Leidėjo žodis
Ateitininkiška krikščionybė užsienyje
Kadaise kun. Vytautas Bagdanavičius parašė straipsnį
„Ateitininkiška krikščionybė”, kuriame
nubrėžė ateitininkijos kaip religinio sąjūdžio skerspjūvį ir apibūdino
visą ateitininkų kelią nuo pradžios. Verta atskirai pažvelgti į
ateitininkų veiklą užsienyje – Vokietijoje, Kanadoje ir ypač
Jungtinėse Valstijose. Nors kitomis, jau išeivijos sąlygomis,
jie greitai atsikūrė: iš pradžių Vokietijoje (1945), vėliau
Jungtinėse Valstijose (1949). Buvo atkurtos organizacinės struktūros,
išrinkti vadovai, ieškoma savo vietos išeivijos
veikloje. Greitai dar nepriklausomoje Lietuvoje buvę ir naujai įstoję
ateitininkai visuomeniniais, pedagoginiais, moksliniais darbais tapo
užsienio lietuvių veiklos pranokėjais. Išeivijos ateitininkų
vadai ir ideologai kūrė į ateitį orientuotą, modernius laiko ženklus
atliepiančią, ateitininkišką krikščionybę, nukreiptą
prieš ateistines, stabmeldiškas apraiškas.
Antanas Maceina, Petras Maldeikis, kun. Stasys Yla, Antanas
Ramūnas-Paplauskas skleidė naujas vakarietiškas pedagogines
idėjas, pagrįstas šiuolaikinio ugdymo pasiekimais, ugdė dvasines
vertybes ir siekė veikiant visuomenėje tas vertybes įgyvendinti. Ypač
stovyklose ir kursuose buvo sukurta šiuolaikinį žinojimą ir
religines idėjas jungianti patraukli sistema, kur taikytas koncentrinis
metodas, medžiagą dėstant trimis atžvilgiais: istorija, principai,
metodika. Sukurtos ugdymo medžiagos perteikimo savitos sritys.
Ugdymas buvo įgyvendinamas dvasinio atsinaujinimo psichologinėmis
pakopomis. Pirmiausia atrasti žmogiškus dalykus – savo
gilesnį interesą, meilę, tikėjimą. Atradus save, savo gyvenimo prasmę
bei pilnatvę, atsiverti Dievui ir atsinaujinti – įgauti ramybę,
atlaidumą, artimo meilę. Atsinaujinimo buvo mokoma prisiderinant prie
Dievo valios, suderinant Evangelijos tiesą, natūralų pažinimą ir
kultūros misiją, t. y., ,,sumezgant civilizacijos laidus”. Čia
būdavo patariama: 1) daugiau diskutuoti, mąstyti, žvelgti giliau;
susitelkti į svarbiausius dalykus, ieškoti laidų derinio; 2)
pagyvinti galvojimo procesą (apčiuopti idėjų visumą, jų ryšį);
3) remtis dialoginiu metodu (dalintis su kitais, imti ir duoti).
Ateitininkai istorikai (kun. Viktoras Gidžiūnas, Zenonas Ivinskis, kun.
Paulius Rabikauskas, Antanas Kučas, Simas Sužiedėlis), visuomenininkai
(Adolfas Damušis, Petras Kisielius, Juozas Laučka), mąstytojai
ir psichologai (Antanas Maceina, Juozas Girnius, kun. Stasys Yla,
Justinas Pikūnas) nuo konservatyvios, prie praeities prisiderinančios
krikščionybės pasuko į ateitį kuriančią, gyvenimišką
optimistinę krikščionybę. Jie tarp užsienio lietuvių
išplatino naujus krikščionybės ir moderniojo pasaulio
santykius, pradėjo Bažnyčios bei religinio gyvenimo
šiandienėjimą. Jie įdiegė supratimą, kad krikščionybė
nuolat kinta ir prisitaiko prie pasaulio: perima jo kalbą,
raiškos lytis; apsivelka naujomis kultūros formomis. Apsivilkti
vis naujomis iš pasaulio perimtomis kultūros lytimis yra
nuolatinis krikščionybės uždavinys. Ateitininkai įpratino
mąstyti krikščionybės tiesas ne kaip bendras idėjas
reiškiančias „žodines formules”, bet kaip tikrų
įvykių skelbimą. Religijos neigimo laikais jie parodė, kaip religija
pasireiškia gyvenime, kaip jį keičia ir pertvarko. Taigi
šiandienėjimo kaip pasikeitimo skelbimas atskleidė kelią, kaip
krikščioniškas idealas turi būti vykdomas gyvenimo
praktikoje, kokiais būdais ir kokiomis priemonėmis realizuojamas:
krikščioniškas idealas yra ne tik aukštas, bet ir
realus, t. y. pritaikomas gyvenime. Pritaikomas ne iš karto,
tačiau dalimis. Dėl to idealas yra nuolat siektinas, o jo siekimas veda
žmogų pirmyn, į tobulesnį gyvenimą. Gyvenimas be idealo sustingtų,
idealas be gyvenimo netektų prasmės. Ateitininkų idealizmas buvo
atgręžtas į tikrovę ir stengėsi ją atnaujinti, t. y. atnaujinti
gyvenimą idealo šviesoje.
Ateitininkai tapo ,,kietu lietuvių katalikiškos kultūros
žvirgždu, kurio nepajėgė sumalti negatyviai visur
besireiškiančios šio laikotarpio mados girnos” (Z.
Ivinskis). Ateitininkai išeivijoje nesukūrė naujos ideologijos,
bet kursuose ir visuomeninėje veikloje buvo išgvildentos
modernios tautiškumą ir krikščioniškumą
jungiančios gyvos idėjos. Užsienio lietuviai ateitininkai daug savo
patyrimo perteikė Lietuvos ateitininkams, bet ir dabar atsinaujinimo ir
veikimo veiksmingumu galėtų sujudinti kartais prisnūstančius
tėvynainius Lietuvoje.