Leidėjo žodis

Lietuviškos žiniasklaidos svarba

Seniai pripažįstama, kad žiniasklaida (anksčiau – spauda) yra užsienio lietuvių gyvenimo veidrodis. Rimti ir iš esmės nuo politinių vėjų nepriklausomi laikraščiai kartu atspindėjo ir lietuvių kultūros istoriją, ir puoselėjo bendruomeniškumą, telkė mūsų tautiečius į organizacijas ir rodė lietuviškų parapijų gyvavimo pulsą. Spauda buvo vieša arena, kur įvairių pažiūrų lietuviai skaldėsi, kivirčijosi ir vėl vienijosi. Būtent per spaudą laisvėje be tėvynės esantys bylojo už tuos, kurie gyveno tėvynėje be laisvės. Per lietuvišką spaudą buvo stengiamasi liudyti tautos laisvės siekimą, „mąstyti už idėjiškai supančiotus tautiečius” (J. Eretas), „nuvalyti suklastotą Lietuvos istorijos veidą” (Z. Ivinskis). Išeivijos spauda buvo tarpininkė tarp laisvojo pasaulio bei okupuotos Lietuvos ir vadovavosi lietuvybės bei krikščioniškumo kelrodžiais.

Lietuvai tapus laisvai ir į užsienį persikėlus naujiems atvykėliams iš tėvynės, svarbiausi lietuviškos žiniasklaidos tikslai išliko – išlaikyti lietuvybę, puoselėti tautinę kultūrą, jungti lietuvių bendruomenes. Tebėra aktualios prof. Juozo Brazaičio nusakytos kertinės žiniasklaidos atramos: įsipareigojimas tarnauti tiesai, pažangai, visuomenės interesui. Tarnystė tiesai taip pat yra priedermė pagilinti savo pasaulėžiūrą, drįsti laikytis savo įsitikinimų rašant žiniasklaidoje, o kartu leisti pasireikšti kitaip mąstantiems. Pažanga reikalauja nekartoti sustingusių gyvenimo formų, iškelti ir kritiškai įvertinti visuomenės kliuvinius, informuoti apie naujus reiškinius. Tarnystė visuomenei žiniasklaidoje pasireiškia ne skaldant bendruomenę, o ieškant jungčių, stengiantis suprasti kitaip galvojančius. Lietuviška žiniasklaida turi ne tik informuoti apie tautiečių gyvenimo įvykius ir aprašinėti praeities istorijas, bet pastebėti taip pat šiuolaikinius skaudulius, įsigilinti į naujųjų emigrantų problemas. Ji negali atsisakyti savo tradicinės priedermės – informuodama, analizuodama, vertindama remtis doriniais principais ir ugdyti krikščioniškąsias vertybes. Skaitytojas jas turėtų matyti ne kaip atgrasius normų stulpus, tačiau kaip gilaus supratimo ir siekimo padėti vienas kitam dvasią. Skleisti lietuvišką žodį, jį puoselėti svetimkalbėje aplinkoje ir ne pigia reklama, bet jo išradingumu, temų šviežumu, faktų svarumu, vertybių aktualumu sudominti ankstesnius bei patraukti naujus skaitytojus – tai nelengva, tačiau svarbi misija. Nuo jos pasisekimo didžia dalimi priklauso ir lietuvybės ateitis užsienyje.