Spalvingasis M. Rosenthalio pasaulis

Laima Apanavičienė

Kai gegužės viduryje Daiva Karužaitė atsiuntė pakvietimą į Zygman Voss (savininkai – Nancy Voss ir Ahron Zygman) galerijoje vyksiančios parodos ,,Freedom of Color” atidarymą, net nenutuokiau, kad taip susidomėsiu menininku Moche Rosenthalis, apie kurį išgirdau pirmą kartą, ir jo darbais. Pagal pavardę – žydų tautybės žmogus, bet mane labai sudomino pavardė – pastebėjote – su lietuviška galūne. Lietuvoje aš apie šį dailininką nebuvau girdėjusi. Pavarčiau kvietimą – tikrai dailininkas gimęs Lietuvoje. Kvietimas sudomino, tad birželio 14 d. mes su Daiva vykome į parodos atidarymą.
Zygman Voss Gallery įsikūrusi 222 West Superior St., Chicago. Tas, kas domisi meno parodomis, mėgsta lankytis galerijose, pasižiūrėję į adresą supras, kad galerija yra kitų mažų galerijų apsuptyje. Šiame rajone – tikras galerijų miestelis. Ten nuvažiuoti visada smagu. Bet šį kartą manęs kitos galerijos nedomino.

Veriame galerijos duris. Mus pasitinka vyresnio amžiaus vyras ir maloniai pasisveikinęs kviečia apžiūrėti parodą.

Mane tiesiog pavergė spalvos (neatsitiktinai toks parodos pavadinimas). Nėra veikiančios – jų gausa, atrodo, turėtų priblokšti, tačiau taip nėra. Jos dera tarpusavy, kaip natos muzikiniame kūrinyje. Dailininko paveikslai – moderni abstrakcija. Žiūrint į juos net nekyla mintis, kad juos tapė vyresnio amžiaus žmogus – tiek juose gyvybingumo, muzikalumo, harmonijos. Dailininko ranka meistriškai valdo teptuką – jokio nereikalingo potėpio. Jis puikiai žino abstrakcinio meno ,,žodyną” ir struktūrą. Nesvarbu, ar tai būtų nedidelis darbelis, ar didelis paveikslas. O gal ta harmonija sklinda todėl, kad (manau, neklystu) dailininkas mėgsta muziką? Daug jo darbų skirti muzikai – tai moteris, grojanti pianinu, tai gitara, atremta į sieną, tai muzikantai...
Myli dailininkas ir moteris – jo darbuose jos tokios rubensiškos – aptakios, judančios, virpančios, gracingos.

,,Piešimas man – tai džiaugsmas, linksma daina, melodijos pulsavimas, ritmas”, – tai dailininko žodžiai išspausdinti kataloge apie savo darbus.
Tad kas tas dailininkas, kuris savo pavardę rašo su lietuviška galūne? Apie jį daug papasakojo galerijos savininkas Ahron Zygman, kuris, išgirdęs kad mes su Daiva lietuvės, priėjo prie mūsų ir daug papasakojo apie dailininką ir jo kūrinius.
Pasirodo, kad M. Rosenthalis dar ir dabar gyvena Izraelyje, tačiau dėl sveikatos negalėjo atvykti į parodos atidarymą.

 Gimęs 1922 m. Marijampolėje ir baigęs Marijampolės žydų mokyklą, jaunuolis išvyksta mokytis į Kauno meno mokyklą, tačiau mokslus nutraukia Antrasis pasaulinis karas. Jis paimamas tarnauti į kariuomenę dailininku. Jo darbas – piešti propagandinius plakatus Raudonajai armijai. Niekur nesidėsi, reikėjo gyventi, o ir kas kareivio klausia?
Pasibaigus karui jis įstoja į Vilniaus dailės akademiją. Baigęs mokslus, dailininkas daugiausia tapo peizažus, mat to meto kūriniai turėjo vaizduoti ,,socialistinį realizmą”, o tapant gamtovaizdį nuo tokio ,,izmo” galėjai ,,išsisukti”.

Impresionistinio modernizmo gūsį jis visa krūtine pajautė tik 1957 m., kai su žmona išvyko gyventi pradžioje į Lenkiją, vėliau – į Izraelį. Dailininkas ne tik tapė. Jis tarsi stengėsi aprėpti tai, ko negalėjo gauti gyvendamas prie sovietinio režimo – lankėsi muziejuose, galerijose, mokėsi, studijavo didžiuosius dailininkus ir jų kūrybą. Jau Lenkijoje jis surengė savo pirmąją ,,laisvės” parodą. Izraelyje dailininkas įsitvirtina kaip abstarkcionistas. Žiūrint į jo darbus matai, kaip su metais keičiasi jų braižas, koloritas. Maždaug nuo 1980ųjų dailininko spalvos ryškesnės, turtingesnės, teptuko potėpiai stipresni, linijos ilgesnės.

Neseniai dailininkas atsiskleidė ir kaip skulptorius. Keletą jo sukurtų nedidelių figūrėlių galima pamatyti ir šioje parodoje.

Per netrumpą savo kūrybos laikotarpį M. Rosenthalis suruošė nemažai asmeninių parodų ir dalyvavo daugelyje grupinių parodų. Už savo darbus jis yra pelnęs keletą apdovanojimų – vieni pirmųjų jo apdovanojimų gauti dar Vilniuje. 1948 ir 1949 metais jis laimėjo pirmąsias premijas Vilniaus dailės akademijos surengtose parodose.
Jo paveikslų turi įsigijęs Lietuvos dailės muziejus, Rusijos nacionalinis muziejus Maskvoje, Latvijos nacionalinis muziejus, namažai jo darbų yra įvairiuose Izraelio muziejuose. Dailininkas daug metų dirbo pedagoginį darbą – jis dėstė keliose meno akademijose Izraelyje.

Įdomu tai, kad gyvendamas toli nuo Lietuvos, M. Rosenthalis niekada neužmiršo savo gimtinės. Jis visada domėjosi Lietuvos reikalais. Pasak Zygman Voss Gallery savininko, dailininkas puikiai kalba lietuviškai. Lietuvių dailininkų sąjungos narys nuo 1950-ųjų, 2002 metais M. Rosenthalis lankėsi Vilniuje, savo kelionės metu nutapė ir padovanojo Lietuvos dailės muziejui keletą pa veikslų.

Be rodomų galerijoje darbų galima nusipirkti ir dailininko katalogų. Neiškenčiau ir aš – nusipirkau puikiai išleistą knygą ,,The Joy of Color” su paties dailininko parašu. Atvertus knygą laukė dar vienas netikėtumas – autorius knygą pasirašė ,,M. Rosentalis”, be raidės ,,h”. Kas tai? Atrodo, gimtinė tikrai jam brangi. Tai įrodo ne tik jo pavardės su lietuviška galūne rašymas, bet ir jo tokie lietuviški paveikslai.

Žiūrėjau į parašą ir galvojau, kodėl kitos tautybės žmonės taip myli Lietuvą (tokių pavyzdžių turime ne vieną), o mes į savo tėvynę kartais žiūrime kaip į pamotę, o atvykę į Ameriką savo pavardes trumpiname, o moterys staiga pakeičia jas į vyrišką. Kodėl tiek metų kitoje šalyje išgyvenusiam žydui taip įstrigo Lietuva, kad net ir dabar jo darbuose jaučiamas lietuviškumas? Atsakymo nerandu.

Siūlau meno mylėtojams aplankyti M. Rosenthalio parodą, kuri veiks Zygman Voss Gallery (222 W. Superior St., Chicago) iki rugsėjo 6 d.

Daiva Karužaitė ir galerijos savininkas Ahron Zygman parodos ,,Fredom of Color” atidarymo metu. Laimos Apanavičienės nuotr.