigo Stasio Ylos asmenybė yra gyvas tokio dinamizmo pavyzdys.