Dainava vėl kviečia mokytojus

Laima Apanavičinė

Birželio 13 d. mes trise – Audronė Elvikienė, Maironio lituanistinės mokyklos Lemonte direktorė, Jūratė Dovilienė, Čikagos lituanistinės mokyklos direktorė, ir aš, šių eilučių autorė, judame link Čikagos. Ką tik nulijo stiprus lietus, temsta. Automobilyje tyla, nė viena nekalba. Širdy kažkoks geras jausmas. Nežinau, kuri pradėjo: ,,Taip gerai jaučiuosi, taip lengva ‘ant dūšios’, taip puikiai pasikalbėjome.” Po šių žodžių tarsi atgijome, pradėjome dalintis prisiminimais. Juos mums sukėlė Jonas Kavaliūnas, pas kurį mes svečiavomės šį pusdienį. Šis, daug lietuviškam švietimui JAV nusipelnęs žmogus ir priėmė mus savo namuose. Tiesa, ne kartą viešėjome jo namuose ir anksčiau, bet šį kartą mūsų atvažiavimo tikslas buvo artėjantys 40-ieji Mokytojų tobulinimosi kursai (MTK) Dainavoje. Ir nors kursai buvo įsteigti 1967 metais, tačiau 2003 metais vykstant Dainų ir šokių šventei Lietuvoje, jie neįvyko. Tad tik šiemet švenčiame 40-ąsias sukaktuves.

Kas tai per kursai, kada ir kodėl jie buvo įsteigti, ar reikalingi šiais laikais, ar duoda naudos mokytojams – apie tai, lankydamosi J. Kavaliūno namuose Beverly Shores, kalbėjomės su šių kursų įsteigėju.

JAV įsikūrus lituanistinėms mokykloms (daugiausia jų įsikūrė 1949 –1950 metais, o daugelio mokyklų įsikūrimo skatintoju buvo Stasys Rudys) buvo dirbama iš peties. Reikėjo sudaryti mokymosi programą, leisti vadovėlius, rūpintis patalpomis ir mokyklų išlaikymu.

Nuo pat pirmųjų dienų buvo susirūpinta ir lituanistinių mokyklų mokytojų kvalifikacijos kėlimu. Štai jau 1950 metais kovo 12 d. Tremtinių namuose įvyko ,,Čikagos lietuvių šeštadienio mokyklų mokytojų konferencija, kurioje pranešimus skaitė 7 mokyklų mokytojai” (1, psl. 48).

Ilgainiui tapo aišku – 1–2 dienų konferencijų neužtenka, kad mokytojas galėtų pagilinti žinias ir aprėpti darbe iškylančius klausimus. Ką daryti? J. Kavaliūnas, kuris buvo didžiausias šių kursų sumanytojas, tuo metu dirbo amerikietiškose mokyklose. Jis buvo dalyvavęs mokytojų vasaros kursuose tiek Amerikoje, tiek Europoje ir neabejojo jų reikme. Žinodamas tai, to meto JAV LB Švietimo tarybos pirmininkas Jeronimas Ignatonis pavedė J. Kavaliūnui 1967 m. suorganizuoti pirmąją mokytojų studijų savaitę. 1967 metų liepos 30 d. stovykla buvo atidaryta Dainavoje, Manchester, MI. Vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai – ten, jau vyko kitos stovyklos, traukė ir graži gamta. Beveik visus tuos metus (išskyrus 1978 m. Toronte, 1979 m. Kennebunk port ir 1980 m. Dainavoje ir Kennebunkport) kursai vykdavo tik Dainavoje.

Skaitydama ,,Drauge” (2, psl. 4) stovyklos atidarymo metu pasakytus J. Ignatonio žodžius: ,,Gyvendami dideliuose plotuose, neturėdami ryšio vieni su kitais, mes uždūstame. Reikia susitikti, išgirsti kitų kolegų pasisakymus, pasidalinti vargais ir laimėjimais”, nejučia pagalvojau, kad ir šiomis dienomis mums trūksta to paties – bendravimo, pasidalijimo patirtimi, mokymo metodais. Mums, kaip ir lituanistinio švietimo Amerikoje kolumbams, svarbu, kad prieš dešimtmečius sukurta nuosekli tautinio tapatumo puoselėjimo sistema nepražūtų, kad ją papidytų nauji vėjai, kad būtų rasti būdai, kaip šiais technikos laikais svečioje šalyje išlaikyti lietuvių kultūrinę ir kalbinę terpę, ugdyti lietuvybės perėmėjus ir tęsėjus, formuoti patrauklų Lietuvos, kaip šiuolaikiškos, demokratiškos valstybės, įvaizdį užsienyje, suteikti galimybę susipažinti su Lietuvos istorija bei sudaryti sąlygas besidomintiems lietuvių kalba ir kultūra patenkinti savo poreikius. Atsivėrus sienoms, pakitus gyvenimui dabartiniai lituanistinių mokyklų mokytojai susiduria su nauja problema – kaip išmokyti vaikus taip, kad grįžusieji į Lietuvą (o taip šiais laikais atsitinka), mokiniai kuo greičiau galėtų įsilieti į mokyklos veiklą, ką daryti grįžusiems į Lietuvą, kur kreiptis, kur ieškoti pagalbos? Viena mokykla ar paskiras mokytojas to klausimo neišspręs, o susirinkus draugėn galime daug vienas kitam padėti. O kur dar amžinas ,,vadovėlių klausimas”? Būtent kursų metu susirinkę mokytojai gali aptarti vadovėlius, nuspręsti, kokius pasirinkti, kur gauti, kaip pritaikyti šeštadieninėms mokykloms.

Taigi stovykla jau 40oji, o problemos tos pačios. Tiesa, kartais gyvenimas truputį jas patikslina, įnešdamas kartais naujų ir užbraukdamas atgyvenusias, tačiau pagrindiniai klausimai aktualūs metai iš metų.

Kalbantis su J. Kavaliūnu negali neatsistebėti, kokius didžiulius darbus nuveikė Dainavoje susirinkę mokytojai. Man asmeniškai didelį įspūdį padarė Mokytojo pasakojimas apie knygų rašymą ir leidybą. Neužtektų vietos išvardyti tuos, kurie rašė vadovėlius (tais laikais tai buvo didžiulė problema – su Lietuva ryšio nebuvo, viską reikėjo pasidaryti patiems). Dabar net atrodo neįmanoma, kad savaitei į kursus susirinkę mokytojai galėtų parašyti vadovėlį. Ir ne vieną! Vien ,,1966 m. vasarą buvo parengti ir išleisti visiems pradinės mokyklos skyriams lietuvių kalbos pratimai.” (1, psl. 51). J. Kavaliūnas apgailestavo, kad kažkada Romoje (!) saleziečių leisti gražūs spalvingi vadovėliai po kiek laiko nebebuvo leidžiami. Jis įsitikinęs, kad mokinys turi mokytis iš gražių, spalvingų, įdomių vadovėlių.

Kiek kursuose mokėsi mokytojų, kiek pranešimų skaitė prelegentai – sunku suskaičiuoti. 85 proc. prelegentų buvo mokytojai, tačiau paskaitas skaitė profesoriai Rima KašubaitėBinder, Dalia KatiliūtėBoydstun, Augustinas Idzelis, Jolita Kavaliauskaitė, Rimvydas Šilbajoris ir t. t. O kur dar įvairiausia kultūrinė programa – laužas, dainos, lietuviškų papročių šventės, šokiai.

Vienu metu, mažėjant mokyklų skaičiui, kursams taip pat grėsė užsidarymas, tačiau naujai atvažiavę žmonės pradėjo leisti vaikus į lituanistines mokyklas, jos ne tik atgijo, pradėjo kurtis naujos. Su mokyklomis atgijo ir Mokytojų tobulinimosi savaitė (kursai). Mat ir atvažiavusiems mokytojams reikėjo spręsti daugybę klausimų, o kartu juos spręsti buvo smagiau.
Pamenu, 2000 m., kai buvau įtraukta į kursų organizacinį komitetą, paskambinau gerb. J. Kavaliūnui, kuris organizavo tų metų mokytojų mokymosi programą ir rūpinosi prelegentų pakvietimu. Kaip džiaugėsi J. Kavaliūnas, kai jam pranešiau, jog į stovyklą užsiregistravo 36 mokytojai. Jo darbas nenuėjo veltui. Laikas parodė, kad tokių kursų įsteigimas buvo reikalingas.

Šiais laikais, kai gali važiuoti į Lietuvą, kai komunikacinių priemonių pagalba gali lengvai susisiekti su visu pasauliu, kai lituanistinių mokyklų mokytojams įvairiausius kursus organizuoja Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Vyriausybės (TMID), kitos organizacijos, mokytojų tobulinimosi kursai Dainavoje neprarado savo svarbos. Kasmet jie sukviečia mokytojus iš visos Amerikos. Paskaitas čia skaito ne tik Amerikos lituanistinių mokyklų mokytojai ir prelegentai iš Amerikos, pasikviečiame žinomus vadovėlių autorius, kalbų, etnokultūros žinovus iš Lietuvos. Štai ir šiemet į stovyklą JAV LB Švietimo tarybos kvietimu atvyksta Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros vedėja, mokyklinių vadovėlių autorė dr. Meilutė Ramonienė ir TMID Lituanistinio švietimo poskyrio vedėja Daiva Žemgulienė. Paskaitas skaitys, praktinius užsiėmimus ves žinoma Lietuvos dainininkė Veronika Povilionienė, kuri į stovyklą atvažiuoja jau ne pirmą kartą.

Negalima pamiršti kartu su mokytojų kursais vykstančios lietuviškai besimokančiųjų grupės. Šie puikaus pedagogo Broniaus Krokio 1985 m. įsteigti kursai kasmet sutraukia tuos, kurie kažkada neturėjo sąlygų mokytis lietuvių kalbos. Joje mokytojais jau daugelį metų dirba Vytautas Jonaitis, Aušrelė Sakalaitė. Pastaraisiais metais talkina ir PLB Lituanistikos katedros (reikia pasakyti, kad ši katedra taip pat buvo įsteigta ne be J. Kavaliūno pagalbos) studentės Daiva Litvinskaitė ir Aurelija Tamošiūnaitė.

Abejojantiems, ar tokie lietuvių kalbos kursai reikalingi, noriu pacituoti J. Kavaliūno pasakojimą. ,,Įdomūs ir Jonaičio lietuvių kalbos kursai. Anksčiau juos vedė Bronius Krokys. Buvo toks atsitikimas. Man besilankant Lietuvoje, kur buvau pakviestas dėstyti vokiečių kalbą Vytauto Didžiojo universitete ir Kauno technologijos universitete (KTU), prie manęs priėjo mergina, lankiusi lituanistinius kursus Dainavoje ir besimokanti KTU. Padavė man pribraukytą popieriaus lapą ir paprašė pagalbos taisyklingai parašyti lietuviškai. Grįžęs namo, parašiau B. Krokiui: ‘Tavo darbas duoda vaisių. Tu turbūt ir negalvojai, kad Tavo mokiniai iš Dainavos atsiras Kaune, Technikos universitete, ir kad Dainava gali padėti pramokti lietuvių kalbos’”.

– Ką šiuo metu veikia J. Kavaliūnas? – klausiu mokytojo.

– Dabar nieko neveikiu (juokiasi). Tvarkau savo nemažą archyvą. Ruošiuosi jį perduoti Lituanistinio tyrimo ir studijų centrui Čikagoje. Pora mano archyvo bylų jau yra Jaunimo centre. Norėtųsi, kad visas archyvas būtų vienoje vietoje. Jeigu kada kas nors juo domėtųsi, galėtų visą medžiagą rasti čia. Centro archyvų direktorė Skirmantė Miglinienė žadėjo atvažiuoti jų pasiimti.

Prisiminimų, kalbų tądien buvo daug. Deja, laikas kilti. J. Kavaliūnas išlydi mus. Atrodo laimingas, kad atvažiavome, o mes, prisilietusios prie Dainavos istorijos, prie Mokytojo iš didžiosios raidės, išvykome supratusios, kad kursai ne tik buvo reikalingi. Jie aktualūs ir šiandien.

1. J. Masilionis, S. Petersonienė ,,Lietuviškas švietimas Šiaurės Amerikoje”, Čikaga, 1998.
2. ,,Draugas”, 1967 m. rugpjūčio 3 d. Nr. 180.