Leidėjo žodis

Ateitininkiška krikščionybė užsienyje

Kadaise kun. Vytautas Bagdanavičius parašė straipsnį „Ateitininkiška krikščionybė”, kuriame nubrėžė ateitininkijos kaip religinio sąjūdžio skerspjūvį ir apibūdino visą ateitininkų kelią nuo pradžios. Verta atskirai pažvelgti į ateitininkų veiklą užsienyje – Vokietijoje, Kanadoje ir ypač Jungtinėse Valstijose. Nors kitomis, jau išeivijos sąlygomis, jie greitai atsikūrė: iš pradžių Vokietijoje (1945), vėliau Jungtinėse Valstijose (1949). Buvo atkurtos organizacinės struktūros, išrinkti vadovai, ieškoma savo vietos išeivijos veikloje. Greitai dar nepriklausomoje Lietuvoje buvę ir naujai įstoję ateitininkai visuomeniniais, pedagoginiais, moksliniais darbais tapo užsienio lietuvių veiklos pranokėjais. Išeivijos ateitininkų vadai ir ideologai kūrė į ateitį orientuotą, modernius laiko ženklus atliepiančią, ateitininkišką krikščionybę, nukreiptą prieš ateistines, stabmeldiškas apraiškas.

Antanas Maceina, Petras Maldeikis, kun. Stasys Yla, Antanas Ramūnas-Paplauskas skleidė naujas vakarietiškas pedagogines idėjas, pagrįstas šiuolaikinio ugdymo pasiekimais, ugdė dvasines vertybes ir siekė veikiant visuomenėje tas vertybes įgyvendinti. Ypač stovyklose ir kursuose buvo sukurta šiuolaikinį žinojimą ir religines idėjas jungianti patraukli sistema, kur taikytas koncentrinis metodas, medžiagą dėstant trimis atžvilgiais: istorija, principai, metodika. Sukurtos ugdymo medžiagos perteikimo savitos sritys.

Ugdymas buvo įgyvendinamas dvasinio atsinaujinimo psichologinėmis pakopomis. Pirmiausia atrasti žmogiškus dalykus – savo gilesnį interesą, meilę, tikėjimą. Atradus save, savo gyvenimo prasmę bei pilnatvę, atsiverti Dievui ir atsinaujinti – įgauti ramybę, atlaidumą, artimo meilę. Atsinaujinimo buvo mokoma prisiderinant prie Dievo valios, suderinant Evangelijos tiesą, natūralų pažinimą ir kultūros misiją, t. y., ,,sumezgant civilizacijos laidus”. Čia būdavo patariama: 1) daugiau diskutuoti, mąstyti, žvelgti giliau; susitelkti į svarbiausius dalykus, ieškoti laidų derinio; 2) pagyvinti galvojimo procesą (apčiuopti idėjų visumą, jų ryšį); 3) remtis dialoginiu metodu (dalintis su kitais, imti ir duoti).

Ateitininkai istorikai (kun. Viktoras Gidžiūnas, Zenonas Ivinskis, kun. Paulius Rabikauskas, Antanas Kučas, Simas Sužiedėlis), visuomenininkai (Adolfas Damušis, Petras Kisielius, Juozas Laučka), mąstytojai ir psichologai (Antanas Maceina, Juozas Girnius, kun. Stasys Yla, Justinas Pikūnas) nuo konservatyvios, prie praeities prisiderinančios krikščionybės pasuko į ateitį kuriančią, gyvenimišką optimistinę krikščionybę. Jie tarp užsienio lietuvių išplatino naujus krikščionybės ir moderniojo pasaulio santykius, pradėjo Bažnyčios bei religinio gyvenimo šiandienėjimą. Jie įdiegė supratimą, kad krikščionybė nuolat kinta ir prisitaiko prie pasaulio: perima jo kalbą, raiškos lytis; apsivelka naujomis kultūros formomis. Apsivilkti vis naujomis iš pasaulio perimtomis kultūros lytimis yra nuolatinis krikščionybės uždavinys. Ateitininkai įpratino mąstyti krikščionybės tiesas ne kaip bendras idėjas reiškiančias „žodines formules”, bet kaip tikrų įvykių skelbimą. Religijos neigimo laikais jie parodė, kaip religija pasireiškia gyvenime, kaip jį keičia ir pertvarko. Taigi šiandienėjimo kaip pasikeitimo skelbimas atskleidė kelią, kaip krikščioniškas idealas turi būti vykdomas gyvenimo praktikoje, kokiais būdais ir kokiomis priemonėmis realizuojamas: krikščioniškas idealas yra ne tik aukštas, bet ir realus, t. y. pritaikomas gyvenime. Pritaikomas ne iš karto, tačiau dalimis. Dėl to idealas yra nuolat siektinas, o jo siekimas veda žmogų pirmyn, į tobulesnį gyvenimą. Gyvenimas be idealo sustingtų, idealas be gyvenimo netektų prasmės. Ateitininkų idealizmas buvo atgręžtas į tikrovę ir stengėsi ją atnaujinti, t. y. atnaujinti gyvenimą idealo šviesoje.

Ateitininkai tapo ,,kietu lietuvių katalikiškos kultūros žvirgždu, kurio nepajėgė sumalti negatyviai visur besireiškiančios šio laikotarpio mados girnos” (Z. Ivinskis). Ateitininkai išeivijoje nesukūrė naujos ideologijos, bet kursuose ir visuomeninėje veikloje buvo išgvildentos modernios tautiškumą ir krikščioniškumą jungiančios gyvos idėjos. Užsienio lietuviai ateitininkai daug savo patyrimo perteikė Lietuvos ateitininkams, bet ir dabar atsinaujinimo ir veikimo veiksmingumu galėtų sujudinti kartais prisnūstančius tėvynainius Lietuvoje.