Gal iš tiesų reikia emigruoti... kad grįžtum


alexguy
Dr. Egidijus Aleksandravičius


Jau ne pirmus metus Lietuvos Respublikos gen. konsulatas Čikagoje rengia kiek laisvesnės formos renginius, skirtus Kovo 11-ajai paminėti. Jais norima kaip galima labiau sudominti lietuvišką visuomenę ir ypač jaunesnę kartą.

Šiais metais Kovo 11-osios minėjimo programoje: lietuvių menininkų Rimo Čiurlionio, Audriaus Gražio ir Noros Aušrienės darbų parodos ,,Spalvų kalba” atidarymas ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto prorektoriaus prof. Egidijaus Aleksandravičiaus paskaitadiskusija tema „Prie dvidešimtmečio slenksčio: kodėl nemokam džiaugtis Lietuvos laimėjimais?”. Ta proga siūlome pokalbį su dr. E. Aleksandravičiumi.

– Jūsų pranešimo Čikagoje tema šiandieninių nuotaikų tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje kontekste skamba visai nepopuliariai – kodėl nemokame džiaugtis Lietuvos laimėjimais? Kodėl pasirinkote būtent šią temą?

– Taip jau atsitiko, kad per keliolika metų nesyk teko skaityti iškilmingas paskaitas Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios proga. Esu istorikas, o per nacionalines šventes ir jubiliejus natūraliai linkstama į nuveiktų darbų istorinius kontekstus. Kiekvieną kartą paskaitos tema buvo asmeninis galvosūkis. Esat teisi ir dėl įsiviešpataujančių nuotaikų, ir dėl jų kontekste iššaukiančios temos. Tai tam tikras iššūkis: viena – apie pergales kalbėti visiems esant emociniame pakilime, kita – nuosmukyje. Tad, kaip kadaise mėgdavo čikagiečių pamėgtas Michael Jordan, mėgstu iššūkius. Be to, dar ir priklausau prie nepopuliariųjų reikalų svarstymo agentūros. Kitaip nuo bevertės banalybės sunku pabėgti.

O be juokų kalbant apie lietuvių išeivijos aplinką reikėtų atsižvelgti į daugelį socialinių ir psichologinių aplinkybių. Kodėl turime džiaugtis Lietuvos laimėjimais, gyvendami toli nuo jos? Tai ir tapatumo klausimas – kuriamo, atrandamo ir vis brandinamo tapatumo. Tai ir moralinė laikysena, apibūdinanti tam tikrą brandą ir pajėgumą gyventi susidūrus su apviltų lūkesčių keliamomis emocinėmis bangomis. Kitas įtampos sparnas – šios brandos vengimas, bėgant nuo dažnai skausmingo tapsmo sąmoningesniu.

Atsukus veidą į emigracijos pusę neabejotinai matosi skausmingas santykis su ta Lietuva, kuri kai kada pasirodo savo žmonių nemylinti šalis. Pasirodo labiausiai todėl, kad pati yra traumuota karų, sovietmečio rusifikacijos ir kolonizacijos – istorinių vyksmų išprievartauta. Kaip sakytų šiandieniniai postkolonializmo tyrinėtojai, būtent todėl ir nepajėgianti mylėti savo vaikų, kuriuos nevalingai išstumia į pasaulį. O šie atstumtieji arba taip besijaučią, Lietuvoje nejausdami saugumo, nerasdami savo vaizdiniuose pasimetusios laimės, išvyksta į tolimus kraštus. Emigruojantieji tarsi atkartoja ,,traumuotos motinos” istoriją, atsiduodami negailestingiems migracijos iššūkiams. Kartais vidinis nusiminimas yra prislopinamas. Naujosiose tėvynėse neretai stojamasi ant kojų, svetur pamatoma kitokia, gebėjimų džiaugtis nepraradusi visuomenė. Vėl mokomasi nebijoti džiaugtis ir nebijoti būti laimingam... Gal iš tiesų reikia emigruoti, kad pradėtum gyti, kad praregėtum, ką turi. Kad grįžtum.

– Tad ko mes, lietuviai, nevertiname? Kokie mūsų laimėjimai?

– Tikiuosi Jūsų nesuklaidino mano pažadėtos paskaitos pavadinimas. Klausinėti savęs ir kitų, kodėl nesugebame džiaugtis kokiais nors – savo, kaimyno, draugo ar visos Lietuvos – laimėjimais nereiškia pažado išvardyti tuos laimėjimus. Paskutinis pesimistas ir tas neneigs, kad jų yra. Pradedant Lietuvos valstybės žingsniais tarptautinėse bendrijose ir pasaulyje ir baigiant ūkiniais procesais, kurie bent jau pastaruosius 5 metus buvo itin džiuginantys. Suprantama, kad ne visi vienodai patiria (kai kas galbūt iš viso vargu ar patiria) tuos ekonominio pakilimo vaisius. Nei Pasaulio bankui, nei Europos Komisijai tos aplinkybės neatrodo abejotinos. Jiems šios tendencijos kelia džiugesį. O mums? Problema yra ne ta, kad lietuviai nevertina ko nors iš galimo laimėjimų sąrašo. Jiems ima neberūpėti pats sąrašas.
 
– Kodėl savo būsimo pranešimo adresatu pasirinkote išeiviją?

– Kartais aplinkybės mane pasirenka, o ne aš aplinkybes. Tiesiog mokslinių tyrimų interesai atviliojo į Čikagą, o čia viskas rutuliojasi savaime. Buvau pakviestas dalyvauti šventėje, o Čikagai, Lemontui, kur kadaise jau teko stovėti tribūnoje panašia proga, jaučiu didelius sentimentus. Be to, nedaryčiau didelio skirtumo tarp auditorijos Lietuvoje ir išeivijos. Nepaisant visokių charakteringų bruožų, labiau negu bet kada anksčiau Lietuva ir diaspora yra vienas kūnas ir viena emocinė visuma. Tėvynės laisvė ir globalėjantis pasaulis tai padarė tikrove. Ir Lietuvoje šiandien iššaukiančiai skambėtų pakvietimas susimąstyti, kodėl nebesugebama džiaugtis savais laimėjimais. Nieko specialiai išeiviško tame mano pasirinkime nėra. Pagaliau, pasiilgau Amerikos.

– Vienas iš paskutinių, ne vieno išeivio nuomone, ,,laimėjimų” Lietuvoje yra LR Konstitucinio Teismo sprendimas panaikinti dvigubą pilietybę. Ar nebijote savo pranešimu išprovokuoti kiek kitokį atsaką?

– Ironijos gaida Jūsų klausime labai primena Lietuvos žiniasklaidą ir jos manieras. Nemanau, kad bet koks bandymas kalbėti apie gebėjimą džiaugtis svetimais ir savais laimėjimais būtinai atskleidžia neįgalumą atpažinti skaudžias politines ydas. Kad susikalbėtume, iš karto pasakysiu, kad priklausau būriui tų, kurie nepritaria Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimams dėl pilietybės įstatymo. Jei KT visada teisus ir nesuprantantiems išaiškina kažką, kas galbūt teisėta galiojančios Konstitucijos kontekste, bet neteisinga šiuolaikinės lietuvių tautos padėties atžvilgiu, nebūtina kaltinti Teismą. Konstitucija yra tautos, o ne Konstitucinio Teismo kūrinys ir nuosavybė. Reiškia, reikia keisti tas akivaizdžiai nevaisingas Konstitucijos nuostatas, jei ne pačią Konstituciją. Toks mano požiūris į šį nesėkmingą teisėkūros aktą.

Tačiau sveikam protui nėra tolimas suvokimas, kad nepaisant visų pralaimėjimų, nesėkmių ir ydų, kurias visi kartu galėtume ilgai vardyti, yra kuo džiaugtis besikeičiančiame mūsų gyvenime. Todėl ir ketinu savo paskaitoje nukreipti galimus svarstymus į socialinės ir istorinės psichologijos vagą, o ne ginčytis su mėgstančiais sudarinėti sėkmių ir nesėkmių sąrašus. Lygiai tai pat būtų galima imti samprotauti apie didžiuosius mūsų nepriklausomybės metų pralaimėjimus. Arba didžiausias klaidas. Taigi, kalba sukasi apie tai, kaip liūdėti dėl nesėkmių, piktintis blogais žmonių ir valdžios veiksmais, siūlyti geresnius variantus ir įstengti džiaugtis, kai ką nors protingo pasiseka padaryti. Kai tai darosi sunku, verta stabtelėti ir susimąstyti. Gal su manimi ar mumis kažkas yra ne taip?

– Kone kiekvieną dieną išeivija susiduria su faktu, jog Lietuvoje jos indėlis atkuriant nepriklausomybę, palaikant laisvos Lietuvos idėją Vakaruose, yra vis dar neįvertintas ir neįvertinamas. Neįvertinamos ir dabartinės pastangos padėti Lietuvai, ypač finansiškai. Ar tai tik išeivių išsigalvojimas, ar tiesa? Jei taip iš tikrųjų yra, kodėl?

– Jūsų klausime yra daug sluoksnių. Viena vertus, negalima abejoti, kad lietuvių išeivijos veiklos istorija nėra kaip reikiant ištirta ir aprašyta. Visa ta praeities ūke grimztanti veikla daugiau atsispindi kognityvioje atmintyje tų, kurie tiesiogiai su ta veikla buvo susiję. Tačiau Lietuvoje greitai užsimiršta net tai, kas dėjosi sovietmetyje, o visi veiklos barai išeivijoje niekad ir nebuvo reikiamai aprašyti, pagarsinti, tad įistorinti. Gal dėl to ir veikia Lietuvių išeivijos institutas, kad būtų populiarinami išeivijos istorijos tyrimai, skelbiamas intelektualinis palikimas, kuriamos naujos muziejinės ir edukacinės galimybės. Čia dar marios nenuveiktų darbų.

Kita vertus, yra didelis skirtumas tarp rūpesčio Lietuva, jos laisve ir ūkiniu pasiturėjimu, kuris buvo parodytas išeivijos ilgais sovietų okupacijos metais, ir dabartinės naujosios išeivių bangos dalyvavimo rūpesčių. Yra skirtumas tarp sąmoningo ir organizuoto veikimo, padedant Lietuvai stotis ant kojų pirmaisiais nepriklausomybės metais, ir dabartinio ekonominių emigrantų balso. Dažniau tenka girdėti apie tai, kas Lietuvoje darytina emigrantų labui. Ne itin dažnai rasime naujųjų išeivių spaudoje intelektualinių ar politinių idėjų, kurios provokuotų netobulos valstybės tolesnį pagerinimą. Gal aš klystu šiuose vertinimuose. Net džiaugčiausi, jeigu klysčiau, o išeiviška tikrovė parodytų tokių sutelktų pastangų vaisius.

– Be užimamų pareigų VDU esate ir Lietuvių išeivijos instituto direktorius. Viena iš Instituto tyrinėjimo sričių yra lietuvių emigracija. Gal galėtumėte trumpai aptarti paskutines lietuvių emigravimo tendencijas?

– Iš Lietuvos emigravusiųjų skaičiai siekia arti pusės milijono gyventojų. Nors tiesos dėlei reikia pripažinti tų skaičių įvairovę. Tarptautinė migracija ypač pagyvėjo 2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Didžiausi migrantų srautai stebimi į Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Airiją ir Ispaniją. EBPO duomenimis, lietuvių emigracija iš naujųjų ES šalių absoliučiais duomenimis yra antroje vietoje po Lenkijos, o santykiniais skaičiais, kaip dalis tenkanti gyventojų skaičiui, arba darbo jėgos dalis, yra pirmaujanti. Taip pat EBPO duomenimis, lietuvių imigrantai Didžiojoje Britanijoje 2004–2006 m. sudarė 1,7 proc. visų Lietuvos gyventojų (beveik 2 kartus daugiau nei Lenkijos piliečių) ir dar didesnę proporciją – nuo darbo jėgos.

Kita tendencija – didžioji emigruojančių iš Lietuvos dalis yra santykinai jauno amžiaus ir turintys aukštąjį išsimokslinimą, tačiau Vakarų valstybėse karjerą linkę pradėti nuo žemiausių kvalifikacinių laiptelių, ypač paslaugų ir aptarnavimo sferoje (Jungtinės Karalystės duomenys). Teigiami poslinkiai stebimi augančio tarptautinio studentų judrumo bei dėstytojų tarptautinių mainų srityje.

Pastaruoju metu bendroji tarptautinė lietuvių migracija nusistovi, didėja sugrįžtančiųjų iš užsienio į Lietuvą skaičiai.

– Be abejo, domitės ir išeivija Amerikoje. Kokie jos aspektai Jus ir Jūsų vadovaujamą Institutą domina? Ar yra tiriama taip vadinama trečioji emigrantų banga JAV?

– Nuo 2000 m. Lietuvių išeivijos institutas sutelkė vertingą lietuvių diasporos pasaulyje atsiradimo, išeivijos kultūrinės, politinės bei visuomeninės veiklos paveldą. Viena svarbių Lietuvių išeivijos instituto veiklos funkcijų yra lietuvių išeivijos (tame tarpe ir užsienio lietuvių bendruomenių) kultūrinės, politinės ir visuomeninės veiklos problemų tyrimas. Institute yra saugomi gausūs lietuvių išeivijos ir užsienio lietuvių bendruomenių (ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės) archyviniai rinkiniai, atskleidžiantys užsienio lietuvių bendruomenių susiformavimo, vystymosi bei įvairialypės veiklos ypatybes. Institute kaupiami išeivijos organizacijų ir atskirų asmenų archyvų rinkiniai (34 fondai). Institutas vykdo kompleksines diasporos istorijos studijas, įtraukiančias ir archyvinį paveldą.

Trečia emigrantų banga institutą vis labiau domina. Šioje srityje sąmoningai didiname savo pajėgas, nes be sociologijos, antropologijos, ekonomikos ir dar kelių socialinių mokslų profesionalų čia neapsieisime. Pagaliau per paskutinius kelerius metus atsirado nuolatiniai bendradarbiavimo saitai su Lietuvos Tautinių mažumų ir išeivijos departamentu, ima pasiekti ir valstybiniai pinigai. Manau, kad planuojamo pajėgumo pirmoji riba bus pasiekta tada, kai pajėgsime pradėti Lietuvių migracijos stebėseną ir publikuoti kasmetines ataskaitas apie tai.
Toliau tęsiami 1996 m. pradėti tyrinėjimai. Šiuo metu apibendrinami tyrimo ,,Emigracija ir šeima: vaikų ugdymo problemos ir iššūkiai” duomenys. Į šio tyrimo imtį pateko ir Čikagoje gyvenančių trečiosios bangos lietuvių šeimos bei keletas Čikagos lituanistinės mokyklos mokytojų ir tėvų.

Lietuvių išeivijos instituto pastangomis nufilmuoti vaizdo interviu apie migracijos patirtis draugijos ,,Sugrįžus” savaitgalyje 2007 m. birželį. Sukurtas filmas yra tik pradžia į tai, kas mokslo pasaulyje neretai vadinama vizualinės antropologijos studijomis. Beje, per Kovo 11-osios minėjimą Lemonte su ta medžiaga dalyviai galės susipažinti. Tikiuos, kad tai tik pirmi, bet ryžtingi žingsniai į naujus sociologinius bei antropologinius naujosios diasporos tyrimus.

– Jeigu mano informacija teisinga, į Ameriką atvažiuojate ne tik su paskaita, bet ir ketinimu filmuoti. Koks tai projektas? Gal galite apie jį trumpai papasakoti.

– Atvykstame keliese, kartu su kino menininku ir įvairių idėjų animatoriumi Henriku Gulbinu. Pats svarbiausias mūsų uždavinys susitikti su senaisiais išeivijos kino meistrais ir mėgėjais, rinkti medžiagą Institute formuojamam Pasaulio lietuvių kino, foto ir garso archyvui. Kartu su mumis ekspedicijoje dalyvauja dailininkas Audrius Gražys. Esame sutarę įvairius susitikimus keliose Amerikos vietose, tačiau paliekam erdvės improvizacijai. Mus domina net mėgėjiškos vaizdo ir garso juostos, kuriose gali atsispindėti svarbiausi išeivijos istorijos įvykiai ir žmonės.

Greta to suplanavome seriją vaizdo interviu, kurie ateityje papildys jau minėtą dokumentinę juostą „Sugrįžus”, įsivaizduojant ir „Nesugrįžus”.
Kaip akademinį nenuoramą jau dabar yra užgriuvusi didelė krūva kitokių sumanymų, pasiūlymų ir susitikimų. Tikiuosi, kad pavyks visur suspėti. Net jei į darbo savaites įsiterpia ir Kovo 11-ji ir šv. Velykos. Su kuo, beje, sveikinu „Draugo” redakciją ir jo skaitytojus.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbino
Dalia Cidzikaitė